Kito pasaulio langai

Kai vaikštau Vilniaus senamiesčio gatvelėmis po lietaus, mano žvilgsnis laksto ir ieško, kur ir nuo ko galima būtų nufotografuoti gražų atspindį. Užėjau į apleisto Vilniaus dominikonų vienuolyno kiemą. Atspindys traukia dėmesį tada, kai yra nelygūs fasadai, trikampiai, bokšteliai, aukščio ir spalvų skirtumai. Šventosios Dvasios (Dominikonų) bažnyčios bokštas buvo nušviestas geltonos vakaro saulės, o vienuolynas liko šešėlyje. Net ir be atspindžio pajutau vietos dinamiką, o atspindys pakelia įspūdį. Kvadratu.

Žmonių nedažnai aplankomas Dominikonų vienuolyno kiemas gali būti įdomesnis už pastatų fasadą.

Kol senamiestyje yra banguotų šaligatvių ir vingiuotų gatvelių, turiu galimybę pagauti įdomius atspindžius, nes balos nedingsta iškart po lietaus. Vandens bala tinkamoje vietoje kaip mažas atradimas – galima padaryti gražų kadrą.

Vandens atspindžiai – tai tartum paralelinio pasaulio langai, kur matyti tie patys pastatai ir augalai, tik šiek tiek kitokio atspalvio. Smagu, kai objektyvo kampas atitinka ir balos atstumą nuo objekto, į kadrą telpa viskas, ko noriu. 

Atspindžių kadruose labai svarbus dangaus atspalvis. Vasarą iškart po lietaus dažnai žydrame danguje pasirodo baltų debesėlių. Ir pats lietus būna šviesesnis. Atsiveria visi kvapai – einu ir kvepia liepos, atsiskleidžia visas miesto žavesys. Fotografijoje randu ramybę, atsipalaidavimą. Tai nėra mano darbas, todėl jis negali tapti rutina – turiu jausti džiaugsmą ne tik ieškodamas atspindžių, stebėdamas, fiksuodamas, bet ir dalyvaudamas gamtos procesuose. 

Teko ne kartą judrioje gatvėje laukti, kol mašinų srautas sumažės, ir tada staigiai lėkti prie balos. Kai fotografuoju atspindžius, fotoaparato objektyvas turi būti prie pat balos, vos už kelių milimetrų. Būna, pritupiu, nufotografavęs atsistoju, o žmonės priėję žiūri į balą – ką aš joje radau? Kiti paprašo pamokyti taip fotografuoti, tad ne kartą rodžiau, kaip viskas vyksta. Pamokau ir turistus, nes tai ir miesto reklama – neseniai taip fotografavome Katedrą. 

Tokio tipo fotografija reikalauja ištisai vaikščioti pėsčiomis. Kuo daugiau nueisi – tuo daugiau nufotografuosi. Pastebiu, kad daug geriau fotografuoti, kai vaikštau vienas, nes tada tampu pastabesnis.  

Straipsnio ir nuotraukos autorius  – Rimvydas Sinius

Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 26-ojo numerio.