Miesto daržai: didžiausias derlius – bendrystė

Kadaise Vilniuje vešėję daržai vargingiausius gyventojus saugojo nuo bado ir taip atliko praktinę funkciją, o štai šių dienų vilniečiai, kalbėdami apie čia užaugintas gėrybes, pabrėžia kitokius aspektus. Daržas mieste sostinės gyventojams – proga susiburti, sutelkti bendruomenę. Ir nors savo rankomis užaugintos salotos ir ridikėliai tikrai skanūs, kur kas svaresniu derliumi laikomas bendravimas, edukacija ir prasmingi ateities planai.

Gelbėjo nepritekliuje

Prieš pradedant kalbėti apie šiandienos Vilniuje esančius daržus derėtų atsigręžti į istoriją. Čia, ko gero, galimi įvairūs vaizduotės scenarijai, bet arčiausiai realybės yra įžiebiantis mintį, kad dar prieš kelis dešimtmečius Vilnius buvo apsodintas daržais ir šie vešėjo net pačiame miesto centre.

Bendruomeninių sodų reiškinį sostinėje yra aptaręs Vilniaus tyrinėtojas Darius Pocevičius. Savo knygoje „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990“ jis teigia, kad tokie sodai yra senas žmonijos išradimas, nuo bado gelbėjęs sunkiai galą su galu suduriančius piliečius.

Nuo Antakalnio gatvės šurmulio iki daržininkystės oazės Sapiegų parke – vos kelios minutės

„Pas mūsų kaimynus latvius ir lenkus bendruomeniniai sodai atkeliavo XX amžiaus pradžioje ir išliko iki šiol, tapę kultūros ir istorijos paveldu. Artimi kolektyvinių sodų giminaičiai sklypiniai daržai (lenk. ogródy działkowe) Vilniuje atsirado 4-ojo dešimtmečio pradžioje, maitino vilniečius karo metu ir buvo smarkiai išplėsti pokariu, kai miestas kėlėsi iš griuvėsių. Daržai tapo tikra panacėja maisto kortelių, skurdo ir nepritekliaus laikais“, – pasakojama D. Pocevičiaus knygoje.

Akivaizdu, kad bendruomeniniai daržai ir jų gėrybės neramiais laikais buvo toli gražu ne pramoga prie gamtos priartėti norinčiai visuomenei, o būtinybė siekiant prasimaitinti.

Norintiems įsivaizduoti, kokiose miesto teritorijose vystėsi daržai, D. Pocevičius savo knygoje nurodo gana tikslias Vilniaus vietas. 1930 metais sostinės bedarbiams skirti 29 daržų sklypai Sėlių ir Lūšių gatvių sandūroje Žvėryne, po poros metų daržai suformuoti vakarinėje Kalvarijų gatvės pusėje. Bėgant metams daržų atsirado vis daugiau – abipus Antakalnio gatvės, tarp Vilnios ir Belmonto gatvės. Itin didelė daržų teritorija, pasak miesto tyrinėtojo, išvystyta tarp Savanorių prospekto, Kedrų ir T. Ševčenkos gatvių.

O įdomiausia, kad kokiais 1945 metais daržų būta ir pačiame Vilniaus centre: „Antai Gedimino prospekte, tada dar turėjusiame gatvės statusą, bulvės, kopūstai ir morkos augintos mažiausiai penkiose vietose – Gedimino g. 2, 25, 26, 27, 54.“

D. Pocevičius rašo, kad bėgant laikui atsirado kiek neigiamas požiūris į daržus pačioje miesto širdyje. Taip po truputį daržai imti riboti, o „1953 m. daržų plėtra Vilniaus centre sustabdyta miesto valdžios sprendimu.“

Pramoga, bet ir įsipareigojimas

Nors šiuo metu, eidamas Gedimino prospektu, neišvysi ten augančių salotų ar sirpstančių pomidorų, Vilniuje nesunku rasti vietų, kur tokį vaizdą pamatyti tikrai galima. Ko gero, ir šiandienos vilnietis, paklaustas apie mieste augančius daržus, galbūt įvardytų Antakalnyje esantį vieną labiausiai išvystytų ir tikrai geriausiai žinomų bendruomenės daržų. Jis sutvarkytas ir apsodintas dar 2013 metais, tačiau daržovės Sapiegų rūmų parko teritorijoje augintos kur kas seniau.

Daugiau nei dešimtmetį šis šiltnamis buvo apleistas. Antakalniečių bendruomenė jį prikėlė ir šiandien čia augina savo gėrybes.

Šiuo metu Antakalnio daržo ir sodo darbus koordinuojantis Ramūnas Kučiauskas sako, kad didikų stalui daržovės šioje vietovėje augintos dar prieš kelis šimtus metų, o kai XIX amžiuje Sapiegų parke buvo atidaryta karo ligoninė, daržo derlius pritaikytas šios įstaigos virtuvės reikmėms.

Dabar atkurtas ir nuolatos tvarkomas bei tobulinamas Antakalnio bendruomenės daržas jungia 10–12 aktyvių narių – tokiais R. Kučiauskas vadina tuos rajono gyventojus, kurie čia užsuka gana dažnai ir dirba neskaičiuodami jėgų. O darbo ir veiklos darže tikrai netrūksta: „Kiekvienas turime savo lysvių, o dar yra bendro naudojimo lysvės, kurias taip pat reikia stropiai prižiūrėti. Dėl laisvų lysvių, kuriomis norėtų naudotis, žmonės gali kreiptis nuo naujųjų metų iki balandžio pradžios. Taip dalis narių keičiasi, dalis būna nuolatiniai.“

Paklaustas, ar daug Antakalnio gyventojų kreipiasi norėdami užsiimti daržininkyste, R. Kučiauskas sako, kad susidomėjusių netrūksta, nors vis susiduria su požiūriu, kad daržas – tik pramoga. „Iš dalies tai yra pramoga, bet ir ne mažesnis įsipareigojimas. Jei augini daržą, turi jį laistyti, ravėti. Jei pats negali – pagalbos prašai kaimynų. Štai vis atsiranda tokių, kurie pavasarį sako labai norintys prisijungti prie daržo, tačiau vasarą ima ir dingsta, nes atostogauja, keliauja, o vėl pasirodo tik rudenį. Tokie pavyzdžiai – negeri“, – pasakoja pašnekovas.

Miesto daržininkai tvirtina: čia svarbiausia daržui skirtas laikas.

Norėtų vykdyti edukacinę veiklą

Antakalnio daržo darbų koordinatorius teigia, kad šiame darže, taip pat įrengtame šiltnamyje, vilniečiai sodina visiems įprastas daržoves ir žoleles – pomidorus, agurkus, krapus, ridikėlius. Pašnekovas džiaugiasi pačių daržininkų iniciatyva organizuoti paskaitų ciklus ir tobulinti žinias, juk retas miestietis, anot R. Kučiausko, žino, kad agurkai ir pomidorai viename šiltnamyje neturėtų augti.

Kalbėdamas apie ateitį ir planus, R. Kučiauskas teigia, kad norėtųsi ne tik auginti daržoves, ne tik rengti susitikimus su rajono bendraminčiais, bet ir įgyvendinti edukacines idėjas: „Norėtume, kad į šį daržą ateitų kuo daugiau vaikų, kad jie galėtų pamatyti, jog morka užauga žemėje, o ne parduotuvės lentynoje. Be to, Antakalnio rajone – gana daug senyvo amžiaus žmonių. Kodėl negalėtume jiems užauginti pomidorų daigų ir išdalyti, kad keletą daržovių senjorai užsiaugintų netgi savo balkone?“

Daržovės dygsta šalia vieno atpažįstamiausių Pilaitės pastatų – „Beepart“ meno dirbtuvių.

Atkartoja sėkmę Škotijoje

Nuo senojo Antakalnio bendruomenės daržo keliaukime prie visiškai naujo, bet jau spėjusio sužavėti vilniečius, projekto – Pilaitės rajone vykdomos iniciatyvos „Idėjų lysvė“. Šio projekto iniciatorė Laura Petruškevičiūtė pasakoja ilgus metus gyvenusi Glazge, o grįžusi į Lietuvą nusprendė pakartoti užsienyje pavykusį projektą.

„Idėjų lysvė“ siūlo bendrą veiklą nuo miesto centro nutolusio rajono gyventojams, kartu siekia atgaivinti kiek apleistas vietas. Daržininkystė pasirinkta kaip priemonė.

„Mūsų tikslas nėra daržovių kultivavimas. Gerokai svarbiau suburti kuo daugiau žmonių veiklai, iš kurios randasi kur kas daugiau nei valgomas produktas. Pilaitę pasirinkau todėl, kad joje užaugau, šis rajonas man artimas. Su bendraminčiais „Idėjų lysvę“ įkūrėme neseniai, praėjusį rudenį, tad šis sezonas bus pirmasis“, – pasakoja L. Petruškevičiūtė.

Projektas „Idėjų lysvė“ Pilaitės rajonui suteikia spalvų – auginamos ne tik daržovės, bet ir gėlės.

Daržininkystės mieste idėja – graži, bet ši veikla – ugdanti kantrybę, pabrėžia L. Petruškevičiūtė. Projektą su bendraminčiais vykdanti pašnekovė džiaugiasi, kad į komunikaciją apie daržą Pilaitėje reaguoja ir nepažįstami, net aplinkinių rajonų gyventojai. Patys Pilaitės rajono vietiniai, anot L. Petruškevičiūtės, pastebi, kad rajone išties labai trūksta veiklos, kuri taptų sąlyčio tašku.

Auginti galima net ant šaligatvio

Šio sezono „Idėjų lysvės“ planuose – daržovių, vaismedžių sodinimas, teritorijos sutvarkymas, taip pat – vaikų purvo virtuvės ir poilsio zonos įrengimas. Į daržą mieste žvilgtelėti gali visi, kurie nori. „Žmonės jau per pirmąjį susitikimą sakė, kad nenori uždaro daržo. Norime, kad jis būtų atviras, kartu tai bus socialinis testas. Džiugu, kad kol kas nebuvo jokių vandalizmo požymių“, – dalijasi idėjos autorė.

Daržininkystės projektas, tikina „Idėjų lysvės“ iniciatorė, gali būti įgyvendinamas bet kur. „Net ant šaligatvio, miesto centre yra įvairių būdų, kaip įrengti augalams reikalingą žemės plotą, Europoje yra tikrai daug gerų pavyzdžių. Viskas prasideda ir vystoma grupelės bendraminčių. Nors ši veikla nereikalauja itin didelių lėšų, pati daržininkystė neatsiejama nuo laiko. Tuo užsiimantys turi būti pakankamai atsidavę“, – pasakoja L. Petruškevičiūtė.

Į daržą mieste žvilgtelėti gali visi, kurie nori.

Pašnekovė, svarstydama apie ateitį, sako, kad tokie projektai kaip „Idėjų lysvė“, grąžinantys daržininkystę į miestus, bus kur kas aktualesni netolimoje ateityje: „Manau, kad Lietuvoje santykis su gamta vis dar labai glaudus – turime tėvus, senelius, kurių ryšys su gamta – stiprus. Jei pažvelgsime į miestus, kur miesto daržininkystė itin vystoma, pamatysime, kad kelios ten gyvenančios kartos neturi tokio sąlyčio su gamta. Todėl tas mažytis žemės lopinėlis – kur kas brangesnis ir svarbesnis.“

Plačiau
„Facebook“: Idėjų lysvė
„Facebook“: Bendruomenės miesto daržai

Teksto autorė Virginija Sližauskaitė. Igno Nefo nuotraukos. Tekstas iš Neakivaizdinio Vilniaus žurnalo 6-ojo, vasaros numerio.

„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.