Kuo kvepia muziejaus saugykla?

Nuotraukos, laikraščiai, natos, švarkai ir sceninių kostiumų detalės, kramtomoji guma, cigaretės ir sodrūs kvepalai – štai kuo dabar kvepia Vilniaus muziejaus saugykla, kurioje nugulė dalis Vytauto Kernagio palikimo. Visi šie daiktai laukia maestro jubiliejui skirtos parodos – gal net pakvipsiančios jo mėgstamais kvepalais… O apie pasitikėjimą muziejumi ir palikime slypinčius kvapus kalbuosi su Vytautu Kernagiu jaunesniuoju.

Muziejaus saugyklai perduotame V. Kernagio palikime – ir jo mėgta kramtomoji guma. Kęstučio Mačiūno nuotr.

Kai prisimenate savo tėtį Vytautą Kernagį, kokius kvapus uodžiate atmintyje?

Kvapus? Cigarečių, turbūt, pirmoj vietoj. Tualete buvo rūkoma. O jeigu grįžti į vaikystę, tai Kaštonų gatvėje, kur gyvenome, virtuvėj buvo tiesiog rūkykla. Jei reiktų išskirti vieną, tai aš sakyčiau, kad man labiausiai įsiminęs cigarečių kvapas.

Neseniai Vilniaus muziejui perdavėte didelę dalį Vytauto Kernagio palikimo. Tarp  perduotų daiktų buvo ne tik cigarečių pakeliai, bet ir kvepalų buteliukai.

Jis mėgo Calvin Klein „Obsession“ kvepalus. Šie kvepalai sunkesni, galbūt labiau tinkami vakarui, bet jam jie labai patiko, visada po ranka turėdavo. Jeigu kažkur ruošiasi, čik čik, pasipurškia ir eina. Kaip ir cigarečių visur būdavo, visuose kampuose primėtyta. Jokiais būdais neskatinu rūkyti, tiesiog tuo metu buvo toks gyvenimo būdas.

Iš buvimo Palangoje su šeima man yra įstrigęs grybų kvapas. Kernagis mėgo grybauti, daug grybaudavo ir jo pagrindiniai grybai būdavo arba voveruškos, arba baravykai. Pamenu, Stasys Povilaitis stebėdavosi, klausdavo: „Kur tu ten toj Palangoj randi tiek grybų?“ Nes Kernagis išeidavo ir parsinešdavo bent du didelius krepšius. Paskui tuos grybus pjaustydavo, džiovindavo, visi namai labai stipriai kvepėdavo baravykais.

O visi šie kvapai, jūsų manymu, ir atspindi Kernagio gyvenimo būdą?

Nežinau, matyt, tai priklauso nuo to, apie kokį jo gyvenimo etapą kalbame. Iš „Dainos teatro“ etapo aš puikiai atsimenu Palangos filharmonijos viešbutį, buvo toks baisus, tragiškas. Ir juodosios arbatos arbatžolių kvapą, nes kiekvieną rytą ją darydavomės. Tėvas iš tokio puslitrinio stiklainio gerdavo, nes visi puodeliai būdavo maži, skirti kavai.

Kai rinkote Vytauto Kernagio daiktus ruošdamiesi juos perduoti mūsų muziejui, kokie daiktai ar daiktas stipriausiai sužadino prisiminimus?

Muilas kažkur turėtų būt pas jus. Neįsivaizduoju, gal jis jau net nubaltavęs. Galbūt  tėvas tą muilą net iš užsienio parsiveždavo. Čia buvo kokie 1985–1990 metai. Tai nuo tada likęs toks kelionių kvapas. Žinot, kaip būna, kai grįžti ir su savimi į namus parsiveži naujų kvapų? Pavyzdžiui, po kelionės į Australiją maždaug 1985 metais tėvas į namus parvežė stiprų smilkalų kvapą. Jie su kitais daiktais gulėjo kambary. Vis kažkas ateidavo, vis kažkam buvo pasakojamos istorijos iš kelionės. Ryškiai atsimenu saldų, stiprų smilkalų kvapą.

Tikrai negalima įvardinti vieno Vytauto Kernagio asmenybei būdingo kvapo. Kvapai susiję su tam tikrais etapais, situacijomis.

O ar tiesa, kad ir jūs pats kartais pasikvėpinate Vytauto Kernagio mėgtais kvepalais?

Taip, žinoma, aš juos turiu, man jie patinka. Tik jie labiau vakariniai, dieną nepanaudosi. Tai aš kartais pasipurškiu, kai, pavyzdžiui, į Kernagio barą einu.

Koks jausmas pasikvėpinus?

Geras jausmas. (Juokiasi.) Dabar tas jausmas geras. Praėjus gal dvejiems ar trejiems metams po Kernagio išėjimo, tarp jo daiktų radau šiuos kvepalus ir pasikvėpinau, nepamenu, gal į kažkokią laidą ėjau. Man atėjus kažkas sako: „Kaip čia Kernagiu viskas kvepia.“ Tie kvepalai žmonėms taip pat prisiminimas, priminimas apie Kernagį. Dabar jau gal visi užmiršo tą kvapą.

Vytautas Kernagis jaunesnysis, perduodamas muziejui dalį tėčio daiktų, svarstė, kad net paroda galėtų kvepėti Kernagio mėgtais kvepalais ir cigaretėmis.

Kodėl jums svarbu perduoti Vytauto Kernagio palikimą saugoti Vilniaus muziejui?

Mūsų šeima yra įkūrusi Vytauto Kernagio fondą, iš pradžių galvojome, kad reikia ir Vytautui Kernagiui skirto muziejaus. Vėliau ši idėja augo ir plėtėsi, manėme, kad gal vertėtų sukurti ne Kernagio, bet „Brodo“ muziejų, nes daug iškilių asmenybių tuo metu brode sukosi. Muziejaus taip ir neįkūrėme, tačiau ne vienus metus su bendraminčiais Lukiškių aikštėje rengėme festivalį „Vilniaus brodas gyvas“. Dalį dokumentų [Kernagio palikimo] esame atidavę į valstybinį archyvą, tačiau į archyvą visko neatiduosi, taip ir grįžo mintis apie muziejų. Kadangi Kernagiui Vilnius buvo jo miestas ir nebuvo jokio kito miesto, yra absoliučiai logiška šitam muziejui tuos daiktus padovanot ir čia surengt maestro jubiliejui skirtą parodą.

O ar galėtumėte papasakoti, kas tas brodas?

Aktyvusis brodo periodas, apie kurį kalbėdavo Vytautas Kernagis, mano manymu, 1965–1974 metai. Aš taip įsivaizduoju. Tėvas sakydavo, brodas tęsiasi iki „Neringos“ viešbučio, nes „Neringoje“ jau renkasi džiazistai, Abarius ir visa kita chebra. Ir nuo ten jau prasideda… Na, gal dar ant Katedros akmenų pasėdėdavo, bet ten jau daugiau dailioškės [tuomet – Dailės instituto, dab. Vilniaus dailės akademijos] teritorija buvo, kiti interesai. O tas tikrasis brodas buvo nuo „Neringos“ iki Žvėryno, šita atkarpa, į kurią įėjo 23 vidurinė, Muzikos ir teatro akademija, Lukiškių aikštė, „Vaivos“ kavinė. Tai buvo platėjančių kelnių trynimo vieta. Žinojai, kad jei ten ateisi, visad rasi chebrą. Šiaip brodas buvo vieta, kur rinkdavosi tuometinis „teisingą“ muziką klausantis jaunimas.

Ką reiškia „teisinga“ muzika?

Ne koks popsas, o, pavyzdžiui, dainuojamoji poezija, bitlai, rolingai, toks rokinis stiliukas. Tai buvo žmonės, kurie hipavo. 

Visi ten ateidavo pasirodyt. Nieks nežino, iš kur kilo žodis brodas. Yra sakančių, kad šis žodis kilo iš žodžio „Brodvėjus“, kiti mano, kad iš rusiško žodžio „bradit“ (liet. slampinėti). Tai būdavo ta vieta, kur visi norėdavo ateiti ir, žinoma, Kernagis buvo vienas pagrindinių asmenų, kuris vis grodavo ten ant suoliuko (dabar toje vietoje stovi bronzinis Vytautui Kernagiui skirtas suoliukas). Kai jis įstojo į muzikos akademiją, dėstytojai sakė: „Ai, tai čia tas bachūras iš kitos pusės gatvės, kur su gitara groja.“     

2026 metais Vilniaus muziejuje bus pristatyta Vytautui Kernagiui ir brodui skirta paroda. Kaip manote, koks turėtų būti šios parodos kvapas?

Aš pats išpurkščiau visus Vytauto Kernagio drabužius jo mėgtais kvepalais. Dar tiksliai nežinau, į kokias erdves bus suskirstyta ši paroda, bet vienoje iš erdvių kas nors tikrai galėtų prirūkyti… (Juokiasi.)

Ar nebuvo liūdna perduoti Vytauto Kernagio palikimą muziejui?

Mums, mūsų šeimai, rūpi, kas bus daroma su Vytauto Kernagio palikimu, esame įsitraukę į visas veiklas, kurios susijusios su jo asmenybės, veiklos įamžinimu.

Norime atskleisti, kad labai daugeliu aspektų jis buvo pralenkęs laikmetį, kuriame gyveno. Tai ir dainuojamoji poezija, kabareto žanro grąžinimas, tas pats „Dainos teatras“, kurio iki šiol nieks taip ir neatkartoja – kiekviena daina buvo kaip atskiras mažas spektakliukas. Mums labai svarbu pabrėžti, kur ir dėl kokių priežasčių jis buvo pirmas.

Straipsnio autorė – Agnė Šimkūnaitė, Vilniaus muziejus

Straipsnis yra iš žurnalo NEAKIVAIZDINIS VILNIUS 25-ojo numerio.