Neįvykusi ateitis

Praėjusiame amžiuje Vilniui buvo pasiūlyta gausybė vizijų, turėjusių potencialo pakeisti ne tik miestiečių gyvenimo kokybę, bet ir miesto veidą. Nuskambėjo ne vienas ambicingas planas: nuo šiaurę, pietus, rytus ir vakarus sujungiančio tarpkontinentinio jūrų, upių, geležinkelių ir kelių infrastruktūros mazgo iki utopinių urbanistinių fantazijų, pavyzdžiui, tobulo apskritimo formos miesto. 

Vilnius galėjo atrodyti kitaip. Nuotr. Vilniaus miesto savivaldybės

Šią idėją tarpukariu pasiūlė vilnietis grafikas Januszas Tłomakowskis. Studijuodamas Paryžiuje, jis susižavėjo gražiojo miesto urbanistine koncepcija (City beautiful movement). Tai buvo judėjimas, siekęs tvarkingą ir harmoningą miestą kurti pasitelkiant taisyklingas geometrines formas, erdvumą ir apželdinimą. Vilniui Tłomakowskis buvo parinkęs tobulo apskritimo formą, kurios centras turėjo būti Misionierių bažnyčia.

Tarp įvairių idėjų ir vizijų galima rasti ir tokių, kurios pakursto déjà vu jausmą, – jau tarpukariu buvo siūloma statyti reprezentacinį stadioną. Tiesa, ne ant Šeškinės, o ant Tauro kalno. Buvo parengtas modernus stadiono projektas su gelžbetonio tribūnomis 1100 žiūrovų, restoranu, kasų paviljonais ir iškilmingais įėjimo vartais. Tačiau planai nebuvo įgyvendinti (regis, neišsipildžiusių idėjų turėti stadioną prakeiksmas tebesitęsia!). Galiausiai nuspręsta reprezentacinio stadiono lokaciją pakeisti ir jį įrengti kareivinių teritorijoje dešiniajame Neries krante. Čia, prie dabartinės Rinktinės gatvės, už Sporto rūmų, stadionas pradėtas statyti maždaug 1921 metais, o pirmosios rungtynės jame sužaistos jau 1922 metais, dar neužbaigus stadiono statybų. Atidarymo rungtynes žaidė dvi karių komandos, o iškilmėse dalyvavo pats Józefas Piłsudskis.

Šis stadionas per savo gyvavimo laiką buvo ne kartą priskirtas skirtingoms sporto draugijoms, o su naujais šeimininkais gaudavo ir naują pavadinimą. Sovietmečiu jis rekonstruotas į daugeliui geriau žinomą Žalgirio stadioną. Tai buvo didžiausias stadionas Lietuvoje, kuriame rungtynes bei koncertus žiūrovai galėjo stebėti iki pat jo uždarymo 2011 metais. 

Reprezentacinio stadiono ant Tauro kalno projektas, inž. W. Markiewicz, 1927. AAN

Tuo metu 1933 metų rugpjūtį tarp dabartinių Ulonų ir Verkių gatvių, kareivinių pašonėje, iškilmingai atidarytas Józefo Piłsudskio vardo stadionas. Jis, nors ilgainiui ir pakeitė    statusą (tapo futbolo aikšte), buvo aktyviai naudojamas iki pat praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio vidurio.

Tarpukariu Vilniuje buvo ir daugiau futbolo aikščių, žinoma, jų būklė, dangos kokybė skyrėsi, tačiau tokiose aikštėse kaip J. Jakšto ir A. Vivulskio gatvėse, pasak istorikų, vilniečiai gimnazistai, lengvosios atletikos entuziastai bei klubo „Sokoł“ nariai žaisdavo futbolą. 

Stadiono būta ir Kalnų parke, vyresniems vilniečiams jis žinomas „Dinamo“ pavadinimu. Šis stadionas, kaip ir dauguma to meto sporto aikštynų, buvo labiau skirtas kariškiams nei paprastiems vilniečiams. Vėliau stadionai nunyko arba panaikinti sovietmečiu, kaip nutiko ir Piłsudskio stadionui. 

Idėja stadioną statyti jau legenda tapusioje vietoje – ant Šeškinės kalvos keteros – užgimė 1984 metais. Paskelbtas konkursas Vilniaus miesto centrinio stadiono projektui sukurti. Užmojai buvo rimti, komplekse planuota įrengti 30 tūkstančių žiūrovų talpinančią areną, treniruočių aikštyną su keturiomis futbolo aikštėmis, lengvosios atletikos stadionu, dešimt teniso kortų, kitomis žaidimų aikštelėmis ir futbolo miesteliu. Uždarame projektų konkurse dalyvavo keturi Miestų statybos projektavimo instituto kolektyvai – trys iš Vilniaus ir vienas iš Kauno. Tarp pasiūlymus pateikusių komandų buvo architektų Leonido Merkino ir Sauliaus Šarkino tandemas. Antrąją vietą idėjų konkurse užėmė architektų Juliaus Jurgelionio, Kęstučio Pempės ir Gyčio Ramunio kolektyvas. Geriausiu tąkart išrinktas Algimanto Nasvyčio vadovaujamos architektų ir konstruktorių grupės projektas.

Vilniaus centrinio stadiono konkursinis projektas, archit. L. Merkinas, S. Šarkinas, konstruktoriai V. Velavičius, V. Pavlovič. Projekto atspaudas, asmeninis archyvas.

Stadiono statyba pradėta 1989 metais, kelti ambicingi tikslai ir darbus planuota baigti per metus. Statybų procesas nebuvo sklandus, užtruko ir persikėlė į nepriklausomos Lietuvos laikus. Politinių ir ekonominių audrų fone buvo daug neužtikrintumo ir mažai pinigų, trūkinėjo medžiagų tiekimo grandinės, dėl to darbai ėjosi labai lėtai. Šis ambicingas stadiono projektas taip ir netapo tikrove, tiesa, dalis jo visgi buvo įgyvendinta – pastatyta požeminė arenos dalis, išbetonuoti pilonai ir pradėtos lieti viršutinės arenos dalies konstrukcijos. Vėliau buvo idėjų stadiono griaučius konservuoti, tačiau galiausiai, 1993 metais, stadiono projektas sustabdytas.

Nacionalinis stadionas vėl prisimintas 2007 metais, kai buvo aktyviai ruošiamasi Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio renginiams. Stadiono projektas atgimė nauju vardu, jį būtume vadinę Tūkstantmečio stadionu. Savivaldybės architektai, įvertinę kadaise ant Šeškinės kalvos pradėtų statyti ir neužbaigtų stadiono griaučių būklę, pateikė keletą korekcijų ir nusprendė, kad statybas galima tęsti. Stadioną ir vėl užsimota pastatyti labai greitai, vos per dvejus metus, tačiau projektas beveik iškart pradėjo strigti, politinės intrigos ir ant kulnų belipanti ekonominė krizė neleido deramai susidėlioti prioritetų. Galiausiai, išaugus kainai, darbai galutinai sustojo.

Užburtas ratas dar kartą apsisuko ir į pradinį tašką grįžta 2019 metais: nuspręsta atnaujinti stadiono projektavimo ir statybos darbus. Paskutiniai su stadionu susiję nuotykiai – skandalas dėl galimai praloštų milijonų. Kol kas žadama, kad projektas taps realybe ir naujajame stadione rungtynes galėsime stebėti 2026 metais.

Galbūt reprezentacinio Vilniaus stadiono idėja yra tik dar viena ambicinga vizija, kuriai nelemta išsipildyti? Kaip pradžioje minėtas tobulos apskritimo formos miestas, kuriame visos didžiosios sankryžos vadinamos vartais, jose – didingi paminklai Gediminui ar kryžių primenantys dangoraižiai. Ši idėja (kad ir kaip ambicingai ir utopiškai skambėjo anuomet) taip niekada ir nebuvo įgyvendinta. Bet juk pasvajoti galima, ne tik apie Vilnių – didingą, modernų ir geometrinį miestą, bet ir apie stadioną – galbūt ne tobulą ar apskritą, bet pagaliau pastatytą. Tik galbūt šįkart pasistenkime, kad stadionas būtų vertas šio, ne vieną dešimtmetį trukusio, svajojimo ir laukimo. Skulptorius Mindaugas Navakas kadaise siūlė Lukiškių aikštėje pastatyti svogūno formos nacionalinę galeriją, o gal visgi pastatykime tokios formos stadioną?

Straipsnio autoriai: Agnė Šimkūnaitė, Vilniaus muziejus

Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 22-ojo numerio.