Niujorkietės mokslininkės Vilniaus dienoraštis
Šiemet Žydų jidiš institutas (YIVO), 1925 metais įsteigtas Vilniuje, mini 100-ąsias įkūrimo metines. Institutas kurtas privačiomis lėšomis. Jo valdyba pradžioje glaudėsi viename rašytojo ir YIVO įkūrėjo Maxo Weinreicho buto kambaryje J. Basanavičiaus gatvėje, o 1929 metų spalį įsikėlė į nuosavas patalpas A. Vivulskio g. 18. Pastatas stovėjo kiemo gilumoje, už dabartinio 18-ojo namo. Jis neišliko.
YIVO jubiliejaus proga ir Niujorko, ir Vilniaus spauda mirguliuoja įvairiais šio mokslo ir kultūros instituto veiklos atspindžiais. Pažvelkime į 1938–1939-ųjų Vilnių 23 metų niujorkietės, istorikės, pasirinkusios Vilniaus YIVO aspirantūrą, Lucy Dawidowicz akimis.
Lucy Dawidowicz atsiminimų knygos „From that Place and Time: A Memoir, 1938–1947″ viršelis.
NIUJORKAS
Kuo būti?
Lucy, Kolumbijos universiteto studentė, padrąsinta savo mokytojo, vieno iš YIVO instituto Niujorko filialo steigėjų Jacobo Shatzky’io, apsisprendė studijuoti žydų istoriją. Jau tuomet ji žinojo, kad „Jidiš mokslo institutas“ daugiau kaip dešimtmetį veikė Vilniuje, mieste, kuris „idealiai tiko aukštojo mokslo įstaigai dėstomąja jidiš kalba“. O ir apie ketvirtadalis visų Vilniaus gyventojų kalbėjo jidiš.
YIVO sumanytas kaip jidiš kalbos ir literatūros, žydų istorijos, socialinių mokslų ir pedagogikos mokslinių tyrimų bei studijų centras. Institutas labai greitai išgarsėjo aukštu mokslo lygiu, be to, iš įvairių dialektų sukūrė norminę jidiš kalbą. Pasak Lucy, jis nustatė ir kalbos vartojimo standartus.
Dešimtaisiais savo veiklos metais YIVO sudarė naują programą – aspirantūrą. Po ilgų svarstymų ją pasirinko ir Lucy, neatsispyrusi paskatoms „gauti unikalų išsilavinimą ir pagyventi mieste, dvelkiančiame žydų istorija ir kultūra“. Lucy, gavusi Maxo Weinreicho, vieno iš Vilniaus YIVO įkūrėjų ir jo vadovų, pranešimą, kad yra priimta į aspirantūrą ir disertacijos temai „Jidiš spauda Anglijoje“ pritarta, o mokslai prasideda rugsėjį, 1938-ųjų rugpjūtį atvyksta į Vilnių.
Žydų mokslinių tyrimų instituto (YIVO) atminimo lenta. Vytautės Ribokaitės nuotr.
NIUJORKAS vs VILNIUS
Buitis
Laikinai, kol suras būstą, mergina apsistojo kito YIVO vadovo Zeligo Kalmanovičiaus ir jo žmonos Rivos namuose Raugyklos gatvėje. Ji Kalmanovičius pamilo „labiau už tikrą tėvą ir motiną“. Netrukus persikėlusi į naujutėlaitį namą Aguonų gatvėje (dabar Nr. 5), tapo kambario subnuomininke trijų kambarių bute. „Trumpo koridoriuko dešinėje pusėje buvo virtuvė, – rašė savo atsiminimuose Lucy, – mažutis kambarėlis su vonia bei vandens šildytuvu ir išvietė atskiru įėjimu su unitazu ir kriaukle. Koridoriaus gale buvo mano kambarys, o stačiu kampu į jį – Rudenskių valgomasis, arba svetainė, bei miegamasis.“ Mieste Lucy pasigedo šurmulio, energijos, gyvybingumo, dangoraižių, metro perėjų, minių žmonių ir masės automobilių gatvėse, o buityje – centrinio šildymo ir telefono bute.
Dieta
Neįprastai pasikeitė niujorkietės, įpratusios prie daržovių ir vaisių, dieta. Pagrindiniu maistu tapo duona ir bulvės, skundėsi, kad nuo tokio maisto storėja. Vasarą Vilniuje būdavo abrikosų ir slyvų, kitais metų laikais – tik obuolių, kartais kriaušių. Apelsinai ir greipfrutai buvo mažai kam įperkami, o ananasų ragaudavo tik turtingiausi. Bananais lepindavo tik ligonius ir nėščiąsias. Lucy buvo sukrėsta sužinojusi, kad Weinreichai valgo kumpį ir juo vaišina svečius, nors pati nesilaikė mitybos nuostatų – „kašruto“. „Siaubingą kavą iš cikorijos ir velnias žino kokių dar priedų“ buvo galima gerti tik išvirus. Dažnai įsivaizduodavo, kaip tašo šparagines pupeles ir špinatus, apelsinus ir bananus, geria šaltą it ledas pieną ir niujorkietišką kavą.
YIVO pastatas, 1937 m. YIVO Archives Collections.
Vivulskio gatvės kiemas dabar. Vytautės Ribokaitės nuotr.
VILNIUS vs NIUJORKAS
YIVO pastatas
Prie didmiesčio pratusioms Lucy akims medinis YIVO pastatas A. Vivulskio gatvėje priminė didelį, neproporcingai platų užmiesčio namą, kurio tamsiai pilką išorę pagyvino vertikalios baltai dažyto medžio juostos bei dvi eilės didžiulių langų baltais mediniais rėmais. Bet vidus… nustebino net niujorkietę: pirmiausia dienos šviesos lempos kiekvienoje darbo vietoje, rūsys su saugyklomis ir centrinio šildymo įrenginiais.
Bibliografijos centras turėjo sukaupęs 220 000 spausdintų ir kitų dokumentų, bibliotekos fondas – 40 000 knygų, tarp kurių nemažai – retų, spaudos archyvas – 10 000 tomų įvairiose šalyse ir įvairiomis kalbomis leistų žydų laikraščių. Antrame aukšte buvo aspirantų darbo kambariai, erdvi posėdžių salė ir YIVO vadovybės kabinetai. Lucy kabinetas (kuriuo dalijosi su kitu aspirantu) buvo didelis ir šviesus, stovėjo du rašomieji stalai su stalinėmis lempomis, knygų lentynos, vidaus telefonas. Viršutiniame aukšte buvo didelė parodų salė ir dar keletas kambarių… Studijos prasidėjo.
Studijos
Graži aplinka, modernus dizainas, spindinti švara bylojo, kad YIVO yra aukšto lygio įstaiga, o ne kokia skylė ar aptriušusi praeities liekana. Veikiau – rytdienos reiškinys, jidiš kultūros institucija, kurios puoselėtojai pasirengę apginti jos vietą šiuolaikinio žydų mokslo pasaulyje. Būtent jų iniciatyva aspirantūroje buvo ugdomi sklandžiai jidiš kalbantys mokslininkai, išmanantys mokslinio tyrimo metodiką, žydų istoriją. 1938–1939 mokslo metais aspirantūroje susirinko šešiolika tokių pat atsidavusių jidiš kultūrai jaunų žmonių. Lucy pasirinktas tyrimas „buvo nuobodus“, ji net suabejojo jidiš kultūros gyvybingumu (atrodė, kad stipriausi jidiš išlikimo veiksniai buvo negailestingas antisemitizmas ir kasdienis beviltiškas skurdas, kad be politinio ar ekonominio pagrindo jidiš kultūros salelė neišliks). Vis dėlto asmeninė pažintis su jidiš kultūra Vilniuje ir ją puoselėjusiais entuziastais pakeitė merginos gyvenimą. Lucy tapo viena iš jų.
Kasdienybė
Pasak Lucy, Vilnius – tai „jidiš karalystės centras“, kuriame „visada kas nors vykdavo“, tik spėk pasirinkti iš kelių renginių: sionistų lyderio kalbos, mokslininko iš Lodzės pranešimo, vaidinimo, proginio poezijos skaitymo, simfoninio koncerto ar jidiš teatro trupės gastrolių. Vilniuje, kitaip nei Niujorke, žiūrovų į renginius jidiš kalba paprastai susirinkdavo pilnos salės. Ir, kitaip nei Niujorke, dauguma žiūrovų buvo jauna ir linksma publika. Jidiš buvo visur: „Jung Vilne“ jaunų poetų ir menininkų pokalbiuose, Velfkės restorane, koncertų salėse, taip pat „Vilniaus trupės“ spektakliuose, susitikimuose su draugais… Šią „karalystę“ teko palikti gavus JAV konsulo raginimą išvykti iš šalies. Skaudančia širdimi atsisveikinusi su Kalmanovičiais, 1939-ųjų rugpjūčio pabaigoje Lucy išvyko iš Vilniaus ir rugsėjo 28 dieną pasiekė Jungtines Valstijas.
NIUJORKAS
Po metų į Niujorką atvykęs Weinreichas pasiūlė YIVO padaliniui Amerikoje laikinai perimti Vilniaus YIVO, kuris tapo Lietuvos SSR mokslų akademijos Filologijos instituto padaliniu, funkcijas. Vadovybė paskyrė jį direktoriumi. Netrukus Lucy – „Vilniaus ir Niujorko tolydumo simbolis“, toji, kuri suprato YIVO paskirtį ir dvasią, skausmą dėl paliktų draugų, – buvo pakviesta dirbti drauge.
Kai 1945 metų birželį amerikiečių seržantas Frankfurte aptiko nacių iš Europos išgabentas knygas, tarp jų ir Vilniaus YIVO kolekcijos likučius, Weinreichas pasiūlė būtent Lucy vykti į Vokietiją surinkti YIVO knygas. Po ilgų kruopštaus darbo mėnesių į Niujorką buvo išsiųsta 420 dėžių YIVO ir visame pasaulyje išgarsėjusios Strašūno viešosios (pirmosios Lietuvoje žydų) bibliotekos knygų ir kitų spaudinių. Vilniaus Žydų jidiš instituto kolekcijos dalis tebesaugoma Niujorke.
Straipsnio autorė – Aelita Ambrulevičiūtė
Straipsnis yra iš žurnalo NEAKIVAIZDINIS VILNIUS 27-ojo numerio.