Liepos 25 dieną minima Vilniaus globėjo diena ir turbūt kiekvienas vilnietis neabejodamas pasakytų, kad tas globėjas yra Šv. Kristoforas. Tačiau ne visiems žinoma jo istorija. „Neakivaizdinis Vilnius“ pristato naują maršrutą „Vilniaus globėjo beieškant“, kuris ne tik leis susipažinti su šios asmenybės istorija, bet ir pamatyti, kiek daug Šv. Kristoforo atvaizdų slepiasi mums gerai pažįstamose vietose.
Ant pečių žmones nešiojantis galiūnas
Legendos pasakoja, kad maždaug III a. Romos imperijoje gyveno rūsčios išvaizdos stipruolis, vardu Reprobas. Iš pradžių, kaip ir dauguma, jis buvo pagonis. Vėliau įtikėjęs Dievą ir, norėdamas jam pasitarnauti darydamas gera žmonėms, Reprobas pradėjo kelti visus norinčius per sraunią upę. Ne plaustu ir ne valtimi, o ant savo pečių.
Šv. Kristoforų visame Vilniuje galima rasti įvairiose vietose ir formose. Šis – sukurtas skulptoriaus Kazimiero Kisieliaus – stovi ant Seimo viešbučio sienos.
Vieną dieną jam teko nešti mažylį, kuris pasirodė toks sunkus, kad milžinas vos pasiekė kitą krantą. Paklaustas, kas jis toks, vaikas atsakė esąs pats Kristus, o nepakeliamas svoris – tai viso pasaulio nuodėmės. Po šio įvykio Reprobas buvo pakrikštytas ir gavo graikišką Kristoforo – Kristaus, arba krikščionybės nešėjo, – vardą.
Šv. Kristoforas Vilniuje
Kada tiksliai Šv. Kristoforas atsirado Vilniaus herbe ir kodėl būtent jis – nėra žinoma. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose apie Šv. Kristoforą Vilniaus antspaude užsimenama XVI a. Žygimanto Augusto privilegijoje. Seniausi rasti Vilniaus antspaudai su šventuoju – XV amžiaus. Juose Šv. Kristoforas laiko dvigubą kryžių, dar vadinamą Jogailaičių kryžiumi. Toks vaizdavimo būdas populiarus tik LDK teritorijoje – visur kitur Kristoforas sutinkamas su medžiu ar lazda rankoje. Tai neturėtų stebinti – Jogaila 1387 m. suteikė Vilniui miesto savivaldos teises. Dvigubas kryžius buvo išnykęs iš Vilniaus herbo apie XVI a. – tai taip pat sutampa su Jogailaičių eros pabaiga.
Šv. Kristoforas Dominikonų gatvės freskoje.
Po 1795 m. įvykusio trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Lietuva pateko į Rusijos imperijos sudėtį. Kurį laiką Šv. Kristoforas Vilniaus herbe niekam netrukdė, tačiau 1845 m., valdant carui Nikolajui I, jis pakeistas šuoliuojančiu raiteliu – savotišku „rusifikuotu“ Vyčio variantu.
Istorinė Vilniaus heraldika prisiminta jau po Rusijos imperijos subyrėjimo, miestui atitekus lenkams. 1922 m. Šv. Kristoforas grįžta. Jis puikuojasi Vilniaus planuose, atvirukuose, tampa populiarus, tačiau iki pat Antrojo pasaulinio karo oficialiai taip ir nepatvirtintas.
Sovietmečiu bet kokios užuominos apie senąjį Vilniaus herbą nebuvo sveikintinos. Gedimino pilies bokštas tada tapo nors ir ne oficialiu herbu, bet miesto simboliu.
Dabartinis Vilniaus herbas patvirtintas 1991 m. balandžio 17 d. Jo autorius – dailininkas Arvydas Každailis.
Vietoje dabartinio Vilniaus herbo su Šv. Kristoforu, Filharmoniją kadaise puošė carinis Vilniaus gubernijos herbas.
Išlikę atvaizdai – išsibarstę po miestą
Keliaudami šiuo maršrutu aplankysite Antakalnį, Šnipiškes, Senamiestį ir Naujamiestį. Sužinosite, kuri Šv. Kristoforo skulptūra Vilniuje yra seniausia, kur slepiasi iš po 12 dažų sluoksnių atidengta Šv. Kristoforo freska ir nuo kur kadaise Vilniaus globėjo skulptūra žvelgė į vieną populiariausių sankryžų mieste.
Maršrutą galite rasti ČIA, o norintys keliauti su popierine jo versija, gali atsisiųsti spausdinimui namuose pritaikytą PDF.