Nuo Vilniaus atodangų iki pusrūsių
Pirmą kartą savarankiškai atvažiavusi priduoti dokumentų į Vilniaus universiteto ekonomikos fakultetą, supratau, kad laiko turiu marias ir kas man, Palangoje visur pėškom vaikščiojusiai, iš Saulėtekio nupėdinti iki autobusų stoties. Ties Šilo „Iki“ pasidaviau, nes maršrutas buvo tikrai ne iš tų vaizdingiausių – nei miško, nei kalvų, nei kokių nors iššūkių…
Nuo tos dienos praėjo nei daug, nei mažai – šešiolika metų. Beveik tiek pat, kiek gyvenau Palangoje. Dabar aš jau tikra vilnietė. Prisiregistravau nuosavam bute. Jau balsavau mero rinkimuose. Kaip visi vilniečiai važinėju viešuoju ir žinau, jog Vienaragių stotelė anksčiau vadinosi Kauno, Kunigo Broniaus Laurinavičiaus buvo tiesiog Žalgirio stotelė, o Islandijos gatvės stotelė – Petro Cvirkos ir buvo geriau žinoma kaip Cvirkparkis. Kaip nutiko, kad po bakalauro studijų jau septintus metus dirbu laipiojimo instruktore, net pati nepastebėjau. Matyt, gamta nuo mažų dienų būrė ir užbūrė, tad kol oras šaltesnis (iš esmės beveik per visus mokslo metus), mane dažniausiai galima sutikti vienoje iš Vilniaus laipiojimo salių, o vasarą… Na, vasarą reikia džiaugtis saule, vandeniu ir pūsti irklentę arba keliauti miškais ir kalnais!
Grįžus po vienos kelionės miesto eteris man transliavo sunkiai suvokiamus vaizdus, prie kurių turėjau vėl priprasti, – buvo keista, kad aplink tiek žmonių, tokios suspaustos erdvės, po kojomis asfaltas. Pamenat senuosius troleibusus, kurių vienintelis oro kondicionierius – vos atstumiami, aprūdiję langai? Tai va, dar įsivaizduokit juos piko metu, kai lauke +30 laipsnių karščio. Visiškai jokio malonumo grįžti į miestą vasarą. Bet aš – gudri lapė. Juk jau buvau išvaikščiojusi visus Lazdynų, Lazdynėlių, Karoliniškių miškus, tai kas man, jau Vilnių normaliai pažįstančiai, bus nueit į darbą Naujamiesty? „Google“ žemėlapis sako – easy, tik 5 kilometrai, netruksiu nė valandos, o kadangi laiko turėjau kaip tyčia daugiau, tai nusprendžiau mini apylanką padaryti ir prasukti pro Karoliniškių atodangą – juk palei upę smagiau nei pėdinti asfaltu. O ir ta trumpa atkarpėlė nuo Karoliniškių atodangos iki Lazdynų tilto man labiau primena kaimelį, o ne Vilniaus centrą – jei ne tie keli kyšantys tolyje bokštai.
Ateinu į apžvalgos aikštelę – gražu, žaliuoja. Žiūriu sau iš aukštai, bet žinau: reikia nusileisti žemyn, pasiekti vandenį. Kelias lyg ir žinomas, ne kartą eita, tik štai netikėtai pasuku ne ten – nuo paskutinio žygio čia atsirado naujų takučių, nustembu, bet nieko, jie anksčiau ar vėliau susijungs su pagrindiniu taku. Leidžiuosi, grožiuosi ryškia salotine lapų spalva.
Pasisuku ir pamatau… Mano keliukas, mano ne kartą mintas keliukas tapo purvo upeliu! Bet o ką daryt, judėti reikia, tad einu toliau. Burbu, kad priversta medžių, bet vis tiek einu. O eidama suprantu, kad gal tie medžiai vis dėlto neblogai, nes turiu kur įsikibti, į ką atsiremti, antraip čiuožčiau purvo upeliuku iki pat upės ir pliūkštelėčiau į ją. Einu. Lėtai ir atsargiai. Juk pakeliui į darbą nemalonu būtų užpakaliu į purvą tekštelt. Apie batus net nebegalvoju, juos prie upės nusiplausiu.
Tai lėčiausias mano nusileidimas Karoliniškių draustinyje. Ir tuo momentu, kai atrodo, kad šita trumputė atkarpa niekad nesibaigs, atsisuku ir net išsižioju supratusi, kokias užtvaras reikėjo perkopti! Dar vienas medis, ir viskas – upeliukas neria po žeme, o aš jau sausu smėliuku nulekiu iki pat upės. Pamakaluoju batus vandeny, atsitiesiu ir jau ramiai žengiu tolyn.
Energija pulsuoja venomis, žandai įraudę, o viduj… Kunkuliuoja tas saldus jausmas – įveikiau, nepabūgau ir neapsisukau, nors galėjau. Ir išsitiesiu dar labiau, lyg penkis centimetrus nejučia paaugusi. Prie upės, tiesa, dar yra kliūčių, bet dabar jau jos vienas juokas.
Persiritu per Lazdynų tiltą siauručiu šaligatviu, nuolat dairydamasi atgal, ar koks dviratis neatvažiuoja, nes kai einu su ausinėmis, tai skambinkite man neskambinę – vis tiek greičiausiai neišgirsiu. Toliau – Savanorių žiedas, kita drąsos kartais reikalaujanti atkarpa. Jei kada bandėte įveikti tą žiedą pėstute, tai žinote, jog reikės peržingsniuoti dvi požemines perėjas, vieną arba du tiltukus ir sutikti neaiškią florą ir fauną (taip su klasiokais vadindavome keistus piliečius), kurių ten visuomet būna – tai ant žolyno, tai prie perėjos, tai už kampo ant laiptukų. Vis dar laukiu pėsčiųjų tilto iš Lazdynų į Vingio parką. Labai norisi tiesiog peršokt šį žiedą. Kraujas pradeda greičiau tekėti, kaip ir leidžiantis purvo upeliuku.
Kaip per „Formulę 1“ pasiekiu tiesiąją – Savanorių prospekto atkarpą, po jos – besitvarkantį Naujamiestį su siaurutėmis gatvėmis ir mini žiedukais. Einant pėstute net smagiau, kai aplinkui visi juda lėčiau, atidžiau. Štai mano finišas – „Ekinstos“ laisvalaikio ir sporto centras. 1984 metais pastatytame sporto komplekso apatiniame aukšte, pusrūsyje, mano darbovietė – „Montis Magia“ laipiojimo salė. Po tokio žygelio tiesiog išsidrebiu ant sofos, didžiausias salės pliusas vasarą – 5–7 laipsniais žemesnė temperatūra nei lauke, nereikia net kondicionieriaus. Per vasaros karščius į darbą net neprašoma eidavau, kartais čia nusnūsdavau, kai naktį nepavykdavo išsimiegoti.
Istorijos mėgėjams bus įdomu tai, kad po magnetofonų ir elektros variklių gamyklai „Elfa“ priklaususiu pastatu buvo civilinės gynybos bunkeris su oro filtravimo sistemomis, dyzeliniu elektros generatoriumi. Įsivaizduojate tas nenusakomo sunkumo, kelis šimtus kilogramų sveriančias hermetiškas duris? Viduje temperatūra būdavo dar žemesnė, o jei plaudavome laipiojimo kybius (žinoma, šaltu vandeniu), tai net karščiausią vasaros dieną buvo galima ne juokais sušalti! Juokingiausia būdavo, kai visi salėje suplukę mokosi laipioti, o tu išlendi iš to bunkerio su jau peršlapusiais neperšlampamais rūbais ir sušalusiais pirštais – kaip per siaubo filmą.
Nežinau, ar pastebėjote pasikeitusį laiką – „Ekinstos“ sporto kompleksas su visu požeminiu bunkeriu jau, deja, būtasis laikas. Pastatas buvo nupirktas 2020-aisiais. Šiuo metu jo vietoje kyla naujas „co-living“ projektas. Naujamiestis tikrai tuoj bus vertas savo vardo ir vietoj hipsteriškų loftų ir senų gamyklų netrukus čia prigausės naujų gyvenamųjų pastatų. Nuostabaus vėsumo salė (taip, taip, žiemą ne taip smagu kaip vasarą, kai kurdavom Saurono akimi pramintą dyzelinį šildytuvą) išnyko kaip tie nuolat besikeičiantys Vilniaus stotelių pavadinimai ar vietoj „Vaikų pasaulio“ atsiradusi „Zara“. Svarbu, jog vilniečiai žino ne tik tai, kas yra, bet ir tai, kas buvo.
O aš, neseniai apsigyvenusi Naujininkuose, arba Naujajame pasaulyje, kaip seniau žmonės vadino šį priemiestį, einu ieškoti naujų žygių kelių ir naujų istorijų.
Straipsnio autorė – Aušrinė Balkaitytė
Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 18-ojo numerio.