Ar kada nors esate pagalvoję, kiek yra Vilniaus mieste atminimo lentelių? O specifiškai skirtų žydų paveldo istorijai ir kultūrai? Atskleisiu paslaptį – 44 lentelės kabo ant pastatų fasadų ir žymi tame name gyvenusius, kūrusius žmones, objektus, įvykius, organizacijas, svarbias žydų bendruomenės istorijai ir kultūrai.
Vilniuje yra 44 lentelės žydų paveldo atminimo lentelės.
Studijuojant kultūros istoriją ir antropologiją tampi jautresne asmenybe įvairiems objektams, pradedant Vilniaus miesto architektūra, paminklais, baigiant… visgi nėra pabaigos taško. Esi lyg nuolatinis turistas jau savu tapusiame mieste. Vaikščiodama prieš ar po paskaitų, negaliu nepraeiti senamiesčio kiemelių, skirtingų pastatų fasadų, grindinyje įmontuotų Atminimo akmenų. Rodos, toks mažas įamžinimo ženklas, bet tau, kaip būsimai kultūros istorikei, reikia išsiaiškinti, kodėl jis būtent čia ir būtent tokia forma. Taip prieita ir prie 44 atminimo lentelių, žyminčių svarbias žydų istorijos ir kultūros paveldui vietas, fiksavimo ir analizavimo.
Trumpa atminties kultūros ir politikos istorija
Atminimo lentelės, paminklai, kiti ženklinimo būdai statomi siekiant įamžinti visuomenei, bendruomenėms svarbius istorinius įvykius ir asmenybes. Šiuolaikinių įamžinimo praktikų principai pradėjo formuotis XIX a. pradžioje su nacionalizmo platinamomis idėjomis ir pilietinės visuomenės modernėjimu. Siekiant įprasminti politinės valdžios legitimumą, įamžinimo ženklai statomi pasirinktiems herojams ir epochoms, taip vienus selektyviai išryškinant, o kitus – užmirštant. Užantyje taip pat likdavo ir mažųjų pasakojimų veikėjai, kaip etninės ir konfesinės mažumos.
Vilniaus žydų bendruomenė savo egzistavimą mieste skaičiuoja šimtmečiais. Ir nors buvusi itin gausi mieste tam tikrais periodais, niekada politiškai nekontroliavo Vilniaus viešosios erdvės, tad savo pasakojimą vystė ne per įamžinimo apčiuopiamus ženklus, o per simbolinę reikšmę – suteikdama ją pačiam Vilniaus miestui (kaip Šiaurės Jeruzalei) ir kai kurioms miesto vietoms (JIVO institutui, senosioms žydų kapinėms Šnipiškėse). Šiuo metu ribojimo skirtingoms etninėms ar kitokioms bendruomenėms reikštis ir įamžinti jos narius atminimo ženklais nėra, tačiau visgi norint pastatyti ženklus viešojoje miesto erdvėje, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos dauguma turi jį patvirtinti. Politiškumo svoris, sprendžiant atminimo klausimus, išlieka nemažas, bet šį kartą ne apie tai.
Kalbant apie atminimo ženklus, tokius kaip paminklai, atminimo lentelės ir kt., natūraliai kyla klausimai: kas inicijuoja, finansuoja statybą? Kodėl statomi įamžinimo ženklai? Kokią žinią jie siunčia? Įamžinimo ženklų statybai vykstant totalitarinio ar autoritarinio režimo sąlygomis, viskas labai paprasta – jie panaudojami ideologijos ir propagandos sklaidai visuomenei, o jos vykdytojas – valdžia. Visiškai kitaip – demokratinėje valstybėje, kurioje leidžiama plėtoti įvairius naratyvus, įamžinti daug atminčių ir nebūtinai tarpusavyje galima rasti vieną, bendrą atsakymą, sprendimą dėl statybos ar kitų klausimų.
Bet visgi, atminimo lentelės rečiau pastebimos nei paminklai ar suteikti nauji gatvių pavadinimai. Pagrindiniai tokių lentelių „skaitytojai“ ir „lankytojai“– turistai ir / ar specialistai, studentai ar tiesiog smalsūs praeiviai, tačiau tikėtina, jog pastarieji atranda atminimo lenteles kaip „atsitiktinumus“, nesiekdami pažinti Vilniaus žydų istorijos kaip visumos. Pasivaikščiojus Vilniaus mieste po Senamiestį ir aplink jį esančius rajonus bei konkrečiai ieškant, ant pastatų fasadų galima atrasti nemažą skaičių atminimo lentelių, žyminčių su žydų paveldu susijusias vietas.
Seniausios atminimo lentelės
Vienos iš pirmųjų įsteigtų atminimo lentelių rusų kalba Vilniaus mieste ir išlikusių iki šių dienų skirtos Vilniuje žydų šeimoje gimusiam Markui Antokolskiui (Didžioji g. 25, namo tarpuvartėje), memorialinė lenta atidengta 1906 m. bei spėjama, kad lentelę pastatė giminės, norėdami ne įamžinti skulptoriaus atminimą, o prisiteisti palikimą. Kita atminimo lentelė, pastatyta XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje – pirkliui Leibai Mejerovičiui Feigelsonui (Aušros vartų g. 3, namo tarpuvartėje), kurioje rusų kalba rašoma, jog šiuos namus po mirties paliko Vilniaus žydų senelių prieglaudai, Talmud–Torai, labdaros valgyklai ir Mišmeres Choilim draugijai. Pirmosios lentelės, atsiradusios Vilniaus viešojoje erdvėje, mažai pastebimos, tad kiekvienam norinčiam ją surasti, tektų kiek daugiau paieškoti nei tik nueiti iki konkretaus adreso ir pažvelgti į pastato fasadą. Nepatingėkime užeiti ir į namų tarpuvartes ir vidinius kiemus, juose galima atrasti daugiau nei patys galvojame.
Vienai seniausių žydų memorialinių lentų – daugiau nei 100 metų.
Žymiems žmonėms skirtos lentelės
Didžiausia memorialinių lentelių koncentracija yra Senamiestyje – 30, tačiau galima rasti ir Naujamiestyje – 9 bei dvi lenteles Šnipiškėse ir po vieną Sudervės kapinėse, Užupio senosiose žydų kapinėse ir Vilkpėdėje. Šį kartą keliaukime į Naujamiestį, J. Basanavičiaus gatvę, kuri praeitame šimtmetyje buvo vadinama Pohulianka. Šioje gatvėje telkėsi modernėjantys Vilniaus žydai, vėliau tapę žymiais tarptautiniame kontekste. Atminimo lentelės žymi JIVO instituto įkūrėjo ir kalbininko Makso Vainracho gyvenamąją vietą (J. Basanavičiaus g. 16), Romeno Gary – Gonkūrų premijos laureato vaikystės gyvenamą vietą (J. Basanavičiaus g. 18), kurią aprašė savo romane „Aušros pažadas“. Be to, nusileidus žemyn iki sankryžos su Mindaugo gatve, galėsite pamatyti ir romano įkvėptą R. Kvinto sukurtą skulptūrą „Pirmoji meilė“. Ant J. Basanavičiaus g. 22 / Algirdo g. 2 esančio namo memorialinė lentelė žymi 1929–1939 vykdavusius Vilniaus žydų rašytojų ir dailininkų susivienijimo Jung Vilne vakarus, kuriuose savo kūrybą deklamavo ir žymus žydų poetas Abraomas Suckeveris. O būtent Jung Vilne susivienijimą subūrė JIVO direktorius Zalmanas Reizenas, kurio atminimas taip pat įamžintas atminimo lentele (J. Basanavičiaus g. 17). Šiomis ir kitomis, nepaminėtomis, lentelėmis rezgamas žydų kultūrai ir istorijai svarbių asmenų tinklas, kurį galime „išnarplioti“ išeidami pasivaikščioti po Vilniaus gatves.
Paminklas ,,Pirmoji meilė” skirtas rašytojui Romain Gary atminti.
Holokausto atminimas
Holokausto įamžinimui skirtas memorialines lenteles galima atskirti ir geografiniu požiūriu. Jos išdėstytos pagrinde buvusių Mažojo ir Didžiojo getų teritorijose (buvusiame žydų kvartale Senamiestyje) ir tokių atminimo lentų atidengimo pagausėjimas ne vienerius metus vyko artėjant Holokausto atminimo dienoms – Vilniaus geto likvidavimo dienai – rugsėjo 23-ajai, Tarptautinei Holokausto aukų atminimo dienai – sausio 27-ajai. Visos lentelės, atidengtos keletą dienų prieš ar po šių minėjimo dienų, žymi datas, vietas bei įvykius, susijusias su Vilniaus getu, primena Holokaustą išgyvenusius žmones. Minint Vilniaus geto likvidavimo 70-metį ant Žygimantų g. 6 esančio namo fasado buvo atidengta atminimo lenta žydų našlaičiais besirūpinusiam profesoriui Josifui Rebelskiui. Ši lenta jau kiek kitokia nei prieš tai atidengtos, kadangi ji žymi atminimą asmens veikusio ne karo, o pokario metais.
J. Basanavičiaus gatvėje, kuri praeitame šimtmetyje buvo vadinama Pohulianka, telkėsi modernėjantys Vilniaus žydai,
Populiarios lentelės
Populiariomis lentelėmis galime vadinti tas, kurios pažymėtos įvairiuose giduose po Vilnių, kuriuose akcentuojamos lankytinos atminimo lentelės. Tarp populiariausių lankytinų Vilniaus miesto vietų, dažnai išskiriama ir Vilniaus Gaono Elijahu asmenybė – paminklas ir atminimo lentelė Žydų g. 3; Cemachui Šabadui skirtas paminklas Rūdninkų aikštėje, tačiau „užmirštama“ jam skirta atminimo lentelė Kauno g. 7; tokia pati situacija ir su Romain Gary memorialine lenta – paminklas „Pirmoji meilė“ nustelbia ją. Platesnis žydų paveldo memorializacijos vietos išskiriamos vadovuose po žydiškąjį Vilnių. Leidiniuose minimos vietinei žydų bendruomenei svarbūs paveldą žymintys objektai ir asmenybės bei keliaujama per žydų kultūros ir istorijos naratyvą, nekeliant integruotumo į bendrąjį miesto kontekstą klausimo.
Žydų bendruomenė svarbi miesto sudedamoji dalis, be kurios negalėtume pasakoti Vilniaus miesto istorijos.
Toks gausus atminimo lentelių, susijusių su žydų istorija ir kultūra Vilniuje rodo, kad bendruomenė svarbi miesto sudedamoji dalis, be kurios negalėtume pasakoti Vilniaus miesto istorijos. Tačiau jos patenka į antrą planą, lyginant su paminklais ar gatvių pavadinimais, kadangi nereikalauja daug erdvės, finansinių išteklių ar išskirtinų kūrybinių sprendimų. Tad pasivaikščiodami po Vilnių, dairykimės, ieškokime mažesnių, ne taip aiškiai pastebimų, bet svarbių istorinių ir kultūrinių ženklų.
Straipsnį parengė Liveta Šikarskaitė
Nuotraukų autorė Kornelija Garlaitė
Straipsnis parengtas įgyvendinant studentų vasaros tyrimų projektą, finansuojamą Lietuvos mokslo tarybos (projekto tema – „Žydų paveldo memorializacija per atminimo lenteles: Vilniaus atvejis“, Nr. P-SV-23-267, projekto vadovė – dr. Akvilė Naudžiūnienė).