Lėtas lyg Neris laikas Balsiuose
Balsiai – nuošalus Vilniaus rajonas, kurį vilniečiai dažniausiai prisimena karštomis vasaros dienomis, mat visai nesudėtinga viešuoju transportu pasiekti čia esančius Žaliuosius ežerus. Ežerų yra net keletas, bet didžiausias ir populiariausias – Balsio, dovanojęs pavadinimą rajonui. Nemėgstantiems sausakimšų pliažų, ramią, smėlėtą pakrantę siūlo rytinėje pusėje Balsius skalaujanti Neris.
Balsių ežero krante ieškokite regyklos. Balsių bendruomenės archyvo nuotr.
Mano pažintis su Balsiais prasidėjo besimokant vyresnėse klasėse, beveik prieš keturias dešimtis metų. Anuomet tėvai pradėjo statytis namą naujai kuriamame rajone, viską teko dirbti patiems. Meluočiau sakydama, kad su meile prisimenu tas vasaras ar savaitgalius, kai virš Antakalnio tekant saulei tėvo žiguliu važiuodavome į sklypą krauti plytų ar betonuoti rūsio grindų. Balsiai tuomet tebuvo plyna, nyki vieta su kur ne kur dygstančių nuosavų namų sienomis. Ištrūkę iš daugiabučių narvelių nelaisvės balsiečiai statėsi vieną už kitą didesnius namus, aukščiu ir erdve neretai primenančius bažnyčias. Aš, paauglė, sukrovusi nurodytą kiekį silikatinių plytų (iki šiol pamenu jų svorį) skubėdavau atgal į gimtąjį Žvėryną, kur laukė draugės, dviratis ir asfaltuoti Vingio parko takai. Nei Balsių ežeras, nei upė, nei miškai neviliojo – nekenčiau šio rajono visa maištinga paaugliška dvasia.
Tame name pagyventi taip ir nespėjau. Kol tėvai jį užbaigė, aš užaugau, ištekėjau ir išsikrausčiau. Paskui buvo studijos, dvi pametinukės dukros, bet tėvus dažnai aplankydavome Balsiuose. Mačiau, kaip keitėsi rajonas – augo medžiai, duobėti žvyrkeliai virto asfaltuotomis gatvėmis, atsirado kelios parduotuvės, Šeimos medicinos centras ir net gatvių apšvietimas. Molinga purvynė pamažu virto miestu su didžiausia privilegija pėsčiomis nupėdinti iki ežero ar upės.
Neris ramiai teka per balsiečių gyvenimą. Nuotr. G. Viliūnės
Balsio ežeras gilus, ilgas ir žalias. Čia smagu ne tik maudytis, bet ir pasiirstyti valtimi. Vienas krantas kyla į aukštą šlaitą. Ten, aukščiausioje vietoje, įrengta regykla – nedidelė aikštelė, iš kurios atsiveria gražiausia ežero panorama. Regyklą galima pasiekti keliais takeliais, einančiais nuo pagrindinio kelio ar pliažo į dešinę rytine ežero puse.
Nuo pat pradžių naujakuriai susibūrė į tvirtą, iniciatyvią Balsių bendruomenę. Mano mama Irena prisimena, kaip su kaimynais sodino medžius tuščiame plote rajono centre, kur buvo suplanuotas turgus. Balsiečiai vietoje jo norėjo turėti parką, vaikų žaidimų aikštelę ir vietą rajono šventėms. Mama pasakojo, kad anuomet tarp kaimynų buvo daug Jonų, todėl Jonines nuspręsta švęsti savaitę prieš, kad spėtų ir Jonus pasveikinti, ir laužus kurti, ir Jonams asmeninę šventę palikti. Tradicija gyvuoja iki šiol.
Skulptūrą ,,Austėja” sukūrė latvis Karlas Ilė. Nuotr. G. Viliūnės
Tarp parko medžių išaugo ir originalių skulptūrų iš medžio ir akmens: „Alkas“, „Romuva“ ir kiti senovės baltų tikėjimą atspindintys kūriniai. Taip atsirado Balsių mitologinis parkas. Prieš septyniolika metų jį pašventino vyriausias Lietuvos krivis Jonas Trinkūnas. Mitologijos Balsiuose rasite kiekvienoje gatvėje, mat jos pavadintos mitologinių būtybių ir pagoniškų dievybių vardais. Už šią nuostabią dovaną balsiečiai dėkingi profesoriui, mitologui ir etnografui Norbertui Vėliui, beje, gyvenusiam netoliese, Kryžiokų kaime. Akmeninį laišką gatvių krikštatėviui vėliau prie Balsių mokyklos parašė skulptorius Arvydas Ališanka. Prisipažinkite, argi nenorėtumėte gyventi Žvorūnos, Kaukų, Dundulio ar Šiukštulių gatvėje?
Kai mūsų dukros tapo paauglėmis, su vyru ėmėme ieškoti šeimai naujo būsto. Truputį ironiška, kad žvilgsnis nukrypo kažkada mano taip nemėgtų Balsių pusėn. Žalias, tylus rajonas, nuostabi gamta, be to, nauja mokykla jau buvo beveik baigta. Tiesa, didžiųjų Balsių namų įpirkti neįstengėme, bet aplink juos pabirę kolektyviniai sodai jau buvo virtę mažesne ir pigesne Balsių versija. Čia siauresnės gatvės, žemesni namai ir senesni medžiai. O ir sodininkų beveik nebeliko, jų vietą užėmė ramybės išsiilgę miestiečiai. Pasirinkome Kryžiokų sodus – ne tik dėl pavadinimo, bet ir dėl upės kaimynystės. Mane upės visada traukė labiau nei ežerai. Ne, maudytis upėje nemėgstu, nors nedidelis paplūdimys čia yra ir kaimynai retkarčiais pasipliuškena. Pažįstu ir prisiekusių žvejų, sako, net lydekaičių Neryje prisižvejoja. Man patinka tik pasivaikščioti pakrante, žiūrėti į tekantį vandenį, jausti gamtos energiją, srūvančią nesustabdoma srove. Tėkmė išvalo mintis ir pripildo galvą idėjų.
Vasarą Balsių kiemuose verda kaimyniškas gyvenimas. Balsių bendruomenės archyvo nuotr.
Nuo mūsų namų iki upės – keli šimtai metrų, bet gražus ir prieinamas upės šlaitas – už pusantro kilometro. Pasivaikščioti – pats tas. Tiesa, kartą šį kelią įvertinau kaip išties ilgą. Buvo vasaros saulėgrįža, Rasos. Tąkart su šeima likome namuose, prisipynėme vainikų, o vakarėjant sugalvojome paplukdyti juos Nerimi. Išsiruošus eiti, į draugiją įsiprašė ir mūsų senutė, apvalutė šunytė Kara. Upę pasiekėme smagiai, vainikai išplaukė Vilniaus centro kryptimi, dangus apdovanojo nuostabiomis spalvomis. Temo. Buvo laikas traukti namo, tik mūsų šunytė staiga pasijuto pervargusi ir atsisakė tipenti savomis kojomis. Pasikeisdami nešėme glėbyje keturiolika kilogramų gyvo, susigėdusio ir išsigandusio svorio. Daugiau senutės tokiais ilgais pasivaikščiojimais nebekankinome.
Beje, šunys Balsiuose – visateisiai gyventojai, turintys svarią nuomonę apie pasivaikščiojimus ir vaikščiotojus bei garsiai ją reiškiantys. O Balsių katinai, kuriems jokios tvoros ne kliūtis, įkūnija paslaptingąsias ir laisvąsias rajono dvasias.
Gyvename Balsių Kryžiokuose jau keturiolika metų. Pasodinti medžiai užaugo, karštą vasaros dieną gera eiti basomis per žolę, įsitaisyti po obelimi su knyga ar kompiuteriu. Jei paklaustumėte, kada paskutinį kartą maudžiausi Balsio ežere, turėčiau gerai pagalvoti. Paprastai tik nulydžiu užjaučiančiu žvilgsniu miesto poilsiautojus, keliaujančius į paplūdimį pritutintu 36-ojo maršruto autobusu ar paburbu ant visą kelią užstačiusių mauduolių automobilių. Man gera savo kieme, po ta obelimi. Tiesa, mūsų dukros nepamilo Balsių, po studijų išsikraustė gyventi į centrą. Suprantu jas, jaunystėje norisi būti ten, kur gyvenimas verda. Čia, pas mus, laikas teka lėtai ir tingiai, lyg Neris. Man taip patinka.
Paklausite, ar ne per toli gyvenu nuo Vilniaus centro, senamiesčio? Tiesa, tolokai. Automobiliu centrą galima pasiekti per pusvalandį, o viešuoju transportu – per valandą. Todėl, planuodama aplankyti renginius mieste, gerai pasveriu, ar jie verti kelionėje praleisto laiko. Juolab kad renginių netrūksta ir Balsiuose. Čia vyksta kasmetės rajono šventės, bendruomenės namuose organizuojamos veiklos. Mano mama vis ruošiasi užsirašyti į mankštą senjorams, aš stengiuosi nepraleisti įdomių susitikimų su rašytojais (buvo labai smagu pristatyti savo naujausią romaną balsiečiams), kaimynų vaikai piešia ir lipdo. Jei pabosta tie patys veidai ir vietos, galima pasižvalgyti kaimynystėje – už septynių kilometrų yra Verkių rūmai, tiek pat į kitą pusę – Europos parkas. Verkių regioninio parko pėsčiųjų ir dviračių takai vilioja suvis pabėgti nuo žmonių, pasimėgauti vienatve ir ramybe. Kartais to prireikia.
Žiemą čia ramu ir tylu, nebent koks kaimynas stumdo sniegą gatvėje keturračiu. Pavasarį kiekviename kieme užkvimpa žydinčios alyvos, baltas galvas iškelia vaismedžiai. Bet daugiausia gyvenimo Balsiuose privalumų išryškėja vasarą – kieme su šeima ar draugais galima grilinti ką nors skanaus, paskui, prisikirtus, eiti pasivaikščioti besidairant, kokį naują krūmą ar medį pasisodino kaimynai. Pasilabinti su jais per tvorą. Pakalbinti žaidžiančius vaikus ar pažįstamus šunis. Tokie pasivaikščiojimai čia – šventas ritualas. Vakarais gera pasėdėti terasoje su taure vyno ar ko kito gaivaus. Sutemus kartais iš miško užklysta lapės, kiaunės ar stirnos. Vasaros pabaigoje nuo upės atslenka rūkai. Tai tokie maži kaimiški mūsų džiaugsmai miesto pakraštyje, Balsiuose.
Straipsnio autorė – Gina Viliūnė
Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 26-ojo numerio.