Vilnius geologo požiūriu – miestas, suformuotas ledyno pakraštyje vykusių procesų, išgraužtas tirpsmo upių. Tikra ledyno pakraščio sostinė. Gamtos gido akys Vilnių mato kaip lietuviškų orchidėjų Kalnų parke, šikšnosparnių Antakalnio bunkeriuose, kurklių bendrijų Neries upėje teritoriją ar miestą, kur į kavinę Šiaurės miestelyje gali atskristi smalsus baublys. Pasivaikščiokime su gamtos tyrinėtojais!
Kurklių bendrijos žydi Neryje. Ilonos Kojelienės nuotr.
„Neseniai japoniškame sode Šnipiškėse mačiau upinių žuvėdrų pulkelį – jos retos, saugomos ir skiriasi nuo miestuose sutinkamų rudagalvių kirų“, – naujausiu atradimu pasidalija gamtos gidė, ekologė ir dėstytoja Edita Medeina.
Eidama pasivaikščioti nuo savo namų Salininkuose iki Naujininkų, ji atidžiai dairosi – taip Naujininkų miške pastebėjo retą paukštį – juodąją meletą. Vesdama ekskursijas Kalnų parke, gidė pasakoja ne tik apie pirmąsias pilis, bet ir skatina nukreipti žvilgsnį į pievas: čia galima aptikti į Lietuvos raudonąją knygą įrašytą lietuvišką orchidėją – skiautalūpį bei smiltyninį laibenį. Pavasarį Ežerėlių geomorfologiniame draustinyje Verkių regioniniame parke ji nufotografavo skiauterėtąjį tritoną ir retą, bet įspūdingą augalą – plikažiedį linlapį. Kai kurios iš šių vietų dėl retų, nykstančių rūšių bei gamtinių buveinių yra įtrauktos į europinės svarbos saugomų teritorijų tinklą „Natura 2000“.
Viena iš lietuviškų orchidėjų rūšių – plačialapė klumpaitė. Editos Medeinos nuotr.
„Vilnius – žalias miestas. Didžiulė vertybė, kad jame galime pasidžiaugti į „Natura 2000“ sąrašą patekusiomis itin saugomomis ir vertinamomis gamtinėmis buveinėmis, kurios išliko natūralios iki šių dienų“, – aiškina E. Medeina ir priduria, kad aptikti gamtos vertybių lengva ir savo rajone, jeigu tik žinai, ko ieškoti.
Keliaudama Vilnios pakrante Bernardinų sode, ekologė atkreipia dėmesį į kitame krante augančias labai senas juodąsias tuopas, Pavilnių parke stebi vis atskrendantį baltąjį garnį. Sapiegų parke pastebėti vieni rečiausių vabalų Europoje – niūriaspalviai auksavabaliai. Keliaujant vaizdingomis miesto vietovėmis pietinėje Verkių regioninio parko dalyje, stebina keturi gamtiniai draustiniai. Vienas iš saugomų objektų juose – termokarstinių Ežerėlių kompleksas. Čia gamtinių ekskursijų gidė ir aptiko į mažas salamandras panašių tritonų.
Ežerėlių geomorfologiniame draustinyje gyvena reti skiauterėtieji tritonai. Editos Medeinos nuotr.
Gamtos mylėtojus į žygekskursijas Pavilnių regioniniame parke išvedanti gidė Asta Cicėnienė visada atkreipia dėmesį į Belmonto mišką, veda per Belmonto botaninį-zoologinį draustinį, kuriame galima rasti 750 įdomių floros rūšių, retųjų didžiažiedžių rusmenių ir miškinių lelijų. „Praeiname ir per Lyglaukių geomorfologinį draustinį, turtingą atragių, arba kalvų keterų, Antakalnio pradžioje. Kai kurios kalvos tokios stačios, kad palijus tenka pakoreguoti mašrutą norint saugiai nusileisti. Žygis abipus Vilnios tuo ir ypatingas, kad, atrodo, vaikštai visai šalia Senamiesčio, o randi tiek daug biologinės ir geologinės įvairovės!“ – pasakoja puslapio „Atrask savo kraštą – Lietuvos gidė“ kūrėja.
Vilniuje ji visur – Belmonte, Trakų Vokėje, Šeškinės oze, Markučiuose – sutinka stirnų. O po Vokės hidrografinį draustinį, už Mūrinės Vokės tilto, gidė Asta mėgsta pasidairyti pavasarį – jame saugomi išraiškingi vandeningosios Vokės krantai. Gegužę šios upės senvagėje galima išgirsti ir raudonpilvės kūmutės balsą.
Kur?
Kalnų, Sapiegų, Vingio, Trakų Vokės dvaro sodybos parkai, Verkių ir Pavilnių regioniniai parkai
Neries paviršiuje sukiojasi šarvuotosios skėtės – tokie laumžirgiai, duburyje uodega pliaukšteli salatis, jį iš nendryno stebi ūdra. Pavasario pabaigoje ties Skirgiškėmis sraunumose nesunku aptikti kurklių bendrijų. Ir jei pagalvojote apie vabalą – tai ne jis, o baltai žydintys vandens augalai, ant kurių lapų susidaro kalkių, pamažu byrančių į dugną ir formuojančių klintis, sluoksneliai.
Neries upės šlaitas Verkių parke – ne liūdniausio adreso „Verkių 1“ vieta, bet „Natura 2000“ saugoma Vilniaus vietovė. Joje tikras miesto tyrinėtojas gali rasti upelį, vienintelį Lietuvoje suformavusį kanjono tipo šlaitus.
Verkių parke ieškokite kanjoninio upelio, vienintelio tokio Lietuvoje. Jono Šečkaus nuotr.
„Visuotinis mitas – kad miesto paviršius suformuotas ledynų, Vilnius yra kalvotas, nors iš tikrųjų jis duobėtas, – tikslina geologas Jonas Šečkus, kurio ekoturizmo agentūra „Geologo kelionės“ kviečia skaityti miesto istoriją keliaujant gamtiniais takais. – Tai nėra ledyno sustumdytas reljefas, o performuotas jau po ledynmečio, tekančių upių išgraužos mums jį sukūrė.“
Penki atslinkę ledynai tirpo, upės didžiule vandens jėga graužėsi gilyn, išnešė jų nuosėdas, nuogulas – Vilniaus nelygumai susidarė per gana trumpą laiką – keliolika tūkstančių metų. Sostinės paviršius, pasak geologo Jono, išskirtinis Lietuvoje: „Tai miestas, kurį vadinčiau ledyno pakraščio sostine, nes jo paviršius suformuotas ledyno pakraštyje vykusių procesų.“
Kaip tai patirti? Nuo Verkių malūno kilkite viršun, dairykitės tiltuko – ties juo į Verkę įteka bevardis upelis. Einant juo, pavasarį džiugiai apsemiančiu kojas iki pusės blauzdų, rasite kanjoninį upelį, kurio 800 metrų ilgio atkarpoje pamatysite visas Lietuvos paviršiuje esančias nuosėdas ir nuogulas. „Iš abiejų upelio pusių statūs, beveik 90 laipsnių, šlaitai. Upelio slėnyje XVIII amžiuje buvo kuriamas, sakyčiau, tų laikų pramogų parkas su užtvankomis, šliuzais, tvenkinukais. Užtvankoms sugriuvus, upelis tarsi atsiima prarastą laiką, graužia abi upės puses, susiformavusios atodangos – atverstos gamtos istorijos knygos geologams“, – pasakoja gidas, pastebintis, kad dabar urbanizuotose vietose vėl atsiranda daugiau gamtinių teritorijų.
Keliaudami Neries vingiais, prieisite Plikakalnio atodangą, kuri vos žemesnė už aukščiausią Lietuvoje, 65 metrų aukščio Pūčkorių atodangą, bet geologiškai netgi įdomesnė – Pūčkorių atodangoje matome dviejų, o Plikakalnio keturių ledynmečių suformuotus darinius.
Kur?
Neries upė, šlaitai ties Verkiais ir ties Skirgiškėmis
Po kalvomis Panerių miške iškastas geležinkelio tunelis ir lenkų statyti Antakalnio bunkeriai įdomūs ne tik istorijos mėgėjams. Pavasarį juose pabunda šikšnosparniai. Ekologė Edita sako, kad šiose vietose žiemoja ne tik saugomi europiniai plačiaausiai ir kūdriniai pelėausiai, bet ir keliolika kitų rūšių. Sausį gamtininkai atsargiai suskaičiuoja tūkstančius šių kailinėtų padarėlių. Atsidūrę netoli šikšnosparnių pamėgtų vietų, prisiminkite, kad nuo spalio iki balandžio vidurio jų ramybės geriau netrikdyti.
Kur?
Antakalnio bunkeriai, Aukštųjų Panerių geležinkelio tunelis
Jei norite greitai sužinoti, iš ko pastatytas miestas, keliaukite į senamiestį. Vilnius, ilgą laiką buvęs medinis, palaipsniui pradėtas statyti iš riedulių, paskui masiškai naudotos plytos, gamintos iš upių senvagėse aptiktų nuosėdų. O kaip viskas atrodė dar seniau? Pradėjus tirpti prie Vilniaus ledynams, vanduo formavo tunelius, kuriais tekėdamas išgraužė vingiuotus darinius – ozus. Taip atsirado vertingasis Šeškinės ozas, gamtinė Vilniaus įžymybė, kalvagūbris, besibaigiantis karstinės kilmės ežerėliu. „Vilniuje turime devynis žinomus, ir kiek dar nežinomų ozų!“ – žvelgti plačiau moko geologas Jonas, gyvenantis Fabijoniškėse, Šeškinės ozo pašonėje.
Šeškinės ozas. Sauliaus Žiūros nuotr.
Nors geologija yra ir vaizduotės mokslas, bet ledyno pakraščio sostinės gyventojams pamatyti ledyno pakraščio gūbrį, kurį ledynas tarsi buldozeris sustūmė prieš 18 tūkstančių metų, paprasta: tereikia važiuoti autostrada nuo Grigiškių link Kauno – nuo kalvos atsivers vaizdas į Didžiulio ežerą – tipišką ledyno pakraščiui ežeriuką. O štai kontrastingų patirčių žygyje-ekskursijoje po Markučius su gide Asta smalsuoliai patenka į Markučių kraštovaizdžio draustinį ir kojomis išmatuoja ypatingą, ledyno sustojimo vietą menantį reljefą.
Per ledynmečio sutvertas kalvas teka Riešės upelis, įdomus ne tik saugomais moliuskais, laumžirgiais, bet ir rinomis žemupyje. Rinos – sudėtingas geologinis darinys, susiformavęs po ledynais. Kai kelių šimtų metrų ar kilometro storio ledo sluoksnis pradėjo tirpti, didžiulis kiekis vandens po juo išsiveržė į ledyno pakraštį ir suformavo išgraužas – taip atsirado gilūs ežerai, slėniai. Žalieji ežerai – irgi rinos, nors užaugę miškai paslepia jų įdubas ir kalveles. Kita vertus, į „Natura 2000“ sąrašą Žalieji ežerai įtraukti ir dėl augalijos, ir dėl vakarų taigos miškų. Panašūs vertingi miškai – ir Kryžiokų miške.
Geologas J. Šečkus sako, kad atidus žvilgsnis į gamtines vertybes turi šalutinį poveikį – įkvėpimą. Štai kodėl jo ekskursijose mėgsta dalyvauti menininkai. „Vilnius yra visuma, gamtinės, geologinės vertybės pasakoja istoriją, būdingą tik tai vietai, – apibendrina geologas ir priduria: – Šiai istorijai pakeisti kartais užtenka skruzdėlės prabėgimo.“
Kur?
Šeškinės ozas, Riešės upelis, Žalieji ežerai, Kryžiokų miškas
Atraskite patys
100 kilometrų takas aplink Vilnių
Straipsnio autorė – Rugilė Audenienė
Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 21-ojo numerio.