Literatūros sąrašas: menas Vilniuje ir apie Vilnių

„Neakivaizdinio Vilniaus“ Menų studijų maršrutuose – skulptūros, fotografija, muzika, kinas. Meniškas Vilnius ir Vilniaus pilnas menas. Tad ir šiame literatūros sąraše knygos apie tai ir apie dar daugiau: knygų autoriai meną įžvelgia net Vilniaus šaligatviuose. 

Sonata Žalneravičiūtė „Vilniaus iliuzionai“ (2015, Vaga)

Vilniaus iliuzionų istorija sudėliota tarsi albumas – iš atskirų portretų: prisiminimų, laiškų, fotografijų, faksimilių, spėlionių, mokumentikos… Vieni monumentalūs, apimantys dešimtmečius, o kitus, gyvavusius vos metus, žymi keli štrichai.

Algė Andriulytė „Ferdynandas Ruszczycas. Civis vilnensis sum“ (2018, Vilniaus dailės akademijos leidykla)

Ferdynando Ruszczyco (1870–1936) meninę veiklą Vilniuje geriausiai apibūdina jo paties žodžiai, pasakyti 1919-aisiais, įkuriant Vilniaus mylėtojų draugiją: Civis vilnensis sum. Tai reiškia: Vilniaus pilietis esu. Ruszczyco pilietiškumas pasireiškė kaip siekis „kelti ir gražinti miestą“ ir geriausiai atsiskleidė realizuojant įvairius sumanymus: piešiant ar tapant miestą, kuriant knygų viršelius, dekoruojant spektaklius, rūpinantis paveldu, organizuojant renginius ar tiesiog kalbant ir rašant apie Vilnių – jo grožį, savitumą ir istoriją.

Dainius Junevičius „Abdonas Korzonas – pirmasis Vilniaus vaizdų fotografas“ (2018, Vilniaus dailės akademijos leidykla)

Nors Korzono ateljė Vilniuje veikė vos kelis metus (1859 – 1863 m.), jis mums svarbus dėl to, kad apie 1860 m. pirmasis Lietuvoje pradėjo fotografuoti miestą ir jo apylinkes.

Tai kruopščiai ištirta ir įdomiai parašyta Lietuvoje dirbusio fotografo biografija. Knygoje skaitytojas pamatys Korzono nusifotografuotų žmonių portretų galeriją, ankstyviausias Vilniaus nuotraukas, o su specialiais akiniais matys seniausius Lietuvos 3D vaizdus. Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis, grafika, dokumentais, žemėlapiais ir planais, archyvinių dokumentų faksimilėmis.

Rasa Antanavičiūtė „Menas ir politika Vilniaus viešosiose erdvėse“ (2019, Lapas)

Autorė nuosekliai pasakoja apie Vilniaus viešųjų erdvių simbolinio ženklinimo raidą 1895–1953: nuo vėlyvosios Rusijos imperijos iki stalininės Sovietų Sąjungos. Skaitytojams prieš akis iškyla aikštės ir paminklai, gimę iš skirtingų politinių paskatų, atskleidžiama, kaip viena kitą keitusios valdžios įsivaizdavo ir formavo miestą. Vaizdų tekstą dar labiau pagyvina virš 150 Vilniaus kaitą iliustruojančių archyvinių nuotraukų ir atvirukų iš Lietuvoje ir svetur sukauptų atminties institucijų rinkinių. Kai kurie vaizdai publikuojami pirmą kartą.

Jolanta Marcišauskytė – Jurašienė „Vilniaus skulptūrų kelias” (2017, Modernaus meno centras)

Knygoje pristatomos 157 Senamiestyje, centre ir toliau nuo jo esančios skulptūros bei jų autoriai, pateikiamas pavienių objektų ir skulptūrų parkų sąrašas. Atnaujintame kultūriniame gide taip pat rasite naują „Vilniaus kalbančių skulptūrų“ maršrutą.

Algimantas Kunčius „Fotorefleksijos: Vilnius. 1990-2019“ (2019, Artseria)

„Fotorefleksijos: Vilnius. 1990-2019“ – miestovaizdžių rinkinys, atskleidžiantis dviejų Vilniaus gatvių kaitą miesto senbuvio, fotografo ir nenuilstančio vaizdų tyrinėtojo Algimanto Kunčiaus akimis. Tai vieno žmogaus flâneurie su foto kamera, apimantis kelių dešimtmečių miesto metamorfozes ir dviejų gatvių – Gedimino ir Konstitucijos prospekto, transformacijų, o galbūt ir įkalčių gidas. Knygoje publikuojama daugiau nei trys šimtai juodai baltų ir spalvotų fotografijų.

Sud. Margarita Matulytė „Vilniaus romanas. Romaino Gary vilnietiško gyvenimo epizodai“ (2014, R. Paknio leidykla)

„Vilniaus romanas. Romaino Gary vilnietiško gyvenimo epizodai“ – Vilniuje gimusio ir augusio prancūzų rašytojo Romaino Gary (1914–1980) šimtmečio jubiliejui skirtas leidinys.

Ta ypatinga vilnietiška atmosfera, kuri vaikystėje gaubė rašytoją, buvo išties daugialypė. Provincialūs įpročiai susipynė su modernia patirtimi: šalia malkų rietuvių kartkarčiais sustodavo automobiliai, su klasikinės dramaturgijos teatru konkuravo nuotykinio ar romantinio kino seansai, o dieną suteptas prijuostes vakarop pakeisdavo paryžietiškų modelių skrybėlaitės. Čia, šiame aristokratiškų užmojų mamos sukurtame jaukiame pasaulėlyje Didžiosios Pohuliankos (dabar Jono Basanavičiaus) gatvėje buvo brandinamos svajonės, dėliojamas gyvenimo planas. Sužlugus mamos svajonei išugdyti Heifeco lygio smuikininką, Nižinskiui nenusileidžiantį šokėją, atsisakius dailininko kelio, pagaliau buvo pasirinkta rašytojo karjera.

Atsiminimus, kuriuos romane „Aušros pažadas“ atkuria laki rašytojo vaizduotė, papildo ir „paaiškina“ Vilniaus lietuvių, žydų, lenkų, rusų dailininkų – Gary amžininkų – kūryba, dokumentai, nuotraukos, senieji spaudiniai, ano meto atributai.

Sud. Margarita Matulytė „Czeslawo Miloszo Vilnius: tekstai ir fotografijos“ (2012, Apostrofa)

Tekstų ir fotografijų rinkinys savitai pristato iš Lietuvos kilusio Nobelio literatūros premijos laureato Czeslawo Miloszo (1911-2004) Vilnių.

Greta pirmąkart lietuvių skaitytojui pateikiamo „Vilniaus gatvių žodyno” ir garsiojo „Dialogo apie Vilnių” – Czeslawo Miloszo ir Tomo Venclovos susirašinėjimo – šiame leidinyje publikuojamos Jerzy Hoppeno, Boleslawos ir Edmundo Zdanowskių, Jano ir Januszo Bulhakų, Algimanto Kunčiaus fotografijos.

Samuel Bak „Nutapyta žodžiais“ (2020, LGGRTC)

Pasaulyje žinomo litvakų menininko Samuelio Bako knygos „Nutapyta žodžiais. Vilniaus prisiminimai“ (lietuvių kalba) antroji papildyta laida su rašytojo, intelektualo Amoso Ozo pratarme ir daugiau kaip penkiasdešimt spalvotų iliustracijų.

Samuelis Bakas, gimęs 1933 m. rugpjūčio 12 d. Vilniuje, – garsus menininkas, jo darbai eksponuojami viso pasaulio muziejuose. Knygoje „Nutapyta žodžiais“ S. Bakas, atidėjęs į šoną teptukus, pasakoja savo gyvenimo istorijas – apie save dar vaiką Vilniaus gete, jaunuolį Europos pabėgėlių stovyklose ir kūrybinės brandos keliu žengiantį menininką Izraelyje, Prancūzijoje, Italijoje, Šveicarijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Su meile kurdamas gyvybe pulsuojančius draminius, lyrinius, epinius, o kartais ir absurdiškus personažus, S. Bakas pasitelkia amžinybėn iškeliavusių tėvų, senelių, tetų ir dėdžių portretus.

Algirdas Šeškus „Žaliasis tiltas“ (2009, Kitos knygos)

„Žaliasis tiltas“ – vieno pirmųjų lietuviškos fotografijos avangardistų Algirdo Šeškaus knyga, kurioje santykiai su natūra ir pati žmonių natūra atskleidžiami 30-ies metų retrospektyvoje. Tai momentinio dabarties įspūdžio aprašymas, apipavidalintas vaizdų ir vaizdinių seka. Žaliojo tilto gyvenimas persipina judesiu iš baleto scenų, ir nebūdamas scena iš spektaklio pasakoja gatvės gyvenimą, persmelktą kultūros. Žaliojo tilto baletas tarsi skraistė visam kam, kas romane vyksta. Vaizdai tarsi pasąmonės srautas byra ant Vilniaus ir sukuria aštunto – devinto dešimtmečio Vilnių, kuriame branginamas žmogus ir jo pasireiškimai. Čia, po trisdešimties metų atsakoma į klausimą: „kaip avangarde jaučiasi žmogus?“

Vaida Keleras „Vilniaus užkampiai“ (2010, Kitos knygos)

Vilniuje gyvenanti fotomenininkė Vaida Keleras (gimė 1963 m. Panevėžyje) miestą stebi jau ne vienus metus. Prieš dešimtmetį pradėjusi jai svarbių vietų paieškas, visada, galbūt nesąmoningai, bet, akivaizdu, užsispyrusiai nukrypdavo nuo pirmtakų pramintų takų. Autorei nerūpi estetizuotas miestovaizdis, netraukia architektūros, kaip meninio objekto, tyrimas. Fotografei svetima ir sostinės įvaizdžio kūrimo, reprezentavimo, romantizavimo ar simbolinio kodavimo misija. Kasdienybės dokumentacija netampa jos kūrybos prioritetu, kaip ir savirealizacijos aktas – kai tikrovės elementai įtraukiami į konceptualų sumanymą. Ir vis dėlto jos autorinis bruožas bei braižas yra ypatingas, jį atskleidžia vilnietiškosios fotografijos: Vaida nėra kalbėtoja, ji – klausytoja. Fotografė panyra į atokius užkampius tam, kad išgirstų nugyventų kiemų aidą, retkarčiais permušamą šuns lojimo ar vaiko krykštavimo. Tam, kad įsiklausytų į nebylias jau išėjusių gyventojų aimanas, sklindančias pro užvertų langų stiklus. Tam, kad pagautų į miesto sienų plyšius įsisukusio vėjo šnabždesius. Tam, kad sugertų mirštančio laiko tylą. Vaida įsiskverbia į pačią miesto šerdį – jo atminties talpyklą. Ir, ko gero, autorė teisi sakydama, kad vaiduoklių pasaulyje nėra nei klausytojų, nei kalbėtojų. Yra tik neįsimintini žmonių siluetai, įvykių pėdsakai, kvapų ir spalvų atgarsiai. Kaip sapne. Tik pasirodantys – ir čia pat nublunkantys.

Julius Keleras „Vilniaus šaligatviai“ (2011, Kitos knygos)

Julius Keleras siūlo pažvelgti po kojomis – į šaligatvius, kuriais vaikštome kasdien, jų nematydami. Vilniaus šaligatviai unikalūs – tik čia galima rasti tokius įskilimų, pėdsakų, nutekėjimų, atspindžių ir sniego raštus. Šioje knygoje – ne tik nutylėta, netobula šaligatvių estetika, bet ir jais einančių žmonių mintys, suneštos iš įvairiausių Lietuvos ir pasaulio vietų, skirtingų gyvenimų ir išgyvenimų. Pavartę knygą ir perskaitę tekstus, nebegalėsite vaikščioti Vilniaus šaligatviais kaip vakar, kaip anksčiau.