„Mes esame MIESTO AKYS, nes stebime ir tyrinėjame. Net ir planetariumo kupolas primena akies obuolį“, – sako vilniečiams puikiai pažįstamo pastato, kuris tampa Vilniaus STEAM centru, darbuotojai. Turbūt nesuklysiu teigdama, jog ir ne viena Vilniaus pora meilingais žvilgsniais mainėsi būtent Žvaigždžių salėje. Kaip miesto kūne veikė šis objektas ir kaip veiks ateityje?
Planetariumo kupolas panašus į miestą tyrinėjantį akies obuolį.
Rudenį laboratorijų lentynas užpildys aparatūra, pastate prasidės naujos veiklos, na, o romantiškosios salės ateitis po kelerių metų – į ryškias dangaus kūnų projekcijas krypstančios lankytojų akys.
Vilniaus planetariumo pradžia visai ne Konstitucijos prospekte, kur jį matome dabar, o maždaug už trijų kilometrų – Jono Basanavičiaus gatvėje. 1962 metais, kai visas pasaulis sirgo „kosmine karštlige“, netoli dabartinio MO muziejaus duris atvėrė planetariumas. Po įstaigai sėkmingų kelių dešimtmečių nuspręsta, jog reikia atnaujinti pasenusią įrangą – įsigytas itin modernus ir brangus ZEISS žvaigždžių projektorius. Visgi džiaugsmo pirkiniu buvo maža, kadangi išaiškėjo… Įrangos projekcija per didelė esamam kupolui! Viską apskaičiavus, nuspręsta verčiau statyti visiškai naują planetariumą, nei renovuoti jau stovėjusį. Ir taip mes nusikeliame į Konstitucijos prospektą.
„O ar žinai, kas yra pirmasis planetariumas?“ – mūsų pokalbiui jau pasibaigus, prie manęs vėl pribėgusi klausia buvusio planetariumo edukatorė, o dabar – STEAM centro komunikacijos specialistė, metodininkė Gretė Vaičaitytė. „Tai galbūt tas, kuris stovėjo J. Basanavičiaus gatvėje?“ – labai pro šoną šaunu aš. Ir astronomija besidominti biologė degančiomis akimis man pradeda pasakoti apie pirmykščių žmonių piešinius Prancūzijoje, Lasko urvuose. Pastarieji mokslininkams, tyrinėjusiems juos su prožektoriais, atrodė itin keisti – žmonės su keturiomis kojomis, gyvūnai su trimis galūnėmis… Kol vieną dieną į kupolo efektą kuriančius urvus tyrėjai atvyko nešini plazdančia ugnies liepsna ir pastebėjo, jog šios virpėjimas sukelia judančių piešinių iliuziją. „Planetariumas yra tai, ką archetipiškai žmogus turi savy“, – G. Vaičaitytė nustebina netikėta įžvalga.
Kaip kad žiba merginos akys, pasakojant man apie pirmąjį planetariumą, taip ir anksčiau Konstitucijos prospekte veikusiame planetariume degė čia dirbusių žmonių akys. „Kai čia pradėjau dirbti, dauguma komandos narių buvo vyresni už mane, tačiau jų guvumas ir smalsumas, užsidegimas populiarinti mokslą mane pritrenkė. Vėliau supratau, kad tai – akademinės bendruomenės savybė“, – pasakoja Gretė.
Tuo metu planetariumo kolektyvo susirinkimai sproginėdavo nuo idėjų bei diskusijų apie mokslinius straipsnius. Dabar mergina juokais save prilygina fosilijai, nes yra viena iš nedaugelio buvusio planetariumo darbuotojų, dirbančių ir čia besikuriančiame Vilniaus universiteto Metodiniame STEAM ugdymo centre.
Planetariumas, tapęs Vilniaus STEAM centru, skatina tyrinėti ir žvaigždes, ir kasdienę miesto aplinką.
„Turiu pripažinti, labai džiaugiausi, kad jau buvau pasirašiusi darbo sutartį, kai buvo parodytas mano darbo kabinetas planetariume“, – iš pastato būklės prieš penkerius metus juokiasi Gretė. Nors mergina ir neslepia, kad pastatas buvo jau gerokai pavargęs ir nusidėvėjęs, svarbiausia visai ne tai. Mokslo entuziastė mini apsilankymus Danijos ir Stokholmo planetariumuose: „Įranga blizga, graži, nauja, bet kai esi daugiau nusimanantis, pastebi, kad tikslumo maža. Mūsų aparatas Vilniuje, kad ir koks senas ir gendantis buvo, bet mokslinės prasmės savy turėjo daugiau.“
Įdomų objektą tuo metu buvo galima rasti ant tarnybinio koridoriaus sienos. Čia kabėjo didelio formato nuotrauka su tuometine planetariumo direktore, būriu žmonių bei pačiame nuotraukos viduryje stovinčiomis… išimtomis durimis! „Kažkada apsilankęs svečias iš užsienio, pasirodo, kolekcionavo duris, tad vienos planetariumo durys buvo jam padovanotos ir visi nusprendė su jomis įsiamžinti paskutinį kartą“, – apie kuriozinę fotografiją pasakoja Gretė. Pašnekovė neslepia, kad planetariumas išties buvo magiška vieta, o tarnybiniu koridoriumi į jį atsivesdavo ir draugų: „Kartais čia likdavome ir ilgiau ar užsukdavome nedarbo metu, net nakvodavom. Planetariumas tikrai nebuvo ta vieta, iš kurios skubėdavom pabėgti namo.“
Dabar planetariumo akys jau kuris laikas užmerktos, o tiek savo, tiek kitų žvilgsnį atverti laukia nauja erdvė – STEAM (angl. Science, Technology, Engineering, Arts, Maths) ugdymo centras. Penkių raidžių akronimas atrodo ne ką mažiau mistiškai nei žvaigždžių tyrinėjimai. Kas gi už jo slepiasi?
Centro veiklos išties stebina: „Mielių lenktynės“, kurių metu supažindinama su kvėpavimo procesu bei išbandoma, kokiam substratui esant mielės kvėpuoja greičiausiai; „Kaip išgirsti žvaigždes?“ – „Python“ programavimo kalbos kūrimas, leidžiantis analizuoti žvaigždžių skleidžiamus garso bangų dažnius; „Dirbtinis inkstas“ – supažindina su inkstų veikimu ir suteikia galimybę susikurti inksto modelį. „STEAM veiklas kiekvienas gali matyti savaip. Man patinka galvoti per tokią prizmę – mokslas neatskiriamas nuo kasdieninio gyvenimo, o skirtingos disciplinos – viena nuo kitos“, – sako Gretė.
Nuo pernai rudens veikiančio Vilniaus universiteto Metodinio STEAM ugdymo centro vadovas Paulius Lukas Tamošiūnas su kolegomis siekia miesto moksleiviams suteikti galimybę atrasti mokslą ir technologijas bei patirti tyrinėjimo magiją. Nors centras dar tik atveria laboratorijas, daugiau nei 30 asmenų komanda jau aktyviai veikia – patirties semiasi lankydamiesi kituose centruose Lietuvoje, vyksta į moksleivių olimpiadas bei testuoja sukurtas ugdymo metodikas.
Dalis tyrinėjimų iš mokyklų persikels į šias erdves.
Atsinaujinęs pastatas Vilniuje savo duris atveria jau šį rudenį, o už jų lauks 8 skirtingos laboratorijos, apimančios nuo chemijos ir biologijos iki robotikos disciplinų, bei naujai sukurta Žvaigždžių salė, kurioje vėl galės prisiglausti vilniečių poros (visgi salės atidarymo dar reikės luktelti). „Didžioji dalis mūsų veiklų bus skirta mokinių formaliam ugdymui, tai leis dalį jaunimo mokymosi procesų perkelti iš mokyklų į profesionalias ir kokybiškas edukacines laboratorijas. Sostinė jau turi puikią iniciatyvą „Vilnius yra mokykla“, tad mes išties gerai ją papildysime“, – įvertina P. L. Tamošiūnas, manantis, kad pastatas šalia aktyvių gatvių, verslo ir prekybos centrų bus patogus ir įkvėps jaunimą.
Atnaujinama įstaiga žvilgsnį kreipia į mokymosi mokyklose praturtinimą. Bendradarbiavimas su mokytojais, įsitikinęs Paulius, čia itin svarbus: „Mokytojai mūsų veiklas „įsidės“ į ugdymosi procesą ir gaus visą paketą, ką galima ir reikėtų su mokiniais padaryti prieš atvykstant į centrą, o vėliau – duomenis, kuriuos mokiniai surinko ir išanalizavo centre. Ši informacija padės įgyti mokymosi patirties mokykloje ar kitose erdvėse ir toliau.“ Visgi Paulius prideda, jog be pagrindinės misijos, susijusios su moksleivių ugdymu, centras sieks būti atviras visiems bei kvies miestiečius į diskusijas ar kultūrinius renginius.
STEAM ugdymas neretai daugiausia siejamas su gyvybės bei tiksliaisiais mokslais, bet aš provokuoju Gretę klausdama, kaip centras ketina atstovauti A raidei, siejamai su menais (angl. Art). „Manau, kad A raidė STEAM sąvokoje atstovauja ne tiek menams, bet kūrybiškumui bendrąja prasme, o mokslo srityje jis nepamainomas. Savo tiriamosiomis ir praktinėmis veiklomis skatinsiu mąstyti out of the box bei neįprastai žvelgti į situacijas ir galbūt kūrybiškai mes galėsime, pavyzdžiui, panaudoti π*r2 formulę skaičiuodami, kurią picą geriau pirkti restorane – vieną didelę ar dvi mažas“, – argumentuoja Gretė.
Nors tokiame centre daugiausia tikėtumeisi darbo su gyvybės ir tiksliaisiais mokslais, jo komanda skatina kūrybišką mąstymą.
„Planetariumas buvo vieta pažiūrėti toliau, plačiau ir aukščiau. STEAM centras tęsia šią misiją, skirtumas tik tas, kad kviesime pažiūrėti ne tik toliau, plačiau bei aukščiau, bet ir arčiau – net ir ten, kas yra mumyse ar ką galbūt galima pamatyti tik mikroskopiniu lygmeniu“, – sako Paulius.
„Noriu tikėti, kad centras bus tokia erdvė, į kurią atėjus tau susikalibruos varžteliai, o išėjęs nebegalėsi atmatyti pasaulio. Kitaip tariant – atsivers akys“, – prideda Gretė.
Kur?
Konstitucijos pr. 12 A
Straipsnio autorė – Gabija Stašinskaitė
Nuotraukos Irmanto Gelūno
Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 23-ojo numerio.