Ilgą laiką Markučiai mano galvoje buvo kone utopinė, nežinia kur ir kokiu pavidalu egzistuojanti vieta, be apčiuopiamų kontūrų, keista ir šiek tiek paslaptinga. Kam nors prakalbus apie šį rajoną, jo pavadinimas visuomet slėpė kažkokią sunkiai įžodinamą potekstę.
Kai kur Markučiuose dar galima pamatyti senojo akmenimis grįsto bruko. Gabijos Lunevičiūtės nuotr.
Pirmąkart į šį rajoną užsukau gal prieš dešimt metų, kai pradėjome dairytis sklypo namui. Vėlyvą lapkritį, drebiant šlapiam sniegui, nedrąsiai užvažiavome stačiai į kalną kylančia Belvederio gatve, kurios pavadinimas, išvertus iš italų kalbos, reiškia „gražus vaizdas“. Dabar ten stovi akmeninė moters skulptūra, kurią sukūrė šviesaus atminimo dailininkas Antanas Kmieliauskas, gyvenęs to kalno apačioje, Sibiro gatvėje. Nors nuo viršaus atsivėrė tikrai gražus vaizdas, tačiau šlapdriba prie kalnuoto reljefo nepratusį mano protą įgalino mąstyti kritiškai.
Grožis dažniausiai pralaimi pragmatikai, todėl sklypo nusprendėme ieškoti gal ir ne tokioje gražioje, bet praktiškesnėje vietoje ir pavasarėjant jį nusipirkome šalia stataus šlaito, bet slėnyje. O tąkart ant Belvederio gatvės kalno gyvenanti ponia į mano klausimus apie tai, kaip jie prasilenkia siauroje neasfaltuotoje gatvelėje ir kaip į ją įvažiuoja pašalus, ramiai atsakė, kad prasilenkti beveik netenka, o užvažiuoti į kalną reikia tiesiog ištvermingesnio automobilio. Ir dabar pašalus kartais matau, kaip vairuotojai „įsibėgėja“ norėdami įveikti gana statų Belvederio gatvės kalną, ir jiems ne visuomet tai pavyksta iš pirmo karto…
Markučiai pašaliečio akį traukia kontrastais – vienas su kitu sugyvenančiais skirtingais klodais: šalia senųjų spalvotų dažnai apsilupusiais dažais ir senovinio šiferio lakštais dengtų medinukų su senaisiais gyventojais ir kur ne kur kudakuojančiomis vištomis ima rastis ir nauji prabangūs namai. Gatvės Markučiuose tokios pat kaip ir namai: esama asfaltuotų, kai kur dar galima pamatyti senojo akmenimis grįsto bruko, bet dažniausiai – tiesiog duobėtas žvyrkelis, vasarą keliantis dulkes, o po lietaus tampantis balų jūra, reikalaujančia iš pėsčiojo specifinių gebėjimų išlaviruoti tarp tų balų labai neišsipurvinus batų, o iš vairuotojo – nemažos kantrybės lėtai ir atsargiai tas duobes apvažiuoti.
Kyla nauji pastatai. Svetlanos Vaščiūnienės nuotr.
Virš Markučių kyla lėktuvai, keistai tylu buvo tik kovido metais, tuomet vienas pagyvenęs kaimynas skundėsi, kad kylančių lėktuvų garso jam vis dėlto trūksta, pietine Markučių riba eina geležinkelis, kuriuo važiuoja traukiniai Naujosios Vilnios kryptimi. Iš toli šviečiantys pravažiuojančių traukinių langai primena tik filmuose matytus kadrus.
Filmo vertos ir kai kurios gatvės, pavyzdžiui, jau mano paminėta Sibiro, galbūt susijusi su 1831 ir 1863 metų sukilimais ir juos sekusiomis represijomis, tremtimis. Grįžę iš tremties žmonės neturėdavo teisės apsigyventi mieste, todėl kurdavosi priemiesčiuose. Kaip yra pasakojusi dailininkė Ramunė Kmieliauskaitė, remontuodami namą, jo palėpėje rado caro laikų laikraščių ir antrankius, dėl to, matyt, gatvė ir buvo pavadinta Sibiro.
Išskirtinės medinukų langinės. Boženos Lisovskos nuotr.
Geografinę Markučių pradžią žymi 1946 metais pastatyto „Audėjo“ fabrikas, tiksliau jo liekanos, skaičiuojančios paskutines dienas. Nors filmininkai dar vis naudojasi likusiais pastatais, bet greitu laiku ir jie bus nugriauti, kaip ir didžioji dalis ten buvusių gamyklų, o jų vietoje jau atsirado ir dar atsiras gal kiek per tankiai sustatyti daugiaaukščiai, kuriantys naują Markučių veidą. Kitoje „Audėjo“ pusėje – restauruoti ir moderniu kvartalu virtę žydų kilmės pirklio Mordechajaus Epšteino bravoro griuvėsiai. Jau greitai nebeliks ir Markučių slėptuvės-bunkerio, kur 2002–2007 metais veikė garsus alternatyvios muzikos klubas „Vault“. Ten iškils svečių namai. Kitoje slėptuvės pusėje – trečią dešimtmetį skaičiuojanti Veslavo Pšijemski maisto prekių parduotuvė.
Toliau einant nelabai pėstiesiems patogia Subačiaus gatve, kurią senbuviai vadina „subačiovke“ ir kurios nelaiko Markučiais, galima ateiti į Markučių dvarą ir šalia jo žaliuojantį parką su dviem tvenkiniais, dar neseniai vadintą ten niekuomet negyvenusio Aleksandro Puškino muziejumi, o vietinių – tiesiog „puškinovke“. Markučiuose, kurie iš pradžių buvo vadinti Sakalaičiais, o vėliau gavo Svistapolės vardą, jau nuo XVI amžiaus gyveno Lietuvos kunigaikščiai ir didikai. Dabartinį medinį dviejų aukštų namą-vasarnamį ant kalvos 1867 metais pastatė geležinkelių inžinierius Aleksejus Melnikovas. Paskutinė dvaro savininkė – jo duktė Varvara. Išsiskyrusi su pirmuoju vyru, ji susituokė su jauniausiuoju Aleksandro Puškino sūnumi Grigorijumi. Nuo 1899 metų pora gyveno Markučiuose. Šeimos kapinėse dvaro parke, šalia šv. Varvaros koplyčios, palaidoti ne tik abu sutuoktiniai, bet ir ponios Varvaros šunys.
Likusi našlė, Varvara Puškina, mėgusi prabangų gyvenimą, vis labiau klimpo į skolas, todėl ėmė pardavinėti dvarui priklausiusias žemes neturtingiems vilniečiams, taip duodama pradžią dabartiniam Markučių rajonui. Našlė pardavė daugiau nei 160 sklypų, kuriuose ir įsikūrė pirmieji gyventojai, ėmęsi statytis nedidelius vienaaukščius medinius namus. Būtent dėl jų Markučiai ir šiandien vadinami kaimu mieste: tų namų kiemuose galima pamatyti kelias daržovių lysves, juose loja šunys, kartais ištrūkstantys į gatvę, ant palangių miega katės, kai kurie jų gyventojai dar vis naudojasi vandens kolonėlėmis, o žiemą iš tų medinukų kaminų rūksta tiršti dūmai.
Vis dėlto įspūdingiausias Markučiuose yra kalvotas reljefas, lėmęs lietuvio akiai neįprastai tapybišką kraštovaizdį, kurio formas, kaip, beje, ir viso Vilniaus miesto, suformavo upių išgraužos tirpstant ledynams daugiau nei prieš 2,5 milijono metų. Iš esmės didžioji dauguma Markučių gatvių yra slėniuose, jas vieną nuo kitos skiria stačių šlaitų keteros. Dažniausiai gatvės tarpusavyje nesusisiekia, todėl beveik neįmanoma viduryje vienos pereiti į kitą, nebent žinai slaptus į stačias kalvas kylančius ir nuo jų besileidžiančius tas gatves jungiančius takelius, kuriuos vasarą slepia aukštos žolės, o žiemą uždengia sniegas. Vienas toks siauras beveik nematomas takelis iš Pipirų gatvės kyla į kalną ir veda į jo apačioje esančią Kuprijoniškių gatvę, garsią dėl ten gyvenančių skulptorių tėvo ir sūnaus Ryšardo ir Rafalo Piesliakų ir jų namą puošiančių keistų formų metalo dirbinių. Jei nežinai tų slaptų takelių ar nesinori rizikuoti, bet norisi pamatyti visus kurios nors gatvės namus, teks ją ištisai pereiti nuo pradžios iki galo, o paskui vėl grįžti atgal.
Kai kurios gatvės yra tiesios ir driekiasi iki pat geležinkelio pylimo, kai kurios keistai vingiuoja ir netikėtai baigiasi kokio nors namo kieme. Šis specifinis gatvių išdėstymas tik apsigyvenus Markučiuose kėlė tam tikrų nepatogumų, nes pasukus į kokią nors gatvelę, negalėdavai žinoti, ar ji netikėtai baigsis, ar vis dėlto ja einant pavyks kur nors nueiti.
Kalvotas reljefas žavus, nors kartais verčia pamesti plaučius ant tako. Kristinos Jonaitės nuotr.
Pavasarį sužaliavus kalvoms, Markučius užlieja paukščių čiulbėjimas, alyvų, o paskui liepų kvapas, kartais į kiemą užsuka stirnų šeima, paprastai mama ir du stirniukai, ypač mėgstantys melsvių lapus, kuriems dažniausiai taip ir nepavyksta užaugti.
Apsigyvenus Markučiuose iš pradžių turėtas neapibrėžtas keistumo kontūras iš lėto ėmė įgauti apčiuopiamus ir netgi simpatiškus pavidalus, ypač juos stiprino draugiški vietos gyventojai. Nesvarbu, kad kai kurie jų mėgsta išgėrinėti ar yra nelabai tvarkingi. Bet pojūtis apie ypatingą vietos dvasią, Markučius gaubiantį genius loci, liko. Matyt, Markučių vietos dvasiai išskirtinumo teikia kalvotas kraštovaizdis, daug ką atveriantis, bet daug ką ir paslepiantis.
Svarbus ir per Markučius tekantis Kaukysos upelis, kurio vardo kilmė, kaip ir visų vandens telkinių, prasidedančių skiemeniu kauk-, siejasi su kauku – turtus padėdavusia sunešti mitine būtybe. O šalia Markučių tekančios Vilnios, ar pagal naujesnę vartoseną – Vilnelės, vardo kilmė siejama su vėle arba velniu. Todėl gali būti, kad šis gilusis mitinis klodas sunkiai apčiuopiamais pavidalais tebesireiškia per vietos dvasią. O šiaip, žmogaus gyvenimo pilnatvė nelabai priklauso nuo vietos, ją lemia vidaus pasaulis, kuris, pasak Juozo Tumo-Vaižganto, yra kuriamas paties žmogaus pastangomis, ir nelabai svarbu, Markučiuose, ar kur kitur.
Straipsnio autorė – Gitana Vanagaitė
Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 21-ojo numerio.