Rudens gatvę MIESTO KRAUJAGYSLIŲ tinkle lengva pasiekti einant Mildos gatve, o pastarąją – jei iš visuomet judrios Antakalnio gatvės šmurkštelėsi į ramesnę, Leono Sapiegos. Vos keli nežymūs posūkiai, ir, už nugaros palikęs energingai pulsuojantį miestą, esi apgaubiamas sodrios ramumos.
„Gatvė turėjo žmogų, kuris visada mintyse sustos prie Mildos ir Rudens gatvių kampo, pakeliui į namus.“
Rudens gatvėje žingsnis sulėtėja, skubėti nėra kur. Kaip ir aplinkinėse, taip ir šioje gatvėje akys nenuobodžiauja – gaudo tai gyvenimo jau mačiusius medinukus, tai šalia iškilusius naujus namus, kurių istorija tik įsibėgėja. Nuo medinių tvorų, juosiančių jaukius kiemelius, nuo vaisiais aplipusių obelų žvilgsnis pakyla aukštyn. Į aukštą miško sieną, saugiai apglobusią Rudens gatvės namus. Dar daugiau spalvų ir sluoksnių gatvė įgyja pasikalbėjus su čia gyvenusiais.
Nepamirštamas kvapas po lietaus
Televizijos laidų režisierė Raimonda Katiliūtė Rudens gatvėje gyveno kiek daugiau nei tris dešimtmečius – iki pat persikraustymo į Ispaniją. Devintojo dešimtmečio pabaigoje jos tėvai į Antakalnį atsikėlė iš tuometinės P. Cvirkos, dabar – Pamėnkalnio gatvės.
„Tais laikais iškilūs menininkai už nuopelnus gaudavo butus, mano a. a. tėtis Raimondas Katilius buvo vienas jų. Taip atsidūrėme Rudens gatvėje, kuri mano vaikystėje buvo visiškai kitokia – žvyras, dulkės, po lietaus srūvančios upės, gaivus pavasario kvapas sumišęs su nelabai gaiviu kanalizacijos tvaiku“, – prisimena R. Katiliūtė.
Prisiminimai iš vaikystės – ryškūs, it filmas nukelia į Rudens gatvę prieš keletą dešimtmečių. Anot prodiuserės, ši gatvė jai – tai kažkur netoli lakstančios vištos, nubrozdinti keliai, vogti agrastai, vėliau pardavinėjami už kapeikas gatvėje, ir miškas, kuris – daugiau nei miškas.
„Aplink – vien miškai, tad palijus kvapas gatvėje būdavo nepamirštamas. Čia daug kalnelių, tad mūsų kaimynė Vida Vencienė, olimpinė čempionė ir mano mylima draugė, žiemomis balnodavo slides, o gimus dukrai – sportuodavo pasikinkiusi vaikišką vežimėlį“, – gyvus vaizdus piešia Raimonda.
Daugiabučiuose, gatvės pradžioje, telkėsi daug žinomų menininkų ir visuomenės veikėjų.
Policininkai ant arklių ir Saulės kapinių varnos
Margų prisiminimų iš Rudens gatvės sukaupė ir grafikos dizainerė Miglė Vasiliauskaitė. Jos istorija šioje Antakalnio vietovėje siekia senelius – Ministrų taryboje referentu statybos klausimais dirbusiam seneliui čia taip pat skirtas butas.
Viskas, anot dizainerės, sukosi aplink šią gatvę – po mokyklos kasdien eita pas senelius, vėliau su tėvais čia ir apsigyventa. Iš Rudens gatvės keliai vesdavo į Užupio gimnaziją, vėliau – Dailės akademiją.
Vasiliauskaitė dalijasi atminties vaizdiniais: „Vaikystėje per pietus vis neužmigdavau. Kambario langas – į gatvę, mašinų – vos viena kita, tylu ir ramu. Gulėdama žiūrėdavau į Saulės kapinių kalno medžius ir kaip į jų viršūnes sutūpdavo atskridusių varnų būrys. O kartais iš tolumos pasigirsdavo pasagų kaukšėjimas – Rudens gatve atjodavo policininkai – prajodavo tiesiai po langais. Vaikystėje tai buvo dažnas reiškinys, o dabar to nepamatysi.“
Miglės prisiminimuose – klajonės Rudens gatve bei aplink: „Vaikystėje vis norėdavosi visur lipti, tyrinėti. Senelių daugiabutis – apsuptas kalnų, tad žiemą buvo aibė vietų čiuožinėti su rogutėmis. Vasarą, jei likdavau mieste, o kaimynų vaikai – išvykę, tuos kalniukus tyrinėdavau viena. Manydavau, kad užsilipusi ir paėjėjusi toliau atrasiu kitą pasaulį. Panašiai ir nutikdavo, vis rasdavau dar nematytų namų.“
Kaip ir kiekvienoje, taip ir Rudens gatvėje – saviti vietos inkliuzai.
Antakalnyje – Vilniaus zoologijos sodas
Dar kitokį gyvenimo etapą Rudens gatvėje praleido komunikacijos specialistas Arnas Šarkūnas – čia jis gyveno studijuodamas. Draugės žinutė apie atsilaisvinusią vietą keturių kambarių bute ir – sėkmė. „Negalėjau patikėti. Kiekvienam kambariui – po atskirą balkoną, vaizdai – į miškus arba Saulės kapines, vasarą pasislepiančias medžių tankmėje. Šie namai buvo jaunatviški, pilni linksmybių ir visko, ką gyvenimas siūlė geriausio. Gal todėl einant Rudens gatve dabar daug ilgesio kyla “, – pasakoja Arnas.
Jis papasakoja, ką pačiam teko išgirsti iš Rudens gatvės kaimynų: „Regis, kad šis, pačioje Rudens gatvės pradžioje esantis daugiabutis, Nepriklausomybės atgavimo priešaušryje statytas nusipelniusiems partijos ar visuomenės žmonėms. Nieko keisto, kad ši vieta buvo geidžiama – netoli miesto centras, šalia – miškų masyvai. Tai aukštyn kylanti, tai žemyn besileidžianti Rudens gatvė – kaip visas miestas, pilna kontrastų. O jei įsivaizduotume, kokia Rudens gatvė būtų, jei čia pat veiktų planuotas zoologijos sodas…“
Išties visai čia pat – miške ties Mildos ir Jūratės gatvių sankirta – turėjo įsikurti Vilniaus zoologijos sodas. Informacijos paieškos nuveda prie Vilniaus tyrinėtojo, rašytojo Dariaus Pocevičiaus knygos „100 istorinių Vilniaus reliktų“. Joje pasakojama apie 1921 metais įkurtas Vilniaus mokomąsias gamtininkų dirbtuves, kurių teritorijoje pastatyti šiltnamiai, užveistas botanikos sodas, įkurtas nedidelis žvėrinčius.
Pasak Vilniaus tyrinėtojo, prie sodo plėtros dirbo Vilniaus zoologijos sodo bičiulių draugija – 1936 metais Vilniaus magistratas skyrė 5 ha žemės Antakalnyje, Mildos (tuomet Polowa) ir Jūratės (tuomet Sióstr Miłosierdzia) gatvių sandūroje, kur nutarta perkelti zoologijos sodą.
Visgi, kaip pasakojama knygoje, zoologijos sodo likimas nebuvo sklandus: „1937–1939 metais čia buvo atliekami statybos darbai: kasami baseinai, išlieti pastatų pamatai. Deja, 1939 metų rudenį dėl prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo mokomosios gamtininkų dirbtuvės buvo uždarytos, o visi perkėlimo darbai nutraukti.“
Paskutinės naujienos apie Antakalnyje kurtą zoologijos sodą aptinkamos 1940 metais „Vilniaus balso“ laikraštyje – rašoma apie tebevykstantį sodo perkėlimą, vėliau – apie apverktiną jo būklę, blogomis sąlygomis laikomus gyvūnus, kurių likimas prasidėjus karui nebuvo sėkmingas.
Medinę maisto prekių parduotuvę ant kalno pakeitė jaukus gėlių kioskas.
Gamta kaip kurorte
Iš XX amžiaus vidurio grįžkime į netolimą praeitį, kai Rudens gatve vis rečiau laksto vištos ir vis dažniau pravažiuoja automobiliai, medinius namus keičia mūriniai. Maisto prekių parduotuvę gatvės gale, prie kurios durų, kaip prisimena vilnietė Genovaitė Dudėnienė, rikiuodavosi pieno ir kefyro butelių dėžės, keičia kioskelis-gėlių parduotuvė, o šalia esantis Rudens skersgatvis pervadinamas į Žiogų gatvę. Juk vienu metu turėti dvi vienodai pavadintas lygiagrečias gatves – tikra painiava!
Lieka Rudens gatvė, kuri R. Katiliūtei – gražiausia Vilniaus vieta, tikroji miesto širdis: „Čia ramybė, tyla, gaiva. Nėra stiklinių daugiaaukščių, biurų, pypsinčių automobilių ir barų, užsidarančių, kai paskutinis klientas pasako „dar po vieną“, bet jam jau niekas nebepila. Jausmas čia, lyg gyventum kaime, nors esi vos keliolika minučių nuo sostinės centro. Gamta užburia.“
Kad čia užburianti gamta, patvirtina ir fortepijono mokytoja, „Stagecoach“ mokyklos vadovė Dovilė Staniulionienė. Jos ryšys su gatve kitoks – čia negyvena, bet atkeliauja vesti privačių fortepijono pamokų.
„Čia labai gražu, pagalvoju keliaudama pas mokinius – žaluma, seno ir naujo laiko sandūra, matoma vietos gyventojų namuose, ryški gamtos kaita. Šiuo metu su šeima įsikūrėme Antakalnyje, džiaugiamės šia prabanga – grįžęs iš centro išlipi iš troleibuso ir per kelias minutes jausmas it kurorte, kur grynas oras, kvapas, erdvė“, – sako D. Staniulionienė.
Tad ir privačios pamokos Dovilę įkvepia. „Su mokiniais grojame namuose, kur didžiulis langas atsiveria į mišką, o tai sukuria kūrybinę atmosferą. Tiesa, kartais šypsnį sukelia per kiemą prabėgantis vietinis katinas. Po pamokų ir pati jaučiuosi rami, įkvėpta“, – pasakoja muzikė.
Paklausta, kokį kūrinį rekomenduotų pasiklausyti vaikštant Rudens ar aplinkinėmis kvartalo gatvėmis, netrunka atsakyti – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Miške“.
Miško teikiama ramybe, čia gyvendamas, mėgaudavosi ir A. Šarkūnas: „Kur bežengsi, atsiduri miške. Išvaikščiotas jis, išbėgiotas ir iššniukštinėtas.“
Sustoti pakeliui į namus
Nuo miškų, kaip ir muzikos, Rudens gatvėje nepabėgsi. O smuiko virtuozo Raimundo Katiliaus muzika čia iki šiol prisimenama. Legendinio muzikanto dukra Raimonda pasakoja: „Su tėčiu, mano geriausiu draugu, grieždavome smuiku ir svajodavome – būtent čia, Rudens gatvėje. Kuri visa skambėdavo, kai jis grodavo. Tėtis iš pažiūros atrodė gan griežtas, tad kaimynai nedrįsdavo sakyti: „Maestro, gal tylos…“
Maestro pamokas studentams neretai skirdavo namuose – skambesys prasidėdavo anksti ryte ir baigdavosi prieš vidurnaktį.
„Apie kaimynų ramybę negalime kalbėti. Bute tvyrojo cigarečių dūmų debesis, nes langą vakarop tekdavo priverti – neskambės juk koncertas visoje gatvėje. Pamenu, kaip paskutiniais gyvenimo metais tėtis sunkiai vaikščiojo – dėl širdies, jam vis trūkdavo jėgų, oro. Jis sustodavo ant Mildos ir Rudens gatvių kampo, nešinas smuiku ir maišu, kur būdavo kilogramas „Kregždutės“ saldainių ir dar kažkas, kas mažiau svarbu. Saldainiai buvo prioritetas. Grįžęs namo, pusvalandį atsipūsdavo ir vėl kildavo – groti ar mokyti kitų“, – pasakoja Raimonda.
Ar kaimynai mėgavosi pro langus besiveržiančia muzika? Anot Raimondos, veikiau ne, nei taip: „Klaidinga manyti, kad tai, ką girdime filharmonijoje, skamba ruošiantis koncertams. Taktas po takto, nata po natos, vėl tas pats per tą patį. Bet tai – meno ir žmogaus, gyvenančio menui, kaina. Turėjome auksinius kaimynus su platinine kantrybe. O Rudens gatvė turėjo žmogų, kuris visada mintyse sustos prie Mildos ir Rudens gatvių kampo, pakeliui į namus.“
Straipsnio autorė – Virginija Sližauskaitė
Medilės Šiaulytytės iliustracijos
Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 23-ojo numerio.