Vasario mėnesį dedikavome knygoms, skaitymui ir kalbai, todėl pristatome naują maršrutą „Kalbos keliu“. Jame – lietuvių kalbos ženklai Vilniaus istorijoje: vietos, objektai, asmenybės ir jų pėdsakai. Kas sieja Martyną Mažvydą ir Odesą? Kokius įžadus ir kur davė Simonas Daukantas? Kokiomis aplinkybėmis su būsima žmona susipažino prezidentas Antanas Smetona? Atsakymus į šiuos klausimus ras keliaujantys „Kalbos keliu“. O norintys su maršrutu susipažinti iš namų vasario 27 d. 12 val. kviečiami jungtis į virtualią ekskursiją „Neakivaizdinio Vilniaus“ Facebook paskyroje.
Paminklas Jonui Basanavičiui. S. Žiūros nuotr.
Vilnius – pasauliui atviras miestas, neįsivaizduojamas be lietuvių kalbos, tačiau taip buvo ne visada. Kai XIII–XV a. lietuviai vieninteliai iš baltų sukūrė savo valstybę, lietuvių kalba buvo tik šnekamoji. Su Vakarų Europa susirašinėta lotyniškai, o su Rytų Europa – senąja kanceliarine slavų kalba. Lietuvių rašomoji kalba atsirado apie XVI a., bendrinė lietuvių susiformavo XIX a. pab. – XX a. pr.
Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros freskos. Aurikos Usonienės nuotr.
Bėgant amžiams keitėsi požiūris į lietuvių kalbą, jos vartosenos erdvė, pamažu keitėsi ir pati kalba. Prieš tapdama tokia, kokia yra dabar, lietuvių kalba nuėjo sudėtingą kelią. Vilnius yra viena svarbiausių šio kelio stočių. Šiame mieste dėtos didžiulės pastangos įtvirtinti lietuvių kalbą kasdieniame ir oficialiame gyvenime, įteisinti ir išsaugoti. Viskas svarbu – lietuviškos maldos, gramatikos, žodynai, laikraščiai, mokymosi ir mokslo įstaigos, bibliotekos, kalbai atsidavę žmonės. Einantys „Kalbos keliu“ ras įkvėpimo pažinti save, savo kalbą ir miestą. Maršrutą galima rasti ČIA.
Vasario 27 d. 12 val. maršrutą pristatys jo kūrėjos – „Neakivaizdinio Vilniaus“ Facebook paskyroje vyks nemokama virtuali ekskursija.
Maršrutu vaikščioti raginame saugiai, laikantis krantino apribojimų – dėvint kaukę, po vieną ar tik su artimiausiais šeimos nariais.