Mstislavas Dobužinskis – apie idiliškus metus Vilniuje: čia aš pirmą kartą patyriau visą pavasario žavesį

Mstislavas Dobužinskiai save kildino iš senos nuo XVI a. rašytiniuose šaltiniuose minimos Lietuvos bajorų Januškevičių-Dobužinskių giminės (herbas – Liubičius). Ir nors kadaise jų valdytas Dabužių dvaras buvo negrįžtamai prarastas, ryšys su istorine tėvyne niekada nebuvo nutrūkęs. Daugelis šeimos narių buvo gavę išsilavinimą Vilniuje ir jį laikė savo miestu. Mstislavas nebuvo išimtis. 

Į Vilnių gali pažiūrėti pro M. Dobužinskio molbertą. Nuotr. V. Ribokaitės

Scenografas ir plataus profilio dailininkas klasikas Stasys Ušinskas taip taikliai apibūdino Mstislavo ir Vilniaus ryšį: „Dobužinskį jaudino ne urbanistika, o vidinis miesto gyvenimas, kurį jis regėjo pačiuose elementariausiuose dalykuose – sienoje, stoge ar lange, jo žodžiais tariant, turėjusiuose savo praeitį, savas kančias. Čia gyveno šimtai žmonių. Kentė, džiaugėsi ir mirė.“ (Norkus R.,1989, „Didelių vandenų laivas Lietuvoje“, „Švyturys“, Nr. 4, p. 15).

Dobužinskio Vilnius: lankė tėtį ir seserį

Pirmą kartą Lietuvos sostinę Mstislavas išvydo 1884 metais, kai, būdamas devynerių metų, per Velykas, svečiavosi pas savo dėdę teisininką Fiodorą Dobužinskį (1847–1921). 1888–1889 m. žiemą tėvas Valerijanas Dobužinskis, gavęs vadovybės paskyrimą, įsikūrė Vilniuje. Vilnius tapo nuolatine jo gyvenamąja vieta. Mstislavas su juo gyveno 1889–1895 metais, baigė II-ąją Vilniaus berniukų gimnaziją, kurį laiką lankė dailininko Ivano Trutnevo vadovaujamą dailės mokyklą.

Vėliau, jau studijuodamas ir gyvendamas Sankt Peterburge, dažnai lankė Vilniuje gyvenusį tėvą. Šių apsilankymų metu Mstislavas piešė sostinės peizažus, kurių daugiausia sukūrė 1906–1907, 1912 ir 1914 metais. 1907 m. savo darbus eksponavo Levo Antokolskio organizuotoje parodoje-loterijoje. Renginys buvo skirtas Marko Antokolskio pramoninės dailės draugijos piešimo klasėms paremti.

Dailininkas ieškojo paslaptingų, neįprastų motyvų, netikėtų rakursų. Jį žavėjo nefasadinė, nuo praeivių akių paslėpta miesto pusė, į mūrus įsigėrę laiko ženklai, senove alsuojančios siauros gatvelės. Į žinomus architektūrinius paminklus jis žvilgčiojo iš kiemų ir kiemelių, tyrinėjo jų vietą erdvėje ir aplinkoje.

Nuo 1925 m. Vilniuje gyveno Mstislavo sesuo Olga Rogneda Dobužinska-Totwen, kurią dailininkas nuolat lankė. Būdamas Vilniuje, jis užsukdavo ir į Rasų kapines aplankyti Dobužinskių šeimos kriptos, tapusios tėvo Valerijano ir 1901 m. mirusio pirmagimio sūnaus Konstantino amžino poilsio vieta.

Mstislavas Dobužinskis Vilniuje XX a. 4 deš. Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuosavybė.

Dobužinskis: „Vilniaus senovė tarsi apglėbė mane ir aš gyvenau tarp padavimų“

Dalinamės ištrauka iš Mstislavo Dobužinskio prisiminimų apie gyvenimą Vilniuje 1889–1895 metais:

Gyventi Vilniuje buvo sena mano tėvo svajonė. Pagaliau 1888–1889 metų žiemą jis buvo paskirtas 27 artilerijos brigados, 5 baterijos vadu ir iš Kišiniovo perkeltas į Vilnių, kurio priemiestyje mūsų laukė dar pavasarį išnuomotas namas – tikra nedidelė sodyba. Jis buvo būtent toks, apie kokį svajojo tėvas, tik su dar didesniu sodu negu Kišiniove. […]

Zakrete aš įlįsdavau į patį miško tankumyną, kur tarp šimtamečių pušų ir išvirtusių senų stuobrių viešpatavo tarytum pirmykštė tyla, ir aš nusiteikdavau poetiškai: žinojau lietuvių legendas (tėvas man buvo skaitęs Kraševskį) ir vaizduodavausi, kad staiga tarp medžių pasirodys baltarūbių vaidilų su ąžuolo vainikais ant galvų eisena…

Antroji gimnazija, į kurią įstojau, buvo siauroje labai judrioje Pilies gatvėje, pačiame miesto centre ir užėmė ilgą uždaryto Universiteto fligelį. Namas buvo statytas XVIII amžiuje, o gal ir seniau, sienos ir grindys nelygios, o klasių langai baisiai aukšti ir beveik iki grindų. Didžiulės koklinės krosnys, kurias karštai iškūrendavo mažas seneliukas, mūsų gimnazijos sargas Feliksas. […]

Vilniuje senovė buvo tarsi apglėbusi mane (netgi gimnazijoje), ir aš, kaip ir vaikystėje Naugarde, gyvenau tarp įvairių su miestu susijusių padavimų. Buvo daugybė vietų, apie kurias buvo pasakojamos paslaptingos istorijos, buvo kalbama, kad po miestu tekanti požeminė upė, kad iš Pilies kalno kažkokie senoviniai požeminiai takai ir koridoriai einą vos ne iki Trakų pilies. Šis kalnas su bokšto ir Gedimino pilies griuvėsiais visada buvo prieš mano akis ir priminė lietuvių sakmę apie Geležinį Vilką – pranašišką pusiau legendinio Lietuvos didvyrio sapną. Kalno papėdėje, aikštės vidury, nuošaliau nuo kitų rūmų stovėjo aukšta katedros varpinė, ir jos gremėzdiškas keistos formos pagrindas irgi bylojo žilą senovę: anot padavimo, kuriuo norėjosi tikėti, šis masyvus mūrinis blokas ir buvo tas pats pagonių altorius „Žinyčia“, kur degė amžinoji vaidilų ugnis. Tuo metu Vilnius buvo mažai tyrinėtas, tačiau nuolat pasitaikydavo netikėtų atradimų. Pavyzdžiui, vieno uždaryto katalikų vienuolyno rūsiuose buvo rasta didžiulė daugybė kaukolių – visų kaktos pažymėtos raudonu kryžiaus ženklu, ir tai stebino savo paslaptingumu.

[…] visas Vilnius rodėsi kupinas paslapties, heroizmo ir kažkokio sakralaus dvasingumo. […]

Tiktai Vilniuje aš pirmą kartą patyriau visą pavasario žavesį. Vaikystėje Peterburge mačiau tik drovų skurdų pavasarį drėgname Medicinos Akademijos sode. Kišiniove, kuriame gyvenome dvejus metus, pavasaris buvo visai kitoks – nepaprastai gražus, su trešnių ir vyšnių žydėjimu, bet man kažkoks svetimas, ir tiktai čia, Vilniuje, ateinant pavasariui mane visada apimdavo ypatingas, su niekuo nepalyginamas jaudulys. […]

Visas oras būdavo pritvinkęs pavasario, ir žodžiais neišsakomas saldus alsumas visų labiausiai susijęs su pirmaisiais, pačiais idiliškiausiais metais Vilniuje…“

Vilniaus štrichai. Paroda „Išvykstu! Mstislavo Dobužinskio kelionių vadovas“. Zenono Nekrošiaus/LTMKM nuotr.

Jurgio Karnavičiaus opera „Radvila Perkūnas“: scenografija, pralenkusi patį pastatymą

1937 metais Valstybės teatre pastatyta Jurgio Karnavičiaus opera „Radvila Perkūnas“. Operos dirigentas – Mykolas Bukša, režisierius – Petras Oleka, baletmeisteris – Bronius Kelbauskas, choro vadovas – Julius Štarka. Operos „Radvila Perkūnas“ scenovaizdžiai ir kostiumai – vienas geriausių Dobužinskio istorijos išmanymo ir sugebėjimo interpretuoti istorinius šaltinius pavyzdžių. Taip pat – vienas geriausiai pavykusių bandymų spektaklio scenografijoje įamžinti Lietuvos istoriją, meniškumu ir emociniu įtaigumu pralenkusių spektaklio muziką, dramaturgiją ir patį pastatymą.

Karnavičiaus operos „Radvila Perkūnas“ veiksmas paremtas XVI a. pabaigos–XVII a. pradžios istoriniais įvykiais. Tai – laikmetis, paženklintas katalikų ir protestantų kovomis, dėl galios ir įtakos vykusiais didikų savitarpio vaidais.

7-ojo paveikslo scenovaizdžio eskizas. Dailininkas Mstislavas Dobužinskis. Jurgis Karnavičius. Opera „Radvila Perkūnas“. Valstybės teatras, 1937. LTMKM nuosavybė.

1600 m. Vilniuje vos neprasidėjo vidinis karas: tarp dviejų Lietuvos didikų giminių – Radvilų ir Katkų – buvo įsiliepsnojęs ginčas dėl Slucko kunigaikštytės Sofijos Olelkaitės. Ji – Katkų globojama našlaitė, su kuria Radvila Perkūnas buvo nusprendęs apvesdinti savo sūnų Jonušą. Vilniuje susirinko didelė Radvilos sukviesta kariuomenė, ketinusi pulti namuose įsitvirtinusius Katkaus surinktus žmones. Tačiau karas baigėsi dar neprasidėjęs – į Vilnių atvyko Žygimanto Vazos atsiųsta delegacija, vadovaujama Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio, kuris sutaikė nesutariančius didikus.

Nors daugelį Vilniaus kampelių, gatvelių, architektūros paminklų Dobužinskis buvo įamžinęs savo darbuose, o pats miestas jam buvo gerai pažįstamas, ruošdamasis „Radvilos Perkūno“ pastatymui, dailininkas specialiai vyko į Vilnių. Jis lankėsi muziejuose ir archyvuose, susipažino su juose saugoma istorine medžiaga. Tačiau scenografijoje nesistengė rekonstruoti praeities paminklų – remdamasis istorine medžiaga, naudodamas autentiškus Vilniaus vaizdus, jis savaip juos perkūrė.

Operos scenovaizdžiuose atsiskleidė dailininko fantazija, paremta architektūros istorijos žiniomis bei iš „Meno pasaulio“ aplinkos atėjusiu epochos jausmu ir kultūra. Ir nors scenoje miestas įgavo kiek kitokį pavidalą, jame lengvai atpažįstami senosios sostinės vaizdai – Rotušės aikštė, Aušros vartai, siaura gatvelė su arkomis, tolumoje stūksanti Gedimino pilis. Dobužinskis operai sukūrė daugiau kaip penkiasdešimt kostiumų, atspindinčių visą vaizduojamam Lietuvos istorijos laikmečiui būdingą aprangos įvairovę: nuo vakarietiškų renesansinių ir Rytų tradicijos įkvėptų sarmatiškų apdarų iki lietuvių tautinių kostiumų.

Paroda „Išvykstu! Mstislavo Dobužinskio kelionių vadovas“. Zenono Nekrošiaus/LTMKM nuotr.

***

Anot S. Ušinsko, Dobužinskis vis kartodavo: „Aš tapau šiandieninį Vilnių, Peterburgą, Londoną, bet savo darbuose stengiuosi atkurti tą praeitį, kurią jie išsaugojo per šimtmečius, noriu įprasminti materijos trapumą ir žmonių pergyvenimus“ (Norkus R.,1989, „Didelių vandenų laivas Lietuvoje“, „Švyturys“, Nr. 4, p. 15).

Dar daugiau su Dobužinskiu pakeliauti po Vilnių ir kitus Vakarų Europos miestus iki balandžio 27 dienos galima Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus parodoje „Išvykstu! Mstislavo Dobužinskio kelionių vadovas“.

Tekstą parengė Austėja Mikuckytė-Mateikienė, pagal šios parodos kuratorės, M. Dobužinskio kūrybos tyrėjos, menotyrininkės Živilės Ambrasaitės-Gailiešienės tekstą.