Prapūsti galvą po darbų ant dviračio, pagauti greitį, tyrinėti miestą istoriko ir maisto kurjerio akimis – įprastas vilniečio Mariaus Norkūno savaitgalis. Penktadienio vakarą, baigęs darbus, Inovacijų agentūros projektų rizikos ekspertas sėda ant elektrinio dviračio, pasitikrina, kur mažiau pėsčiųjų, ir neria į gatves. Trys sluoksniai bliuzonų, greitis ir laisvės nuojauta – dviračiu Marius išrieda į miestą net žiemą.
Savaitgalį išriedant į gatves kurjeriauti tenka numatyti net tai, kur bus mažiau pėsčiųjų kamščių. Vidos Jonušytės nuotr.
„Dviratį mėgau, bet po miestą nevažinėdavau“, – prisipažįsta gimtosiomis Karoliniškėmis ir Justiniškėmis vaikystėje apsiribojęs vilnietis.
Prieš šešerius metus, būdamas Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto pirmakursiu, ėmęsis kurjerio darbo, nesitikėjo, kad veikla taps savotišku kultūriniu fenomenu: „Man Naujamiestis atrodė užkampis, Šnipiškės, Šeškinė, Žirmūnai – per toli. Dviratis padėjo susipažinti su miestu, jo kultūra.“
Anksčiau gana homogeniškas Naujamiestis, Mariaus akimis, dabar turi tris sluoksnius: XIX–XX amžiaus pradžioje statyti namai, 1950–1970 metais išdygę fabrikai, tampantys loftais, ir modernūs biurai, butai.
Kurjerio darbas taip išplėtė M. Norkūno miesto geografiją, kad, per dvi minutes kirtus Naujamiestį, numinti nuo Saulėtekio iki Žvėryno tapo įprasta. Mieste padaugėjus dviračių takų, nuo Karoliniškių Baltąjį tiltą pasiekia per dešimt minučių. Elektriniu dviračiu jis per pusdienį įveikia apie 60 kilometrų. O rekordai? „Per tris dienas esu išvežiojęs 120 užsakymų, dabar dirbdamas po 4–5 valandas įvykdau po penkiolika užsakymų. Mano rekordas palyginti kuklus, yra kurjerių, kurie per savaitę išvežioja ir 300 užsakymų“, – skaičiuoja M. Norkūnas.
Nors jokia naujiena klientams pristatyti rameną ar midijų, net kebabai iš Karoliniškių kioskelio tapo įmantresni, vis dėlto klasikiniu pasirinkimu išlieka picos. O kartą pasitaikė vežti gimtadienio tortą!
„Linksmiausia – kai klientas užsisako ir, būna, tiesiog užmiega. Turiu penkiolika minučių palaukti, jeigu neatidaro durų, maistas atitenka man. Nedažnai pasitaiko, bet smagu“, – netikėtumais besidalydamas vilnietis prisimena kartą sulaukęs ir kvietimo pasilikti vakarėlyje – vis dėlto jo atsisakė.
Ko reikia norint dirbti kurjeriu? Fizinės ir psichologinės ištvermės, nes keičiasi oro sąlygos, pavargsti, nerandi nurodyto buto arba nukrenti nuo dviračio. „Per didįjį karantiną, 2020 metų gruodį, daug prisnigo – nėra lengva po miestą aštuonias ar dešimt valandų minti spaudžiant 20 laipsnių šalčiui. Bet išsiugdai atsparumą“, – sako M. Norkūnas.
Po savaitgalinio kurjeriavimo į darbą Inovacijų agentūroje jis mieliau eina pėstute ar rieda viešuoju transportu. Bet ir vėl pasiilgsta dviračio: „Šios veiklos esminis dalykas yra laisvė, aštuoni iš dešimties kurjerių ją paminės. Gali susiplanuoti laiką, jausti miesto pulsą…“
Mindamas dviračiu per miestą, M. Norkūnas atkreipia dėmesį į architektūrą. Įėjęs į Senamiesčio ar Naujamiesčio bromą, žino – ras ką nors įdomaus: nuo meniško kačių guolio iki netikėto vaizdo į bažnyčių bokštus: „Iš išorės pastatai atrodo vienaip, o kiemuose kitokie, su savo logika ar nelogika. Pamatau, ant laiptų parašyta – 1895 metai, ir įėjęs suprantu: žmonės galvojo apie gyvenamąją vietą, o ne apie ergonomišką namą, kaip dabar.“
Vienas rimtesnių išbandymų kurjeriaujant – statomi namų kompleksai, kuriuose tamsiais vakarais galima pasijusti lyg statybų aikštelėje, pilnoje kliūčių. O štai nesaugūs Vilniaus rajonai belieka mitas: „Daug valandų praleidau visuose įmanomuose žemutiniuose rajonuose – Stoties rajonas, Naujininkai nebėra tokie baisūs, kaip man pasakojo tėvai, seneliai.“
Laisvalaikiu Mariaus keliai veda į Karoliniškių draustinį, kurio takais žiemą pasivaikščioti rekomenduoja kiekvienam vilniečiui. Dar kasmet su draugais išbando projekto „Ėjimas“ 25 kilometrų trasas aplink Vilnių.
Maisto kurjerio patirtis išmokė „ragauti“ miestą. Žiemą šilto maisto gera užsukti į „City Chef“, jei norisi sukirsti gerą burgerį – į „Archie’s Burger“ arba „Smashed“. Senamiestyje verta ieškoti rameno „Ryžių jūroje“, o vakare su draugais patirti japonišką atmosferą smagu „Oišy Izakaya“ Trakų gatvėje.
Straipsnio autorė – Rugilė Audenienė
Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 20-ojo numerio.