Naujoji Vilnia. Paskui upę

Kai prieš beveik dvidešimt metų pasiekiau išsvajotą Vilnių ir atvažiavau čia studijuoti, man egzistavo tik senamiestis ir centras, o klasiokai, apsigyvenę Naujojoj Vilnioj, atrodė tiesiog neįmanomai toli. Per ketverius studijų metus prisiruošiau juos aplankyti gal tik kartą. 

Rajono stilius keičiasi.

Naujoji Vilnia, studentams geriau pažįstama kaip Vileika, tais laikais kvepėjo neromantiškais pavojais, makabriškumo jai dar sočiai pridėjo psichiatrijos ligoninė, įsikūrusi pačiame rajono centre, o jau paskutinį riebų tašką uždėdavo žinojimas, kad tikimybė susišnekėti kitomis kalbomis nei rusų ten labai menka. 

Man, kaip tremtinio anūkei, tai buvo lemiamas faktorius sklandžiai praignoruoti šio Vilniaus kampo egzistavimą. Tačiau likimas mėgsta juoktis iš mūsų principų, taigi, drąsiai teigusi, kad niekada neturėsiu vaikų ir negyvensiu Vilniaus pakrašty, šiandien gyvenu sau Vileikoj kartu su vyru ir trimis mūsų vaikais.

Ir jau ne kartą esu pagavusi save mąstant, kad dar niekur nesijaučiau taip patogiai. Per dvidešimt metų pasikeičiau, stipriai transformavosi ir Vilnia. Nuvertėję fabrikai pavirto kultūros taškais, leidyklomis, sporto klubais, o kai kurie net gyvenamaisiais loftais su vaizdu į Vilnelę. Joga, pilatesas, alternatyvi muzika, visai pakenčiami sušiai ir žmonės, kuriems viso šito prireikė. Žmonės, kurie daug atviriau priima vienas kitą.

Žinoma, pasikapsčius istoriniuose faktuose, galima lengvai iškoduoti, kodėl šis rajonas atrodydavo toks tolimas, kad net sunku buvo jį laikyti miesto dalimi. Devynioliktame amžiuje, nutiesus geležinkelį ir pakrikštijus šią geležinkelio stotį Novaja Vileika vardu (Vileika – mažybinis Vilnios, arba Vilnelės, pavadinimas), pridygo įvairios paskirties fabrikų. Dvidešimtame amžiuje tuo pačiu Vileikos geležinkeliu pradėjus gabenti dar ir tremtinius (Naujoji Vilnia buvo paskutinė stotelė Lietuvos teritorijoje) ir kalinti karo belaisvius, peršasi mintis, kad ši vietovė, bent jau moderniosios istorijos šviesoje, buvo tarsi koks sandėliukas, kuriame galima laikyti visa tai, ko nesinori dėti ant akių. Neneigsiu, dar prireiks keleto kartų tai įsisenėjusiai socialinei žaizdai užsitraukti, bet miestas plečiasi kosminiu tempu ir tą jausdamas žmogus daraisi vis lankstesnis, o atstumai, visomis prasmėmis kalbant, tampa ne tokia jau ir didele kliūtimi. 

Mane Naujoji Vilnia „paėmė“ pirmiausia savo nuostabia lokacija. Vilnelė vingiuoja skersai per visą rajoną, atsiverdama viliojančiais paplūdimiukais. Pavažiavus kiek tolėliau už Parko gatvės, kuri tarsi žymi rajono ribą, gali šią upelę aptikti ir miške. Čia pat įsikūręs žirgynas suteikia retą gamtos artumo pojūtį. Mano mėgstamiausia ir kasdien lankoma vieta – Rokantiškių užtvanka. Kiaurą vasarą čia kursuoja baidarininkai, ir tikrai ne be reikalo. Maršrutą nuo užtvankos iki Baltojo tilto pasiūlyčiau kiekvienam miesto svečiui, ir pati bent keletą kartų per sezoną jį nuplaukiu. O žiemą tereikia pereiti gatvę, įveikti arti šimto laiptų pakopų ir nepamiršti rogių, ir tu jau geriausioj rogučių trasoj Vilniaus mieste! 

Mėgstamiausia vieta – Rokantiškių užtvanka.

Visai šalia užtvankos įsikūrę nakvynės namai „Vilko pėda“, kurie priglaudžia įvairaus plauko žmones kritiniu jų gyvenimo momentu. Galima gal būtų ir nutylėti apie šios vietos egzistavimą, bet aš mėgstu nenupoliruotus paviršius, todėl ši įstaiga man svarbi. Pirmais metais piktindavausi, kad karštą vasaros dieną turiu vos ne peržengti tuos girtuoklius, norėdama pasiekti kokią gaivią, šiukšlėmis nenusėtą pakrantę. Dabar grožiuosi įvairove.

Kiek daug skirtingų istorijų, pasirinkimų, galimybių, nuopuolių ištinka žmogų jo gyvenimo kelyje. Ir viskas taip spengiančiai sudėtinga ir paprasta tuo pat metu, o dar tobulos gamtos fone. Būtent tai mėgstu gvildenti savo dainose. Jose stengiuosi pirmiausia suteikti daugiau vilties ir grožio, apnuoginti kontrastus ir legalizuoti visus jausmus, todėl naujojo albumo turinys, kaip jau dabar pastebiu, stipriai koreliuoja su mane supančia rajono realybe. Naujosios Vilnios pakrašty plytinčiame Pavilnių regioniniame parke nufilmavome ir keletą muzikinių klipų.

O kad jau prakalbome apie dainas, tai privalu paminėti: jau kelerius metus iš eilės Naujoji Vilnia yra vienas iš rajonų, kuriame organizuojamas renginys „Atvira muzikos salė“. Statomos didelės gražios scenos skirtinguose Vilniaus rajonuose ir kelias dienas iš eilės tarp daugiabučių ir krepšinio aikštelių pasklinda rinktinė muzika. Renginys ne tik praturtina nauju skambesiu, bet ir dar labiau sumažina atstumą. Juk ne taip ir sunku sėsti į autobusą ir nulėkti į Naująją Vilnią, kur groja tavo mėgstamiausia grupė.

Dar Vilnioj yra kalvų, ir čia, vaikštinėdamas tarp senų lūšnų ir naujai pastatytų vilų, gali netyčia kaktomuša susidurti su kvapą gniaužiančiomis rajono panoramomis ir akimirką pasijusti, lyg laimėjęs kažką didelio ir gražaus. Prieš kelerius metus visa mūsų šeima atsistojo ant slidžių. Manau, tos panoramos prisidėjo prie noro įvaldyti greitį ir aukštį, džiaugiantis vaizdais.

Parko gatve pravažiuoju kasryt su vaikais. Vežu juos į Vilniaus Valdorfo atvirąją mokyklą. Ši mokykla, prieš devynerius metus įkurta saujelės motyvuotų tėvų, auga, kviesdama jaunus, jautrius ir progresyvius žmones, kurie, tikiu, prisideda prie rajono veido išraiškos švelnėjimo. Ypač gruodį, kai „sukame“ advento spiralę. Tai šventė, žyminti jo pradžią. Iš eglišakių piname ir formuojame labirintą, jo centre deganti žvakė simbolizuoja dieviškąją šviesą. 

Ta spirale, klausydamiesi lietuvių liaudies dainų ir nešini pačių nusilietomis žvakėmis, vaikai keliauja iki pat centrinės žvakės, tada nuo jos įžiebia savo žvakeles, tarsi palaikydami ir saugodami tą šviesą, kurią kartais labai sunku išskleisti viduje. Man ypač patinka ši šventė, jos trapumas. Nėra lengva laviruoti toje spiralėje, reikia nemažai susikaupimo, koncentracijos ir tylos. Tačiau vaikams pavyksta išlaikyti rimtį ir galbūt kažkur jų viduje užgimsta sukauptas didžiųjų metų švenčių laukimas, koks buvo tais senais laikais, kai laikotarpis prieš šventes buvo siejamas su pasninku, susilaikymu ir susikaupimu.

Dūmų fabrikas rengia progresyvius koncertus, kuriuose lankosi ir Naująją Vilnią pamilusi atlikėja Monika Juškevičiūtė (Nika Ganga).

Žodžiu, patinka man Naujoji Vilnia. Man patinka, kad iki geležinkelio stoties galiu numinti dviračiu per kelias minutes ir traukiniu pasiekti, pavyzdžiui, Ignaliną. Man patinka, kad Naujojoj Vilnioj yra „Nieko rimto“ leidykla, Dūmų fabrikas, kuris vaišina miestiškai gurmaniškai, rengia parodas, progresyvius koncertus ir neša man suprantamo stiliaus ir estetikos vėliavą. 

Patinka ta impozantiška bažnyčia ant kalvos, truputį primenanti vieną kitą Transilvanijos pilį. Mėgstu Vileikos „Humaną“, kur esu mačiusi ne vieną Lietuvos žvaigždę, beieškančią perlų pelenuose, o laimingi pusvalandžiai tiesiog nereikalingi, nes viskas visada su akcija. Man netgi patinka „Maxima“, atidaryta senajame kino teatro pastate. Rajone, kuris daugiausia  nusėtas sovietiniais penkiaaukščiais, tas kino teatras stovi kaip išdidus prisiminimas…

„Patinka ta impozantiška bažnyčia ant kalvos, truputį primenanti vieną kitą Transilvanijos pilį“.

Nežinau, ar tai, ką paminėjau, iš esmės apibrėžia šį rajoną. Bet taip jį matau aš, susidėliojusi ir atsirinkusi tai, kas gražu man. Ir šio rajono dalimi save laikau tiek, kiek man patogu ir gera tarpti tarp visų aplinkinių piliakalnių, upės, vieno kito benamio ir saldžios šio rajono perspektyvos.

Straipsnio autorė – Monika Juškevičiūtė

Nuotraukų autorė – Ieva Stepšytė-Nighted

Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 24-ojo numerio