„Paburs, pašoks ir padainuos, gal dar ką nors pavogs“, – su šypsena dažniausiais stereotipais dalijasi jaunosios romų kartos aktyvistė, švietimo tarpininkė Maryam Saidova. Jaunoji romų karta siekia stereotipus laužyti ne tik geru pavyzdžiu, bet ir visuomenę supažindindama su Vilniaus romų istorija. Maryam – viena iš romų jaunuolių, kuruojančių sausio pabaigoje Vilniaus muziejuje duris atveriančią, miesto romams skirtą parodą. Su ja kalbamės apie bendruomenę, gimtąją Parubanką ir gyvenimą jos nelikus.
„Norėtume papasakoti taboro istoriją, kaip viskas prasidėjo, kaip mes ten įsigyvenom“. Emilijos Vinžanovaitės nuotr.
Kokie pirmi ryškiausi prisiminimai aplanko apie gyvenimą tabore?
Nuo pat vaikystės Parubanka man siejasi su bėgių garsu. Tarp aukštutinio ir žemutinio taboro buvo ir iki šiol tebeveikia metalo supirktuvė. Mano šeima gyveno aukštutiniame tabore, tai kiekvieną rytą keliantis į mokyklą nereikėdavo žadintuvo, mus pažadindavo metalo laužo supirktuvės garsas. Vėliau prie šių garsų įpratome, jų nebegirdėjome, tačiau pas mus atvykusiems svečiams garsai trukdydavo.
Prie šių prisiminimų dar pridėčiau ir kvapą. Kvapas toks, lyg kažką degintų, lyg metalo laužą, galbūt kitas automobilių atliekas. Žinoma, vėliau, mums begyvenant Parubankoje, tą metalo supirktuvę modernizavo ir kvapai bei garsai susilpnėjo. Neseniai buvau tabore, tiksliau vietoje, kur jis anksčiau gyvavo. Suėmė tokia nostalgija, su sese ir vaikais užsimanėme ten nuvažiuoti, pasivaikščioti. Tai tas kvapas, kuris buvo tabore, mūsų Parubankoj, jis ir liko.
O kas yra Parubanka?
Parubanka vadinome taborą. Nors visi sakė, kad mes ten kaip nelegalai, emigrantai (juokiasi), bet ten buvo mūsų namai, ir galiu pasakyti tiktai viena – kai netekome Parubankos, ėmė trūkinėti bendruomenės ryšiai, ji tapo nebe tokia artima kaip anksčiau.
Maryam Saidova. Asmeninio albumo nuotr.
Kaip sekėsi kurti gyvenimą, kai 2020 metais taboro nebeliko?
Gal man, kaip jaunam žmogui, buvo lengviau, mes mokame prisitaikyti prie visko, bet labai sunku stebėti savo močiutę. Jai jau 70 metų, ji gimė, užaugo ir visą gyvenimą gyveno tame pačiame name tabore. Jai teko pačiai griauti savo namus dėl to, kad negautų baudos. Po šių įvykių močiutės sveikata labai suprastėjo, atsirado ligų.
Kaip bendruomenė šiuo metu stengiasi išlaikyti tarpusavio ryšius?
Iš tiesų labai sunku tai padaryti. Anksčiau visi gyveno šalia. Namukai, tie mūsų pastatukai, buvo šalia viens kito ir, pavyzdžiui, jei kokiai nors šeimai atsitikdavo nelaimė, kas nors mirdavo ar susirgdavo, visuomet vieni kitiems padėdavome tiek morališkai, tiek finansiškai. Šiuo metu mums susiburti padeda dienos centras, kur jaunuoliai gali ateiti po mokyklos, čia organizuojamos įvairios veiklos, stovyklos. Suaugusiesiems tikrai sunkiau, nes žmonės gyvena skirtingose miesto vietose. Jei anksčiau užtekdavo nueiti į šalia esantį namuką, kad pasimatyčiau su žmogumi, dabar tenka važiuoti per visą miestą, o tam galimybių ne visada yra.
Kadangi intensyviai dirbu, aplankyti močiutę sudėtinga. Jei anksčiau matydavomės kasdien, dabar tai pavyksta padaryti vos kartą per savaitę.
Jūsų bendruomenė vis dar apipinta stereotipais. Kaip bandote juos laužyti?
Bandome kovoti su įsišaknijusiais stereotipais ir nesustosime. Motyvuojame jaunąją kartą, kad ji padėtų atskleisti gerąją romų pusę. Ne galvoti, kad romai kažką pavogs ar kad romai yra narkotikų platintojai. Mes bandome keisti tą visuomenės žvilgsnį. Sunku laužyti stereotipus, nes žmonės mato tai, ką nori matyti. Kiekvieną dieną tenka su tuo susidurti, nes tavo išvaizda yra kitokia, tavo aprangos stilius yra kitoks ir iš karto matosi, kad čia jau ne lietuvis, ne rusas, ne lenkas eina, o romas. Iš karto yra klijuojama etiketė, kad gali nutikti koks nors kriminalinis įvykis.
Dar vienas gajus mitas, kad jūs visi mokat šokti ir dainuoti.
Tai yra labai svarbu, tai yra dalis mūsų, bet ne visi romai dainuoja ir šoka. Vienas moka, kitas nemoka, aš, pavyzdžiui, nemoku šokti romiškų šokių ir dainuot nemoku. Mane domina kita sfera – grožio sfera. Nors tikrai tenka dažnai susidurti su nuomone, kad štai, atėjo romai, tuoj paburs, pašoks ir padainuos.
Parubankos namukai išgriauti, vaikystės vietas primena tik pramonės rajono kvapai. Emilijos Vinžanovaitės nuotr.
Kokios yra stipriausios romų tradicijos, kurių laikotės?
Mes neturime tradicinių tik romams būdingų švenčių, nes save laikome Lietuvos piliečiais, tad švenčiame lietuviams įprastas šventes. Ir Kūčias, ir Kalėdas, ir Naujuosius metus. Taip pat, kaip ir visi.
Pirma į galvą atėjusi tradicija yra ta, kad moteris turi būti moteriška. Ištekėjusi negali vaikščioti su kelnėmis, negali nešioti trumpų, kelių nedengiančių sijonų. Turi būti namų šeimininkė, rūpintis buitimi, vaikais, tačiau kartos keičiasi ir kinta šios tradicijos, todėl dabar moterys, taip pat ir aš, dirba, nors anksčiau to nedarė.
Yra viena tradicija, kuri man nelabai patinka, – laidotuvių metinės. Man atrodo, kad šią progą mes, romai, minime kiek per stipriai, dažnai ji labiau primena vestuves, o ne mirties metines. Nors man ši tradicija ir nepatinka, ji romams svarbi, įsitvirtinusi ir, manau, gyvuos dar ilgai, nes visi jos laikosi.
O tradiciniai valgiai, gėrimai?
Romams labai svarbi stipri juodoji arbata su vaisiais. Iš patiekalų, toks gal keistas šiandienos akimis žvelgiant, yra ežiukas.
Ežiukas?!
Taip, teko matyti, mano senelis pagaudavo ežiuką ir iškart iš jo pagamindavo troškinį, sriubą ar tiesiog iškepdavo. Niekada šio patiekalo neragavau, man tai atrodo per daug baisu, bet tai yra vienas tradicinių mūsų patiekalų.
Mes, Lietuvos romai, neturime tradicinių desertų, tačiau rusų romai turi pyragą – savijako.
Vilniaus muziejuje duris atveria jūsų, romų jaunuolių, kuruojama paroda. Kodėl jums pasirodė įdomu ir prasminga ją parengti?
Mes norime parodyti visuomenei, kad esame tokie pat žmonės, norime, kad mus priimtų kaip lygiaverčius. Patys norime keistis ir norime paskatinti visuomenę tą daryti – šiek tiek pakeisti požiūrį apie mus. Paroda bus daugiau apie mūsų Parubanką – taborą. Norime išsaugoti atmintį, užfiksuoti mūsų istoriją, nes taboro nėra, bet mes likom, ir tas visas mūsų gyvenimas liko. Mes jauni, bet yra žmonių, kurie ten užaugo, pragyveno daugiau negu 70 metų.
Parodoje norėtume papasakoti taboro istoriją, kaip viskas prasidėjo, kaip mes ten įsigyvenom. Norėtųsi akcentuoti romų jaunimo patirtis. Norisi parodyti žmonėms kitą pusę, tai, kad ten ne vien blogis buvo, kad ten buvo ir vaikystė. Kad žmonės ten gyveno, kad ir nelegalūs ten buvo pastatai, bet ten buvo mūsų gyvenimas. Visa tai norime papasakoti ne tik plačiajai visuomenei, bet ir patiems romams, tiems vaikams, kuriems neteko gyventi tabore.
Daugiau
Parodos metu Vilniaus muziejaus pašonėje esančioje kavinėje „Backstage cafe“ bus galima paragauti tradicinių romų skanėstų. Susitikime?
Straipsnio autorė – Agnė Šimkūnaitė, Vilniaus muziejus
Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 24-ojo numerio.