Bitės neša medų ir ramybę. Jų produktai vertinami dėl maistinių, gydomųjų savybių, o bičių priežiūra neretai tampa meditacine praktika, kuri padeda užsimiršti, vilioja kvapais ir spiečiaus gaudimu.
Šiuolaikinė bitininkystė yra labai įvairi. Tai – senos, reikšmingos tradicijos puoselėjimas, ūkio šaka ar hobis. Taip pat – kilnojami bitynai, bežemių miestiečių paliekami pamiškėse, ar aviliai ant namo stogo senamiestyje. Susibičiuliavimas, seniau buvęs kone giminystės ryšiu, tapo pradedančio bitininko mentoryste ir klesti virtualiojoje erdvėje. Tik vienas dalykas nekinta: bičių neprisijaukinsi, todėl prie jų turi prisitaikyti pats. Ir, atrodo, šis įsipareigojimas žavi nuolatos skubančius miestiečius.
Nematoma kaimynystė
Urbanistinė bitininkystė gali atrodyti kaip šiuolaikinio pasaulio kūrinys. Iš tiesų, avilių Europos miestuose aptinkama dar antikos laikais. Tai buvo retas reiškinys, nors, pavyzdžiui, karo metu visi aviliai iš kaimo kartu su gyvuliais ir kitomis gėrybėmis taip pat buvo sunešami į miesto teritoriją. Taigi miesto sienos nuo priešų saugojo ir bites.
Miestų bitininkams tenka kovoti su mitu, kad tarša stipriai veikia bites ir medaus kokybę. Pasak dr. V. Varžinsko (nuotraukoje kairėje), nėra didelio skirtumo tarp miesto ir užmiesčio medaus, miesto meduje esančių teršalų ar sunkiųjų metalų kiekis neviršija užmiesčio ėminių parametrų.
Šiuolaikiniame mieste bites globoja ne sienos, o stogai. Daugiau nei du trečdaliai europiečių gyvena urbanizuotose vietovėse, todėl augantis avilių skaičius mieste gali teigiamai veikti ekosistemą. Pasak aplinkosaugininko dr. Visvaldo Varžinsko, gausesnis bičių kiekis mieste užtikrina geresnę augalų vegetaciją ir taip padeda kovoti su tarša. Be to, bičių šeimos čia lengviau žiemoja ir ilgiau turi maisto. Miestų parkuose, skveruose, privačiuose darželiuose žiedų įvairovė – didžiulė, todėl bitės nektaro suranda nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, o miesto gyventojai ir įmonės džiaugiasi vietiniu medumi. Taip bičių produktais apsirūpina Paryžiaus ir Toronto operos, o Paryžiaus Dievo Motinos katedros bičių medus dalijamas vargingiesiems. Po Katedros didžiojo gaisro baimintasi, kad trys aviliai ant zakristijos stogo bus sudegę, bet ugnis jų nepalietė. Pačios bitės sureagavo į dūmus taip, kaip reaguoja į bitininko atsineštą dūminę: prisivalgė medaus ir nurimusios išlaukė dūmų išsisklaidymo.
Vilniuje bičių galima aptikti ant „Kempinski“ viešbučio ir žiniasklaidos planavimo agentūros „OPEN Agency“ biuro stogų, Antakalnio soduose… Kalbintas bičių mylėtojas Tomas Balžekas jau septynerius metus bites laiko Užupyje, pirmąsias gavęs kaip palikimą. Jo dėdė ir senelis Jonas ir Jonas Balžekai – garsūs Lietuvos bitininkai ir mokslininkai, nulėmę Tomo bitininkystės pradžią. Po senelio mirties bitynas atiteko anūkams. Tomui tai buvo staigmena, nes bitėmis jis nesidomėjo, tačiau vis tik nusprendė į Užupį atsivežti kelis avilius. Dėdės mentorystė ir patarimai padėjo išmokti amato subtilybių, todėl bitės ant namų stogo gyvena iki šiol. Tomas dirba daug ir įtemptai, apsilankymas pas bites, sako, įtampą išsklaido.
Kitas bitininkas Martynas Savickis taip pat mini poilsį su bitėmis, o kartu – ir itin įtraukiančio darbščiųjų pasaulio stebėjimą: „Bičių pasaulis – fantastiškas. Nepaprastai įdomus jų spiečiaus organizmas, komunikaciniai signalai, erdvinė atmintis, vykstančios metamorfozės, skirtingų funkcijų perėmimas. Ne bitė veikia kaip organizmas, o bičių šeima. Bitės yra vienas iš nedaugelio „naminių“ gyvūnų, kurio žmonės taip ir nesugebėjo prisijaukinti. Be galo įdomu jas stebėti, pažinti.“
Martynas bitėmis pradėjo domėtis pamažu ir iš tolo. Jos siejosi su kitais pomėgiais – kelionėmis, technologijomis. Keliaudamas paragaudavo vietinio medaus, juk jo degustacija gali būti tokia pat įdomi kaip ir prancūziškų sūrių ar lietuviško kaimiško alaus. Medaus skonis ir savybės priklauso nuo augalų, iš kurių bitės renka nektarą. Kai kuriuose žemės kampeliuose yra ir haliucinogeninio medaus, surinkto iš nuodingų rododendrų. Nenuostabu, kad įvairiose kultūrose šis medus ilgai buvo naudojamas kaip nuodai.
Bitininkai mėgėjai dažnai patys gaminasi avilius ir įrankius, pasikliauja labiau patyrusiais mentoriais, o įmonių įsirengtus avilius prižiūri profesionalai. Nuotraukoje – agentūros „OPEN Agency“ aviliai, prižiūrimi kauniečių „Urbanbee.lt“ kolektyvo.
Galų gale bitės Martyną pasiekė technologinės inovacijos pavidalu. Sužinojęs apie „Flow Hive“ korių technologiją, palengvinančią medkopį ir sumažinančią bičių stresą, Martynas į ją investavo, o gamintojai atsidėkodami atsiuntė korių. Teliko pačiam susirasti avilį, bičių ir bičiulių.
Socialiniai bičiulių tinklai
Bičių ir bitininkų galima aptikti įvairiausių rūšių. Prie mums įprasto vaizdinio – sodyboje triūsiančio senolio – galime pridėti bitininką ūkininką, bitininką profesionalą ir, be abejo, miesto bitininką. Pastarasis tipas yra persipynęs su anksčiau išvardytais, labai unikalus ir, na, netipiškas. Pasak Martyno, bitininkai mėgėjai – geranoriški, charizmatiški, išradingi, dažnai patys gaminasi avilius ir įrankius. Nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos, jie suteikia bitėms namus mieste ant stogo ar balkone, įrengia kilnojamų bitynų sodyboje pas draugą ar nuomotame sklype užmiestyje.
Per bičiulystę įstabiai atsiskleidžia kintantys visuomeniniai santykiai. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vyraujant luominei santvarkai bites drevėse laikę valstiečiai duoklę galėjo mokėti medumi ir vašku. Nors drevininkų bitės buvo valstybinėje teritorijoje, mišką vėliau „privatizavę“ kilmingieji pagal įstatymą negalėjo ardyti bičių buveinių. Apie vėlesnius laikus rašoma, kad iki XX amžiaus pradžios Lietuvoje nei bitės, nei medus nebuvo parduodami, o išdalijami kaimynams, bičiuliams ir silpnos sveikatos žmonėms. Žmogus, norėjęs pasipelnyti, laikytas blogu bitininku. Tokį mąstymą gana nesunku suprasti prisiminus, kad bičiulyste buvo laikomas „susigiminiavimas“ per bites, kai kaimynai ar giminės bendrai valdydavo bičių avilį.
Šiuolaikiniai bičiuliai – tai visa bitininkų bendruomenė. Lietuvoje veikia 46 draugijos, bitininkai itin aktyvūs interneto forumuose ir socialiniuose tinkluose. Čia dalijamasi praktine ir moksline informacija, organizuojamos mokslinės konferencijos ir susitikimai, o bičių motinėlės perkamos tik iš puikios reputacijos bitininkų. Pavyzdžiui, Tomo dėdė J. Balžekas jomis aprūpina tikriausiai pusę Lietuvos bitininkų.
Bitininkauti mieste sunkiau nei kaime: avilius, įrangą ir kitas priemones reikia nešioti aukštyn žemyn, o papulti ant kai kurių namų stogų – stebėtinai sudėtinga. Nuotraukoje – agentūros „OPEN Agency“ aviliai, įrengti ant „Go40“ verslo centro stogo.
Patikimų bičiulių patirtis yra itin svarbi bitininkavimo pradžioje. Martynas bites įsigijo iš senuko, laikiusio jas miške Baltojoje Vokėje su kito dzūko bitininko pagalba. Avilius pasistatė mieste, pas draugą sklype pamiškėje, kur nuo to laiko leido vakarus ir savaitgalius. Jo mentoriumi tapo bičiulis lenktynininkas Saulius Jurgelėnas, dosniai dalijęsis patirtimi, o kartą net turėjęs perimti įsiutusių Martyno bičių pyktį. Taigi tiesioginis bičiulių bendravimas išlieka labai svarbus kaip pradedančio bitininko mentorystė.
T. Balžekui taip pat svarbu dalytis patirtimi, todėl su bičiuliu Edmundu Jakilaičiu jie ketina įkurti Vilniaus bityną, pakviesti prisijungti kitus patyrusius ir pradedančius bičiulius: „Avilių atsirastų ant svarbių ir žinomų Vilniaus pastatų stogų. Norime įkurti erdvę edukacijai, kad žmonės, ypač vaikai, galėtų gyvai susipažinti su bičių gyvenimu, pamatyti visą bitininkystės procesą. Taip pat norėtume būti konsultacijų platforma norintiems tapti miesto bitininkais.“
Tiek Tomui, tiek Martynui bitės atstoja meditaciją po įtemptų darbų. Monotoniškas dūzgesys ir saldus nektaro aromatas ramina, norėdamas negąsdinti bičių turi judėti ramiai. Taip pat laikydamas bites esi priverstas prisitaikyti prie jų gyvenimo ciklų. Tai reiškia miestiečiui ne visada įprastą grįžimą prie sezoniškumo, aktyvų klimato ir bičių elgesio pokyčių stebėjimą. Rūpinimasis spiečiumi leidžia palaikyti glaudesnį santykį su gamta, su kuria mieste dažnai susiduriama paviršutiniškai. Susidraugavęs su bitėmis esi gausiai apdovanojamas medumi, juk Vilniuje žaliųjų plotų – daug, o konkurencija nedidelė. Kol kas, nes bičiulių gretos sostinėje didėja.
Teksto autorė Laura Misiūnaitė. Andriaus Paulavičiaus nuotraukos.
Tekstas iš Neakivaizdinio Vilniaus žurnalo 6-ojo, vasaros numerio.
„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.