Miesto garso dramaturgija

Žodį „balansas“ prilyginčiau sąvokai „tvarumas“ – visi suprantame, kaip tai reikalinga, bet tuo pačiu norime užsidengti ausis. Visgi garso menininkė Agnė Matulevičiūtė balansu rakina ne tik įkvėpimo duris, bet ir mūsų pokalbį – sėdėdamos vienoje iš miesto kavinių, balansuojame tarp kasdienybės ir vaizduotės, tarp juoko ir ašarų, žolės ir asfalto bei garso ir tylos. Atsispirdama  nuo priešpriešų, kuriasi ir Vilniaus garsinė istorija, o kas ją galėtų nupasakoti geriau, jei ne kompozitorė?

Kompozitorė A. Matulevičiūtė: „Vilniuje patinka skrieti dviračiu nuo Katedros iki Žvėryno ir vietoj nerimo mėgautis garsais“.

Agne, užaugai Vilniuje, Antakalnyje. Pastaruoju metu itin daug keliauji – ar nesinori palikti Vilniaus?

Po mokyklos baigimo tapau studijų migrante. Nors niekad nemaniau, kad studijuosiu meną, visgi metus Vilniaus universitete išbandžiusi prancūzų filologiją, išvykau į Londoną. Tėvams pasakiau, kad iškeliauju pas draugę ir vasarą padirbsiu, bet jau žinojau, kad noriu įstoti į Vestminsterio universiteto vaizduojamųjų menų programą. Londone pragyvenau pusantrų metų, bet tai visiškai nebuvo mano miestas, taip pat nebuvau patenkinta mokymo sistema universitete. Galiausiai grįžau į Vilnių ir pabaigiau Vilniaus dailės akademijos fotografijos ir medijų meno studijas. Kelią tęsiau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, muzikos kompozicijos doktorantūroje.

Londonas didžiulis, jame jaučiausi labai maža, tai ir itin triukšmingas miestas, todėl jis man kėlė nerimą. O Vilniuje patinka skrieti dviračiu nuo Katedros iki Žvėryno ir vietoj nerimo mėgautis garsais. Ypač vakarop, kai miestas nurimsta. Greitai mindama, vos per keletą minučių atsiduriu gamtoje, man tai yra gero miesto receptas – turėti kur pabūti tyliai ir pasislėpti.

Esi minėjusi, kad namuose tau svarbi tyla ir storos kambarių sienos. Iš to, ką pasakoji, suprantu, kad ir miestai labiau patinka tylesni? 

Man svarbu ramybė. Vilnius palyginus nėra triukšmingas, bet vis tiek gyvenimas Žvėryne ir gyvenimas prie Lukiškių aikštės, kur gyvenu dabar, skiriasi. Savaitgalį išgirstu rėkaujančių žmonių ar kažkur netoliese vykstantį vakarėlį, bet tai vis tiek nėra toks nemalonus garsas, kaip kad, pavyzdžiui, nenutrūkstantis triukšmo ciklas – Londone kaukiančių greitųjų loop’as. 

Šiuo metu vystau nemažai projektų su Japonija – tai mano aistros šalis, nes joje yra ypač tylių vietų. Pavyzdžiui, silent cafés (liet. tyliosios kavinės), kuriose negalima kalbėti, tad į šias kavines ateini pabūti tik su savimi. Taip pat Japonijoje nemandagu kalbėti metro, tad įsivaizduok – Tokijas, piko valanda, šimtai žmonių sėdi viešajame transporte, bet niekas nekalba. Tai įspūdinga! Lyg spa ausims. Galiausiai nueini į izakaya’ą (japoniška smuklė – aut. past.), kur žmonės geria alų, linksminasi, kalba. Japonai pasirenka erdves, kur garsu, o kur ne, ir pagal tai tu gali komponuoti savo garso aplinką. Man patinka, nes tai ir yra dramaturgija. 

Kur renkiesi būti Vilniuje, kai norisi tylos?

Mėgstu dviračiu pasivažinėti Žvėryne (nors vasarą rajonas kiek pagarsėja) arba nuo Žvėryno tilto  pasivaikščioti kita Neries puse, pėsčiųjų taku, link Karoliniškių draustinio. Jaučiu nostalgiją Sapiegų parkui, nes vaikystę praleidau Sapiegų gatvėje, o tėvai ir dabar gyvena netoliese. Visa Sapieginė yra mano rajonas ir mano erdvės, labai daug miško ir ramybės. Na, o kai noriu pabūti itin ramiai, mėgstu ir užmiestyje pasivaikščioti.

Kurti mažiau ir gryniau, turint laiko atsitraukti – gal tai padeda pamatyti kasdienių dalykų potencialą?

Tu – sąvokos užgarsis (t. y. skambančio garso reikšmė) sumanytoja. Ar tarp užgarsio ir užmiesčio galima rasti ką nors bendro? 

Turbūt sunkiai. Užmiestis man žymi ribą, o užgarsis tai tokia erdvė, terpė, kur garso kūrinys pratęsiamas. Užmiestyje viskas tyliau, rečiau, ne taip pripildyta, užgarsis, priešingai, gali būti žymiai labiau apkrautas negu muzikos kūrinys. Gal vienintelis panašumas, kad abi šios sąvokos man yra pozityvios.

Esi minėjusi, jog kurdama muziką teatre bandai ją įsivaizduoti kaip tam tikrą personažą – suteikti charakterio savybes, išvaizdos bruožus. O jei Vilnius būtų personažas, koks jis būtų?

Toks labai santūrus, diskretiškas ir ne pernelyg įkyrus žmogus. Labai gerai gebantis nuskaityti žmones kambaryje ir žinantis, kada reikia patylėti, o kada galima pasisakyti. Kultūros prasme Vilnius šiek tiek tapo FOMO (angl. fear of missing out) miestu. Vien rudenį kiek buvo festivalių! „Sirenos“, „Muzikos ruduo“, „Muzika erdvėje“, „Nepatogus kinas“, „Scanorama“ ir dar daugiau. Baisu kažką praleisti, bet tuo pat metu tai parodo, koks Vilnius kaip personažas yra gyvas ir visapusiškas – tik spėk su juo veikti. 

Užsiminei apie kartais mieste jaučiamą FOMO, kai vienu metu norisi būti keliose vietose, kad viską spėtum. Pati esi įvietintos muzikos festivalio „Muzika erdvėje“ meno vadovė. O kaip įvietini pati save?

Į galvą pirmiausia ateina mintis, jog bandau mokytis balanso – esu keliskart perdegusi ir tuo visai nesididžiuoju. Tiesą sakant, kad ir kokie kraštutiniai tokie momentai bebūtų, iš dalies jie padeda įsivietinti, nes tą akimirką pagalvoju: „O, dieve, aš visai savęs nekontroliuoju.“ Norėčiau sakyti, kad man įsivietinimas yra balansas, bet iš tikrųjų balanso paieška – mokymasis tyloje būti tiek pat kiek garse, ant žolės – tiek pat kiek ant asfalto, baseinui skirti laiko tiek pat, kiek ir susitikimams.

Man kiek virš 30, tad kartais pagalvoju „Dabar pats gazas, reikia varyti!“ ir, būna, įsijungia lėkimo nuotaika. Visgi dabar dėl didelio įdirbio jau galiu leisti sau rinktis. Ir aš išties atsisakau daug pasiūlymų, kartais – labai didelių, pritraukiančių garsių ir naudingų mano karjerai žmonių. Bet siela jaučia, kad ne visur yra ta kūryba, kuria noriu užsiimti, o šiuo metu norisi daryti mažiau ir gryniau, turint laiko atsitraukti. 

Savo kūriniuose naudoji balso žinučių įrašus, šiuo metu ruošiesi premjerai „Sayonakidori“ (liet. lakštingala), kurią įkvėpė girgždančios grindys. Kaip pastebi dalykus, kuriuos laikome kasdienybe?

Aš niekada apie tai negalvoju. Turiu vieną kūrinį pavadinimu „Jeigu sutinkate, prašome palaukti“, kurį įkvėpė skambučio laukimo melodijos, girdimos paskambinus į VMI. Skambučių laukimo melodijomis susižavėjau karantino laikotarpiu, kai itin dažnai teko skambinti karštąja kovido linija, tad įkvėpimas atėjo iš visiškai praktinio gyvenimo aspekto. Arba, pavyzdžiui, Japonijoje mane įkvėpė imperatoriaus rūmų grindų girgždesys. Vieni šaltiniai teigia, kad tai architektūrinė klaida, kiti mano, jog grindys buvo sukurtos kaip spąstai, siekiant apsaugoti imperatorių – mane žavi tokia mistika ir tam tikros poezijos matymas kasdienybėje.

Mene yra kūrinio poetinis sluoksnis arba poetinė kalba, atvira interpretacijai, ir man patinka, kai tam tikruose kasdieniniuose dalykuose pamatau potencialą, jog meniniame lygmenyje jie gali reikšti ką nors kita. Pavyzdžiui, minėtame kūrinyje „Jeigu sutinkate, prašome palaukti“, laukimo muzikėlė virsta tuo, ko mes iš tikrųjų laukiame – vieni laukia susitikimo su šeima, kažkas laukia, kol baigsis koncertas… Kartą gavau balso žinutę nuo vieno kūrinio atlikėjo, jis sako: „Paskambinau į VMI ir girdžiu mūsų kūrinį!“, ir man buvo taip gražu suprasti, kad štai – kažkas erzinančio įgavo visai kitokią, pozityvią formą.

O kokios Vilniaus vietos tave nuveda iki poetinių sluoksnių?

Dažniausiai šios vietos atsiranda festivalio „Muzika erdvėje“ metu, nes atsispirdama nuo festivalio temos esu sukūrusi keletą kūrinių specifinėms sostinės vietoms. Vienais metais tema buvo susijusi su valstybe, tad sukūriau kūrinį Signatarų namams. Mane labai įkvėpė žodis „aktas“, kadangi tapyboje jis reiškia nuogo žmogaus vaizdavimą, o kalbant apie valstybę mums tai siejasi su nepriklausomybe. Labai norėjau, kad Signatarų namų balkone dainuotų nuogas atlikėjas, bet kadangi tai buvo tiesiog neįmanoma užduotis (juokiasi), pasitelkiau specialius garso akinius, iš kurių kojelių klausytojams sklido garsas, pasakojantis apie šį atlikėją kaip apie miražą.

Kitą kartą kūriau apie mamas, dekonstruodama lopšines ir kūrinį įvietindama apleistuose gimdymo namuose Markučiuose, šalia veikiančių gimdymo namų. Tai taip pat buvo labai įdomus tyrimas, kai erdvė man padiktavo visą kūrinio eigą. Panašu, jog būtent per tam tikras temas atrandu poetinius Vilniaus sluoksnius.

Garso menininkė, kompozitorė, šiuolaikinės muzikos festivalio meno vadovė… O kas yra Agnė Matulevičiūtė be muzikos ir garso?

Kas aš esu… Esu feministė (gal mano kūriniai ir nėra tokie politiški, bet moterų tema visad atsikartoja), pesketarė (anksčiau užkietėjusi vegetarė, bet itin mėgstu žuvį), plaukiotoja (vanduo visiškai mano stichija), kino mylėtoja (ir nebūtinai klausau, kokia filme muzika, – man tiesiog patinka), dviratininkė (sportuoti faina), akademikė (kaip megzti ryšį su studentais yra kitas lygis, bet dėstyti man labai patinka).

Taip pat man labai patinka gamta ir gyvūnai. Sakiau, mano alternatyvus darbas, o ir poilsis galėtų būti šunų vedžiojimas. Apskritai, šiuo metu įnirtingai mokausi būti nepavargusiu žmogumi ir propaguoti poilsio kultą. Gal kokią sektą įkursiu… (Juokiasi.) O jei ne, tai bent jau su draugais tikrai turėsiu knygų ir kino klubą.

Straipsnio autorė – Gabija Stašinskaitė

Vidos Jonušytės nuotraukos

Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 24-ojo numerio.