Jei Vilnius būtų kava, jis būtų… geras espresas arba fletvaitas. Šią paslaptį man atskleidė baristai, kai užsukau į Vokiečių gatvėje įsikūrusią kavinę „Italala Caffè“. Čia it svetinguose namuose bendrauja draugai, ramiai mokosi studentai, įspūdžiais dalijasi turistai. O kokių Vilniaus patirčių turi ištikimų lankytojų dažnai kaip šeimos nariai matomi kavos baro darbuotojai?
Miglė ir Vilius baristų darbą mato ir kaip visuomenės, miesto kultūros pažinimą. Nuotr. V. Ribokaitės
Šventės šeimininkai
Pažinti miestą galima pažinus jo baristus. „Italala Caffè“ baro vadovė Miglė Lukoševičiūtė – viena kavinės svetingumo kūrėjų – sako, kad jos kavos pasaulis kūrėsi vaikystės žaidimuose. O sprendimas studijų laikais išbandyti baristės darbą nuvedė ir iki atstovavimo Lietuvai Pasauliniame kavos čempionate.
„Kasdien mėgaujuosi kavos ragavimu, receptų kūrimu, meniu sudarymu. Dirbdama kavinėje esu it šventės šeimininkė“, – pasakoja Miglė.
Baristas Vilius Astrauskis į kavinę ilgai užsukdavo kaip klientas – išgerti popietinio espreso ir pasikalbėti su, pasirodo, būsimais kolegomis. Vaikino karjera keitėsi – nuo darbo su specializuota kava iki darbo už baro: „Kavos pasaulyje vykstantys čempionatai man kelia tokį susidomėjimą ir azartą, kaip kitiems – krepšinis. Bet labiausiai patinka aptarnauti kavinės lankytojus – pagaminti skanios kavos, padabinti ją piešiniu, gražiai viską sudėti ant padėklo – ši visuma.“
Tiek Miglė, tiek Vilius, baigę studijas, liko dirbti kavos srityje. Nors iš pažiūros darbas kavinėje atrodo paprastas, iš tiesų taip nėra.
„Didelis greitis, lankytojų ir užsakymų gausa – kasdien turi susidėlioti strategiją. Vienu metu ir ruoši kavą, ir aptarnauji klientus, ir užtikrini švarą. Toks kelių darbų darymas vienu metu naudingas ne tik kavinėje, bet ir kitose gyvenimo situacijose. Ką bekalbėti apie komunikacijos tobulinimą – išmoksti rasti kalbą su skirtingiausiais žmonėmis, kurti svetingumą“, – sutaria pašnekovai.
Intelektualaus žmogaus portretas
Miglė ir Vilius sako, kad Vokiečių gatvės publika – marga, tačiau prieš akis išnyra intelektualaus žmogaus portretas.
„Laimė sutikti tiek įdomių žmonių – nuo profesorių iki studentų, Vilniuje gyvenančių italų verslininkų, o kartais ir įžymybių – čia lankėsi Helen Mirren, Johnas Malkovičius. Turistus pakalbinam, o kartais vos paklausti, kaip laikosi, ir lietuviai papasakoja kone visą gyvenimo istoriją“, – teigia Miglė.
Vilius priduria – būna ir jautrių akimirkų: „Užsuka nemažai į Vilnių atsikrausčiusių ukrainiečių, štai vienas berniukas ne tik greitai išmoko kalbėti lietuviškai ir mums papasakoja dienos įspūdžius, bet ir apdovanojo pintomis apyrankėmis.“
Baristų čempionatai sukelia ne mažesnę aistrą, nei krepšinio varžybos. Nuotr. V. Ribokaitės
O jei Vilnius būtų kava?
Kur eina baristai, užvėrę kavinės duris? „Gyvenu Žirmūnuose, tad mėgstu įsipilti kavos ir leistis palei upę link miesto, stebiu kintantį kraštovaizdį. Esu pasivaikščiojimų entuziastas, tad ir laisvalaikiu kojos mane veda į Vingio parką, Bernardinų sodą, tolėliau – prie Pūčkorių atodangos arba romantiškomis, raminančiomis senamiesčio gatvelėmis, ieškant, ko dar nesu atradęs“, – pasakoja Vilius.
Dešimtmetį sostinėje skaičiuojanti Miglė išalkusiems rekomenduoja užsukti į Užupyje esantį restoraną „Le Travi“, pasivaikščioti po kontrastinguosius Užupį ir Paupį, neaplenkti Bernardinų sodo.
„Pastebiu, kad po sunkesnės dienos nejučia nueinu į senamiesčio kino teatrą „Pasaka“ – atsipalaiduoju panirusi į kino salės tamsą ir filmus. Dar esu kavinės „Raštinė“ gerbėja – ten gera išgerti kavos, pasėdėti, ką jau bekalbėti apie grožybes, kurių norisi nusipirkti“, – atskleidžia Miglė.
„O jei Vilnius būtų kava?“ – juokiasi klausimą išgirdę baristai.
„Flat white! Ši kava – dvigubas espresas su pienu. Stiprus gėrimas, moderni kava, kurią sušvelnina pienas. Visai kaip Vilnius – šiuolaikiškas, bet su daug klasikos ir senamiesčiu, švelninančiu modernumą“, – tvirtai tikina Miglė.
Viliui sostinė tarsi geras espresas: „Jis universalus – gali gerti vieną, gali naudoti kaip pagrindą įvairioms kavos rūšims ruošti. Vilnius irgi vienas, bet turi visko – čia pat rasi ramybės oazę, kur gali tyliai paskaityti, ir tuo pat metu kitoje miesto vietoje didžiulį koncertą.“
Straipsnio autorė – Virginija Sližauskaitė
Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 19-ojo numerio.