Optimistinė Turniškių elektrinė

Mes linkę kaltinti lenkus, kad Vilnius jų okupacijos metais buvo tapęs banaliu provincijos miestu. Nieko įdomaus nebuvo pastatyta, išskyrus karinius bunkerius, stadionus ir Liucijano Želigovskio vardo mokyklą Antakalnyje. Drįstu nesutikti. Lenkų administracija 1938 metais buvo pradėjusi statyti Turniškėse hidroelektrinę. 

Švyturio gatvėje Antakalnyje ieškokite namų apvaliais langeliais. Nuotr. V. Ribokaitės

Menkos carinės elektrinės prie dabartinio Karaliaus Mindaugo tilto Vilniui nepakako. Turniškėse elektrinės reikalui planuota užtvenkti Nerį. Elektrinės statybos administracijos pastatai tokie solidūs, kad juose iki šiol sėkmingai gyvena mūsų buvę ir esantys aukščiausi valstybės pareigūnai. 

Lietuviai, atgavę Vilnių, visiškai paklaiko iš entuziazmo ir planavo pastatyti jau dvi hidroelektrines. Lenkų projektu jie, aišku, nepasitikėjo ir užsakė naują projektą žymioje švedų firmoje SENTAB (ji iki šiol veikia). Tą pačią Turniškėse ir žemiau Vilniaus – kitą hidroelektrinę, ties Šilėnais. Švedai patvirtino – galima statyti pagal lenkų projektą. Skaitant archyve to meto dokumentus prieš akis veriasi apraibusių iš džiaugsmo lietuvių planai. 

Vilnius mūsų, dvi hidroelektrinės Vilniuje, Birštono hidroelektrinė, tada visos Lietuvos elektrifikacija, du cemento fabrikai Skirsnemunėje ir Valkininkuose, susisiekimas garlaiviais nuo Vilniaus iki Kauno ir toliau, poilsio zonos prie Turniškių, kur užtvenktas didžiulis vandens plotas, pliažai, jachtos ir merginos. Na, jachtų ir merginų planuose neaprašė, bet aš jaučiau iš optimistinio projekto teksto – būtų norėję prirašyti… Kai pavarčiau archyvinius Lietuvos ateities planus, supratau: būtume tikrai pavarę kaip suomiai ir švedai, nesiskirtume savo turtingumu nuo skandinavų. 

Deja. Vilnius mūsų, o mes rusų. Rusų okupacijos laikotarpio dokumentai apie elektrinės reikalus – jau liūdnesni. Riboto entuziazmo dar yra, bet prašoma inžinierių komisija iš Leningrado vis niekaip neatvyksta. Be rusiškos komisijos juk negalima pasitikėti lenkų ar švedų projektais. Tokius neatsargius statytojus gali ir sušaudyti. Elektrinė privalo būti visiškai sovietinė. Ir elektra švari, be buržuazinių intarpų.

Tačiau sovietų okupacijos laikotarpiu iki karo spėta pastatyti vienaaukštę darbininkų koloniją Antakalnyje. Elektrinės statytojams. Tos kolonijos likučiai matomi paėjus Švyturio gatve, tokie lyg vienaaukščiai barakai. Prilipdyta šiais laikais ten visko, tačiau atkreipkite dėmesį į vieną detalę – apvalius langelius. Jei juos matote, jūs – buvusioje elektrinės darbininkų kolonijoje. 

Didžioji kolonijos dalis jau išnyko, vietoj jos pastatyti daugiaaukščiai ir Antakalnio poliklinika. Bet net tie vargani nameliai buvo naujojo optimizmo dalis. Vilniaus vyr. architektas Gabrielius Žemkalnis-Landsbergis planavo modernistinį Vilnių su kolonijomis darbininkams aplink pramonės rajonus. Tas tiko ir sovietams. Vilniaus elektrifikavimas, naujų fabrikų darbas ir šviesus rytojus. Šviesus rytojus, kaip žinia, neišaušo. 

Valdžios Vilniuje keitėsi kaip kojinės. Turniškių hidroelektrinės projektas, nors jau buvo investuoti du milijonai litų, nutiestas geležinkelis iki hidroelektrinės, pastatytas laikinas tiltas, taip ir nepajudėjo į priekį. Viskas pranyko lyg rūkas virš upės. Sovietiniais laikais Kaunas vietoj Vilniaus gavo hidroelektrinę, Kauno marias ir jachtas.  

Jei nesustabdys apsauga, apžiūrėkite premjerės Ingos Ruginienės ir jo ekscelencijos Valdo Adamkaus namus Turniškių gatvėje – tai geriausiai išlikę  šio optimistinio projekto paminklai.

Straipsnio autorius – Regimantas Dima

Straipsnis yra iš žurnalo NEAKIVAIZDINIS VILNIUS 26-ojo numerio.