Kurti kultūrinį miesto veidą. Pokalbis su Indraja Vaitkūnaite

Indraja Vaitkūnaitė Kauną paliko prieš dešimt metų ir įsišaknijo Vilniuje. Komunikacijos specialistė ir renginių organizatorė per tą laiką spėjo advokatų kontorą iškeisti į Kirtimų kultūros centrą ir kasdien skambančią muziką. Dabar patirtis akims ir ausims ji organizuoja atokiame Vilniaus rajone, į kurį suguža įvairovės išsiilgę meno mylėtojai.

Gyvename keistu laiku, kai Vilnius tuštesnis nei įprastai. Karantino metu jis tau gražesnis ar ilgiesi gyvybės?

Vilnius nepakeičia savo veido dėl to, kad yra tuščias. Ši pauzė yra naudinga, kad ir kokia ji sudėtinga medicinos srityje dirbantiems žmonėms ir mums patiems. Tai puiki proga sustoti, pagalvoti, mokytis būti ramiai ir lėtai. Per tokį kontrastą Vilnius įgauna papildomą prasmę, kai jame pasiilgstu žmonių, renginių ir judesio.

Per kokias patirtis tu pati mėgsti atrasti šį miestą? Gal tai maistas, menas, kitos kultūros sferos?

Architektūra ir atmosfera yra svarbiausi miesto bruožai. Architektūra apibūdina visą miesto istoriją, parodo, kaip žmonės gyveno anksčiau ir gyvena dabar. Joje susijungia skirtingos patirtys ir istorijos, tai suteikia miesto veido formavimui daug medžiagos. Man patinka Vilnių stebėti naktį arba tada, kai jis tuščias. Tada ir pasimato jo didybė.

Julijos Tamulevičiūtės nuotr.

Miestą mėgstu atrasti per žmones ir bendras patirtis, pavyzdžiui, koncertus. Gimiau Kaune, todėl prieš dešimt metų žmonės padėjo man prisijaukinti sostinę. Jaučiu, kad miestas labai suvakarietiškėjo. Dabar Vilnius žydi ir yra kupinas kultūros: pažįstami užsieniečiai, gyvenantys Vilniuje, man dažnai sako tą patį. Tai, kas seniau vykdavo tik Berlyne ar Niujorke, dabar atkeliauja ir į Lietuvos sostinę. Pati vis labiau pažįstu Vilnių, jaučiu jo pulsą. Jis turi labai įdomų veidą.

Išmainei Kauną į Vilnių. Ko nors pasiilgsti iš gimtojo miesto?

Pasiilgstu Kauno, ypač jausmo, kad viskas pažįstama, įkrauta prisiminimų. Vilniuje gyvenu centro, senamiesčio burbule, o Kaune kiekvieno rajono kampelis yra savas ir išvaikščiotas. Tai įspūdingas miestas savo tarpukario architektūra, charakteristika, inteligentais ir istorija. Žinoma, nuo kiekvieno asmeninės patirties priklauso, kokį įspūdį apie miestą turi. Kai domiuosi tarpukariu, klausau močiutės istorijų, matau ant namų pakabintas memorialines lentas, suprantu, kiek šviesių žmonių čia gyveno. Smagu, kad žmonės dabar vis labiau domisi tarpukario architektūra.

Vilniuje gyveni aplink muziką – organizuoji renginius klausytojų akims ir ausims, esi komunikacijos specialistė. Ko labiausiai pandemijos metu ilgisi žmogus, gyvenantis kultūra?

Pasiilgstu lankytojų, grįžtamojo ryšio po organizuoto renginio. Dabar renginiai keičia formatą ir viskas vyksta internete. Tam tikros meno sritys virtualiu formatu nukenčia mažiau, pavyzdžiui, kinas – galime žiūrėti filmus namuose, nes tai darėme ir prieš pandemiją. Tačiau didžiąją dalį koncerto patirties sudaro gyvumas, žiūrovai, garsas. Muzika yra viena svarbiausių mano darbinių ir asmeninių sričių, ir šiuo laiku tenka pasukti galvą siekiant sugalvoti patirtį atspindinčias alternatyvas.

Manau, kai pandemija baigsis, žmonės bus išalkę seno gero gyvo formato. Dabar turime ieškoti būdų, kaip domėtis kultūra ir prasmingai laiką leisti nuotoliniu būdu. Visko tiek daug! Per dieną galiu dalyvauti trijuose seminaruose, parodose, stebėti spektaklio transliaciją… Tačiau dėl didelės pasiūlos žiūrovui darosi sunku išsirinkti, kam skirti savo laiką. Nusipirkęs bilietą į koncertą, esi jam nusiteikęs ir suplanavęs laiką, o kai „Facebook“ paspaudi „susidomėjęs“, dažnai pamiršti ir nelaikai to svarbiu įsipareigojimu, pasirenki kitas veiklas.

Julijos Tamulevičiūtės nuotr.

Esi sakiusi, kad be garso gyvenimas būtų liūdnas ir jį stipriai pamėgai dar vaikystėje. Kada supratai, kad tai gali būti daugiau nei hobis?

Nuo vaikystės domėjausi muzika ir kultūra, todėl toks sprendimas atėjo natūraliai. Buvo laikas, kai galvojau, kad reikia turėti „padorų“ darbą ir maksimaliai išnaudoti savo smegenis. Studijuodama teisę Vilniaus universitete kartais abejodavau savo keliu, bet laisvalaikiu prisisotindavau kultūros, iš to lauko susiradau daug draugų. Dirbti advokatų kontoroje buvo sunku. Atiduodavau visą save ir jausdavau, kad nebelieka laiko draugams, renginiams, muzikai, nuo to nukenčia gyvenimo kokybė. Prieš kelerius metus beveik per atsitiktinumą atsirado darbo Kirtimų kultūros centre (KKC) pasiūlymas. Buvo labai nedrąsu, bet džiaugiuosi priėmusi sprendimą ateiti dirbti kultūros lauke. Dabar savo teisines žinias panaudoju dirbdama su viešaisiais pirkimais, taip pat esu ir laisvai samdoma.

Esi KKC komunikacijos koordinatorė. Centras tarsi laužo standartus ir stereotipus, kad kultūros centras turi turėti tam tikras taisykles ir siūlo įvairiapusius renginius. Kas į tolimą Vilniaus rajoną pritraukia miesto žmones?

KKC siūlo kokybišką turinį ir naujas patirtis. Pas mus kartais tik dėl renginio atvažiuoja žmonių iš užsienio! Rekomendacijos keliauja iš lūpų į lūpas. Manau, tie, kurie domisi šiuolaikiniu menu, mieste viską jau yra išnaršę ir aplankę įprastas erdves. Ilgainiui tai nusibosta, Vilnius tampa panašus į visus didžiuosius miestus. Smagu, kad yra daug pasiūlos, bet trūksta egzotikos, naujų patirčių. Labiau nuo centro nutolę kultūros taškai, pavyzdžiui, „Sodas 2123“, KKC, „Rupert“ gali žmonėms tai suteikti.

Pernai KKC inicijavo ir garsinių pasivaikščiojimų ciklą „Sonic Vilnius“ po sostinės rajonus. Kaip skamba skirtingos Vilniaus miesto dalys? Ar projektas bus tęsiamas ir kitąmet?

Skirtingi miesto rajonai turi specifinių garsynų – audiopeizažų, kurie priklauso ne tik nuo aplinkos, laiko, veiksmo, kuris ten vyksta arba nevyksta, bet ir nuo subjektyvios asmeninės patirties. Garsai įrašomi pasivaikščiojimų metu ir atspindi ne tik unikalią rajono garsinę atmosferą, bet ir tai, kas patraukė pasivaikščiojimo dalyvio dėmesį. „Sonic Vilnius“ yra tęstinis projektas – šiemet vyko antrus metus ir jau yra parengti septynių Vilniaus rajonų garso takeliai. Kitąmet KKC projektą tęs ir sieks ištyrinėti kuo daugiau miesto dalių bei sudaryti išsamų Vilniaus garsinį žemėlapį.

Su įvairiais projektais („Susikirtimai“, „Garso architektūra“, „Blyksniai“ ir kt.) keliaujate po Lietuvą ir šviečiate rajonus. Ar publika priima tą patį meną skirtingai?

Daug mūsų projektų iškeliauja po regionus, todėl galime palyginti. Regionuose labai trūksta kultūrinės įvairovės, šiuolaikinio meno, nes vyksta gana siauro pobūdžio renginiai. Dažnai renginių organizatoriai ten orientuojasi į lankytojų skaičių, ne renginio kokybę. Mūsų projektų tikslai yra edukuoti, nesvarbu, kiek žmonių ateis – siekiame nuvežti patirtis ir sudaryti galimybę susipažinti. Kai kuriuose miestuose ir miesteliuose žmonės smalsūs, ateina, domisi, artimai bendrauja ir aiškinasi tai, kas jiems mažiau pažįstama. Tai nuoširdus smalsumas, kurio Vilniuje kartais trūksta.

Nebandome žmogui įteigti, kad tai geresnis menas. Jei bent vienam žmogui tai įdomu, jei, pavyzdžiui, moksleivis iš mažo miestelio ateis, patirs ko nors naujo ir panorės dirbti kultūros ar meno lauke – tai bus laimėjimas. Negalime sakyti, kad žmonėms regionuose kažko trūksta, bet siekiame pasiūlyti įvairovę.

Kaip atrodo tavo darbo kasdienybė dabar?

Pavasarį, kai viskas sustojo, rengėme projektus ateičiai, planavome būsimas veiklas ir taikėmės prie skaitmeninio formato. Net keista, kaip produktyviai viskas vyko. Bandėme duoti kažką žmonėms, nors fiziniai renginiai ir nevyko. Kalbėjome per „JCDecaux“ stendus kurdami projektą „Pauzė – ne pabaiga“, juo bandėme parodyti, kad pauzė kiekvienoje meno srityje yra natūrali, kartais net svarbesnė už žodį ar garsą.

Teko atšaukti gyvus renginius, buvo daug chaoso, bet prisitaikėme. Perėjome į videoformatą, pasisekė, kad savo renginius pradėjome filmuoti būtent prieš karantiną.

Neseniai KKC kartu su iniciatyva „Artists with Belarus“ Vilniuje iškabino 20 menininkų iš viso pasaulio darbų taip palaikydami protestus Baltarusijoje. Kaip kilo projekto idėja?

Pati iniciatyva sukurta Urtės Karalaitės tuo metu, kai Baltarusijoje prasidėjo protestai prieš dabartinį režimą. Ji pagalvojo, kad, be piniginės pagalbos, efektyviai galime prisidėti garsiai kalbėdami apie situaciją. Kaip tai daryti kitaip nei naujienų portalai? Urtė nusprendė, kad menininkų darbai socialiniuose tinkluose būtų puikus būdas atkreipti dėmesį, išreikšti solidarumą.

Projektas sulaukė daug susidomėjimo. KKC kaimyninės šalies problemos irgi rūpi, mes skatiname atsakomybę. Solidarumo žinutė šiuo atveju ateina per meną, todėl perkėlėme plakatus į miestą ir norėjome pasiekti tuos, kurie nesidomi socialinėmis medijomis, juos mažiau pasiekia informacijos srautas. Tikiuosi, plakatai privers žmones domėtis, diskutuoti, nebūti pasyvius. Vilnius irgi išreiškia didelį palaikymą Baltarusijai. Tai, kad Svetlana Tichanovskaja Vilniuje, labai svarbu – šios kampanijos žinutė irgi reiškia palaikymą.

Festivalis „Jauna muzika“ – dar vienas projektas, prie kurio neseniai prisijungei. Šiemet jis skaičiuoja 29-uosius metus. Koks festivalis buvo šiemet?

Šiame festivalyje siekiame pristatyti užsieniečių kūrybą, kviečiame daug svečių. Dirbau nuo 2019-ųjų rugsėjo ir visiškai finišo tiesiojoje, prieš Velykas, kai viskas suplanuota ir yra perkami lėktuvo bilietai, šalyje buvo įvestas karantinas. Apėmė nežinia: ar įmanoma festivalį pavėlinti? Ar įmanoma išlaukti? Bandėme pakeisti muzikantus iš draudžiamų atvykti šalių sąrašo, daug kartų keitėme programą. Suveikė tik visiškai lietuviškas repertuaras. Festivalis nuo savo šių metų koncepcijos nukrypo ir pasikeitė, bet džiaugiamės pristatę daug saviškės kūrybos.

Tomo Tereko nuotr.

Ar nežinios metu nukentėjo asmeniniai planai?

Pavasarį turėjau vykti į Kubą. Laukiau ir jaudinausi, bet kelionė neįvyko. Per keliones labiausiai jaučiasi, kad pasaulis sustojo. Tačiau pradėjau sodininkauti! Vasarą jaučiau labai gerą kontrastą – vakare einu į Šiuolaikinio meno centrą, o kitą rytą važiuoju į sodą ravėti daržo. Užsiauginau daug daržovių ir nuostabiai praleidau laiką. Regis, daug kas šiemet atrado Lietuvos gamtą iš naujo – gyvenime juk svarbūs ne vien renginiai, bet ir užauginti pomidorai. Jonas Mekas irgi sakė: „Kultūra slypi basose kojose.“ Dabar dar geriau suprantu, ką jis norėjo pasakyti.

Prakalbai apie Meką – apžiūrinėdama socialinius tinklus, skaičiau istoriją, kad pačiam Jonui į Niujorką teko skraidinti skilandį. Papasakok šią istoriją ir savo santykį su Meko kūryba.

Tai labai juokingas nutikimas. Žinojau, kad Jonas pasivaikščiodamas mėgsta kišenėje nešiotis lietuviškos dešros ir ja vaišinti draugus. Su draugu Tomu planavome sutikti Joną ir pagalvojome, kad skilandis būtų simboliška dovana iš gimtinės. Niujorkas buvo galutinė mūsų kelionės po Ameriką stotelė – prieš tai dvi savaites keliavome autobusais, norėjome pajusti valstijų dvasią. Tą skilandį visą laiką vežėmės su savimi, nors buvo labai karšta. Kai atvykome į Brukliną, apsistojome bute, kurio šeimininkas namuose griežtai neleido laikyti mėsos. Negi išmesime skilandį? Jį paslėpėme. Rytą, kai turėjome susitikti su Jonu, pamatėme, kad skilandis supelijęs. Sutikome Jono draugą, nes paties Jono sveikata buvo suprastėjusi. Draugas pažadėjo lietuviškos mėsos kelionės istoriją papasakoti Mekui ir buvo tikras, kad šis pasijuoks.

Meką atradau dar paauglystėje, kai su draugais keitėmės knygomis. Jo poezija, filmai atrodė tokie savi ir artimi. Per jo darbus tarsi pažinau jį patį. Paauglystėje labai norėdavau parašyti laišką, bet nedrįsdavau… Susitikimas beveik įvyko. Apie skilandį, tikiuosi, sužinojo (juokiasi). Bendrai literatūra man labai svarbi – manau, kad smalsaus žmogaus pasaulio pažinimui knyga yra geriausias būdas keliauti ir lavinti vaizduotę. Tai kelionė, kurios kitaip nepatirsi.

„Facebook“ taip pat išdavė, kad esi ne tik skaitytoja, bet ir skautė.

Taip. Skautija leido susipažinti su daugybe žmonių, suformavo mano asmenybę. Nusprendžiau toliau tęsti veiklą ir dabar savanoriškai dirbu kontrolės komisijoje. Man gera eiti į žygius, vaikščioti miškuose, atrasti žmonių įvairovę organizacijoje – nuo aktorių iki Seimo narių.

Atrodo, esi ir miesto, ir gamtos vaikas?

Mėgstu abu gyvenimo būdus. Gal svajonių darbas būtų dirbti kokiame „National Geographic“ ir kasdien būti gamtoje? Dabar derinu teisę ir kultūrą, miestą ir gamtą. Dabartinis darbas man labai patinka, bet nuolat ieškau naujų krypčių ir keičiuosi. Norisi keliauti ir fiziškai, ir veiklomis. Stovėti vietoje neįdomu!

Teksto autorė Rūta Giniūnaitė
Tekstas iš Neakivaizdinio Vilniaus žurnalo 8-ojo, žiemos numerio.

„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.