Mažasis teatras kvepia baltais marškiniais
Kiekvienas Vilniaus teatras turi savo kvapą. Pavasarį jis per atidaromas duris išsiveržia į gatves, susimaišo su vėjo, kibios saulės, kavos, lietaus nuplautų sienų ir žolės kvapais. O Vilniaus mažajame teatre kvepia kėdžių apmušalais. Dekoracijomis. Baltais marškiniais. Ir aktorės Eglės Gabrėnaitės kvepalais.
Aktorei E. Gabrėnaitei kiekvienas teatro etapas kvepia kitaip. VMT archyvas
Prieš spektaklį ji trumpam pasislepia balkone, kurio langai išeina į kiemo pusę. „Man būtinai reikia penkiolikai minučių dingti. Nulendu į stiklinį balkoną ir pabūnu. Ten kvepia sudėtos dekoracijos, kėdės, teatro užuolaidos…“ – narstome Mažojo teatro, kovą švenčiančio 35-ąjį gimtadienį, kvapo natas.
Kartu su E. Gabrėnaite jos prisiminimais keliauju per Gedimino prospektą. Mažojo teatro koridoriuose į sienas įsigėrusio kvapo esencija ištraukia čia dirbusių žmonių asmenybės daleles. „Ateinu į teatrą – nei Šapranausko, nei Adomaičio, nei Tumino… Einu pro budintį – dar kvepia baltais marškiniais. Gaiva. Mažasis teatras iš naujo perstatytas, tai dar nespėjo įgauti to kvapo“, – apie kvapus, kurie bėgant dešimtmečiams kuria ir jaunų teatrų asmenybes, kalba daug legendinių vaidmenų sukūrusi aktorė.
Ir jos, teatro ir kino aktorės, dėstytojos, kvapas teatre ryškus – prieš penkiolika metų buvęs studentas parvežė dovanų prancūziškų kvepalų: „Aš beveik neužuodžiu kvapų, bet jų kvapą jaučiu. Pasikvepinu, einu, studentai sako: „Dėstytoja praėjo! Visas koridorius kvepia.“ Einant metams kvapai vis kitokie. Jaunystėje esi aštresnis, nesusitaikantis, reikia kovoti, – ir kvepalai būdavo tokie, lenkiški, vadinosi „Być Może“ (lenkiškai „Gali būti“). Visos artistės prisikvėpinusios.“
Pastatas, kuriame 1990 metais įsikūrė Mažasis teatras, patyrė daug permainų. XX amžiaus pradžioje čia buvo Didysis teatras – puošnus, su daugiau kaip tūkstančio vietų sale. Jį prarijus gaisrui, išlikusiose patalpose iki Pirmojo pasaulinio karo rinkosi lietuvių kultūros draugija „Rūta“, paskui veikė Lenkijos, Lietuvos radijas. Dabartinis teatras yra buvusio žiemos sodo vietoje.
Pašėlusiais pirmaisiais Nepriklausomybės metais teatras kvepėjo plaukų laku „Gražina“ ir… vištomis. „Buvo toks plaukų lakas „Gražina“, išsipurški, paskui savaitę reikia praustis, kol galvą atplauni, – juokiasi Eglė. – 90-aisiais, 92-aisiais, kai vaidinome „Vyšnių sodą“, kažkokiame paukštyne pasakė: „Mes neturime pinigų, bet turime vištų ir kiaušinių.“ Mažasis teatras ilgą laiką kvepėjo vištomis.“
Ir cigaretėmis, kaip be jų – 95-aisiais gastrolėse pirktomis, ant suoliuko godžiai trauktomis „Marlboro“.
Eglė Gabrėnaitė. VMT archyvas
Tiek aktoriams, tiek žiūrovams, pasak aktorės, etika leidžia einant į teatrą nepasikvėpinti, kad neišmuštų iš vėžių kvepalais. Magiją kuria vaizduotė: „Vyšnių sodas“ kvepėdavo braškėm. Baigėsi spektaklis – ir baigėsi tas kvapas.“ Po spektaklio dar kurį laiką ore plevendavo jame vaidinusių, jį stebėjusių veidų grožis. Tokiu įspūdžiu kadaise su Egle pasidalijo žilas teatro darbuotojas, šį pojūtį pagauna ir ji pati. Jaunas aktorius, pirmąkart žengiantis į teatrą, jo kvapą jaučia kitaip: „Ateini tik ką baigęs mokslus, dvidešimt kelerių metų, normalu, kad teatras kvepia kitaip nei dabar, kai man 70 su viršum.“
Kvapas, jos manymu, netgi ne fizinė, o nuolat perkuriama materija. Gėlių kvapas po premjeros – šviesios atminties bičiulis, aktorius Regimantas Adomaitis. Prikalbindavo jas ilgiau pažydėti. „Važiuoju pro Žvėryną – jo namas stovi. Ir atsimenu, kaip jis porą kartų per mėnesį virdavo sriubą. Troleibuse moteris valgė bulkutę su mėsa – Dieve, galvoju, Regimanto sriubos kvapas…“
Kvapai primena ir apie subtiliąją teatro etiką: „Kartą Adomaitis vaikščioja vaikščioja aplink mane, sako, Egle, labai atsiprašau… Aš: „O ką?“ „Aš česnako valgiau… Niekaip nepermušu to kvapo…“
Ir tuoj – žydintys kaštonai, išėjus po spektaklio, – Eglei krusteli dar vieno besibaigiančio teatro sezono nuojauta.
Kur?
Gedimino pr. 22
Straipsnio autorė – Rugilė Audenienė
Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 25-ojo numerio.