Vienas įdomiausių požeminių Vilniaus statinių – Liepkalnio vandens saugykla – atverta lankymui. 1916 m. po kalnu įrengta šimtametė vandens saugykla priklauso vandentvarkos bendrovei „Vilniaus vandenys“ ir išsiskiria unikalia konstrukcija bei akustika – aidas joje atsikartoja net 5-6 kartus. Saugykla naudota iki 1987 m., iki šiol strateginis miesto vandentiekio sistemos objektas buvo uždaras ir saugomas, nuo 2023 m. liepos atidarytas visuomenei.
Liepkalnio vandens saugyklos paslaptys atvertos visiems. ,,Vilniaus vandenų” nuotr.
Vanduo – brangiausias išteklius
Energetikos ir technikos muziejus čia organizuoja ekskursijas ir kultūrinę veiklą. Muziejus įsikūręs pirmojoje viešojoje Vilniaus elektrinėje, pasakoja senosios elektrinės, Vilniaus istoriją, kuria interaktyvius užsiėmimus visai šeimai, domina lankytojus kultūros paveldu ir mokslu. Dėl to „Vilniaus vandenys“ ir Vilniaus miesto savivaldybė vandenvietę perdavė būtent šiam muziejui.
„Daugiau nei šešis dešimtmečius Liepkalnio vandens saugykla tarnavo kaip esminis infrastruktūros komponentas, užtikrinęs Vilniaus gyventojų aprūpinimą švariu vandeniu. Tai liudija mūsų pirmtakų, kurie suprojektavo ir pastatė šią požeminę konstrukciją, išradingumą bei įžvalgą, – sakė Energetikos ir technikos muziejaus direktorius Mykolas Bistrickas. – Muziejaus gidai į šią vietą pažvelgė tiek istorikų, tiek inžinierių žvilgsniu. Jie papasakos apie vandens istoriją, slaptą, uždarą, saugomą objektą, jo architektūrą ir dėl to susidarančią akustiką. Šios ekskursijos yra duoklė mūsų kolektyviniam paveldui, priminimas apie pažangą, padarytą saugant vieną iš brangiausių mūsų išteklių – vandenį. Tikimės, kad per šią patirtį ne tik ugdysime gilesnį praeities vertinimą, bet ir įkvėpsime atsakomybės už būsimą aplinkos išsaugojimą.“
Pasakoja technikos istoriją
Vilnius yra vienas iš nedaugelio miestų, turinčių septynis kartus daugiau gėlo vandens nei jam reikia dėl aplink esančių upių, šaltinių ir vandens telkinių. Nuo seno buvo būtina, kad šis vanduo būtų švarus.
Vilniaus vandentiekio istorija mums pasakoja, kad sostinės gyventojai troškulį malšino iš trijų pagrindinių vandenviečių: Bernardinų, Liepkalnio ir Tauro kalno. Liepkalnio vandenvietė įkurta 1916 m., tuo metu vienas gyventojas suvartodavo nuo 80 iki 120 litrų vandens per parą (120 litrų „geriausiuose“ ir 80 litrų „mažiau kultūringuose“ Vilniaus rajonuose).
XIX a. pab.–XX a. pr. Vilniuje ėmė sparčiai kurtis pramonė, daug vandens sunaudodavo alaus daryklos, odos, popieriaus gamyklos. Pavyzdžiui, alaus pramonei buvo būtina vandentiekio sistema ir tyras vanduo. Pastačius Liepkalnio vandens saugyklą vandens kiekis pradėtas matuoti modernesniu matu – kubiniais metrais (iki tol vandens kiekis buvo matuojamas kibirais). 1941 m. Vilniuje kilo dizenterijos ir šiltinės, plitusių vandeniu, epidemijos, susargdinusios apie 10 tūkst. vilniečių – tada vandentiekyje imta naudoti chlorą.
Įėjimas į požeminę vandenvietės konstrukciją. ,,Vilniaus vandenų” nuotr.
Vandens baterija
Ekskursiją apie vandens istoriją ir Vilniaus vandentvarkos technologijas veda Energetikos ir technikos muziejaus gidė Nerilė Urbonaitė. „Ši vieta buvo kaip baterija – jei vilniečiams reikėdavo daugiau vandens, iš saugyklos jis būdavo paduodamas pilnam poreikiui patenkinti, – pasakojo N. Urbonaitė. – Liepkalnio vandenvietė uždaryta 1987 m., paskutinį kartą pagal paskirtį panaudota Liepkalnyje įrenginėjant slidinėjimo trasas, kai gaminant sniegą buvo reikalingi dideli momentiniai vandens kiekiai. Retsykiai „Vilniaus vandenys“ ją atverdavo visuomenei ar renginiams, tačiau daugiausia čia gyveno šikšnosparniai.“
Vilnius jau turi 44 naujus, šiuolaikiškus vandens rezervuarus. O Liepkalnio vandenvietė šiuo metu yra vienintelė Lietuvoje atvira vandens saugykla. „Tais laikais tai buvo brangus statinys, nes betonas ir gelžbetonis buvo naujovė, 1916 m. tęsėsi Pirmasis pasaulinis karas. Nepaisant to, Vilniaus centralizuoto vandens įrengimas vyko lėtai ir užtikrintai, – kalbėjo gidė. – Giliausia saugyklos vieta sudaro 9 metrus, o vanduo viduje pakildavo iki 3,40 metro. Taigi ji nebuvo tokia talpi, kaip, pavyzdžiui, iki šiol veikianti Tauro kalno ar Bernardinų vandens saugykla, manoma, todėl ir uždaryta. Mus, gidus, dar domina daugybė techninių detalių, kurias norime ištirti, sužinoti, ir papasakoti lankytojams.“
Įspūdį palieka aidas
Liepkalnio vandens saugykla pasižymi ne tik gilia istorija, bet ir akustika. Apskritą patalpą 5 metrų gylyje dengia 8 kolonomis paremtas skliautinis kupolas. Dėl apvalios pastato struktūros, neturėdamas kur išsisklaidyti, aidas jame atsikartoja 5-6 kartus.
Čia yra įvykę unikalių pasirodymų: 2018 m. kompozitorė Juta Pranulytė sukūrė audiovizualinį kūrinį merginų chorui „Liepaitės“ ir interaktyvioms vizualizacijoms, „Vandenys“. Šiemet, per Vilniaus performanso bienalę, netikėta lokacija atsivėrė Viktorijos Damerell ir Gailės Griciūtės kūriniui „Eye Gymnastics“.
Liepkalnio vandens saugykloje Energetikos ir technikos muziejus organizuoja ekskursijas ir kultūros renginius. Energetikos ir technikos muziejaus nuotr.
„Rudenį jau laukiame moksleivių, kuriems norime pademonstruoti aidą, garso galimybes, sukurti edukacinių užsiėmimų. Šią erdvę būtina išnaudoti įvairiems renginiams ir koncertams. Saugykla – paprastas pastatas, į jį veda laiptai, virš kurių paprasčiausiai pažymėti – 1916 – įkūrimo metai. Tačiau ataidintis garsas ir aido patirtis saugyklos lankytojams palieka didžiausią įspūdį“, – įsitikinusi N. Urbonaitė.
Informaciją parengė Gintarė Urniežė
Daugiau: Energetikos ir technikos muziejus