Pilnais plaučiais įkvėpusiems gaivaus harukaze, arba pavasario vėjo, į ausį šnabžda shinseikatsu, arba naujo gyvenimo, nuojauta. Vilniečiai pavasarį pasitinka tyrinėdami maisto grožį, natūralų, bet kartu dar nepažintą skonį, atsigręždami į tvarumą ir lėtumą – į tai, kas per šimtmečius įsitvirtinę japonų kultūroje ir tampa sostinės dalimi.
Ieškodami japoniškos estetikos, jos kasdienybės ženklų ir skonio patirčių, aplankėme keletą – nuo naujausios iki seniausios – japoniškų vietų.
Vilniuje patirti Japoniją galima per skonius. V. Ribokaitės nuotr.
„Sakai Ramen“ minimalizmas
Halės turgaus pašonėje įsikūrusiame ramenų bare sukasi matematikas Paulius Budrys ir IT specialistas, fotografas Jonas Vyžintas. Savininkai juokiasi, kad jei būtume Japonijoje, nė nesibodėdami šlerptume palinkę virš rameno dubens, tačiau lietuviai santūrūs valgytojai – po dienos darbų lėtai mėgaujasi kiekvienu kąsniu.
Šefas Paulius pilsto savo gamybos kombučią ir pasakoja, kad pirmąkart apie rameną išgirdo prieš dešimt metų viešėdamas JAV. Dar nematęs patiekalo susižavėjo jo koncepcija, o paragavęs iškart suprato, kad šį valgys dažniau nei lietuviškus. Nuo tada virtuvėje ir prasidėjo eksperimentai – nusipirkęs paprasčiausią aparatą makaronams gaminti užsispyrė sukurti tobulo rameno receptą. O kad suprastų, ar priartėjo prie originalaus rameno skonio, nuvyko į Tekančios Saulės šalį.
Būtent ten ir paaiškėjo rameno paslaptis – tai buvo greitų, sočių ir maistingų pietų alternatyva pamaitinti darbininkų klasei pokariu. Nors ramenas greitasis maistas, jam pagaminti reikia laiko ir… pasiraityti rankoves – ką draugai nuo pirmos klasės, o dabar kolegos Jonas su Pauliumi ir daro kiekvieną savaitę. Tiesa, jei ne Jono tikėjimas ir raginimas imtis veiklos, Paulius gal ir nebūtų vienas pats ryžęsis atidaryti restoranėlio.
„Sakai Ramen“ meniu minimalistinis: trijų rūšių ramenas, užkandžiai ir gėrimai. Minimalistinė ir rameno formulė – svarbiausia makaronai ir sultinys, o visi kiti priedai – šefo fantazija ir atsakomybė. Visus ingredientus restoranėlio savininkai ruošia su meile ir atida – kaskart tenka nulupti po 120 marinuotų kiaušinių ir savo rankomis išminkyti kietą makaronų tešlą.
Draugai nuo pirmos klasės, įkūrę „Sakai Ramen“, įkvėpimo rado ir japonų darbo kultūroje. V. Ribokaitės nuotr.
Paulius ir Jonas negaili komplimentų japonų darbo kultūrai: ši tauta su pagarba atlieka net ir menkiausią darbą, todėl abu tiki, kad viską privalu atlikti preciziškai, niekada nepraleisti jokio žingsnio, taip išlaikant patiekalų kokybę.
Kur?
Bazilijonų g. 3A
*
„Yugen Tea“ – net arbata gali virsti salotomis
Siaurame meniškame Jono Meko skersvėjyje, jungiančiame Vilnelės upę ir vieną pagrindinių Užupio gatvių, prieš beveik dvejus metus savo vietą rado Giedrės Prievelytės įkurta japoniškos arbatos studija. Vos peržengus slenkstį, užplūsta ramybė ir pakeri estetiškumas: šviesių tonų, aptakių formų ir natūralių medžiagų baldai, minimalistinės augalų dekoracijos, dailūs keraminiai indai – čia dera kiekvienas daiktas ir detalė.
„Yugen Tea“ istorijos siūlų kamuoliukas vyniojasi dar nuo Rytų Azijos kultūrų ir kalbų studijų, per kurias Giedrė metams išvyko į Japoniją. Būtent tada moteris suvokė, kad pasaulį įdomiausia pažinti per arbatą: ją auginant, ruošiant ir ragaujant. Iki šiol Giedrė džiaugiasi, kad po studijų atsidūrė Australijoje – ten įgijo arbatos meistrės kvalifikaciją. O įsigilinusi, kaip ruošti arbatą ir kurti jos mišinius, atkako į garsiausią Japonijos arbatos regioną Udžį ir apsistojo viename iš arbatos ūkių. Čia kantriai mokėsi arbatos auginimo ir ruošimo subtilybių. Taip iš neaprėpiamos meilės arbatai ir gimė pirmiausia elektroninė parduotuvė, o jai įkandin studija.
Kiekvieną, užsukantį į studiją, įkūrėja vadina svečiu, kuriuo bus deramai pasirūpinta – Giedrės elegantiški judesiai ruošiant arbatą ir švelnus tembras kalbant užburiančiai ramina. Čia tarsi paaštrėja visos juslės: orą virpina garuojančių gyokuro, sencha ir kitų arbatų rūšių aromatai, bene pirmąkart susiduriama su neįprastu penktuoju skoniu umamiu, o prisilietus prie puodelio pirštų galiukais juntami išdegto molio grūdeliai. Sakoma, kad ausį pridėjus prie arbatinuko girdėti, kaip skleidžiasi arbatos lapeliai. Iš jų, baigus gerti arbatą, galima paprašyti paruošti… salotas. Saldžias arba sūrias.
Giedrė su arbatos puodeliais atneša ir smėlio laikrodį, kad arbatą užsiplikytume tinkamai. V. Ribokaitės nuotr.
Kokybiškos japoniškos arbatos puodelyje telpa ir lėtas vidinis monologas, ir jaukus pašnekesys su Giedre, ir japoniško gyvenimo principai – tvariai mėgautis kiekviena akimirka.
Kur?
Užupio g. 24
*
„Oišy Izakaya“ – smuklė po darbų
Bendras Žilvino Stumbro ir Gretos Vaitkutės projektas itin sėkmingas – jau skaičiuoja penktus metus. Abu su Tekančios Saulės šalimi susipažino skirtingai: Žilvinas, dešimt metų pradirbęs Niujorke, su draugais japonais dažnai lankydavosi tokio tipo japoniškuose baruose, o Greta, kurį laiką su tėvais gyvenusi Japonijoje, labai pamilo šį kraštą. Taip draugai, susitikę po klajonių, ir įgyvendino idėją atidaryti japonišką smuklę sostinėje.
„Oišy Izakaya“ beveik nesiskiria nuo japoniškų: vos įėję iškart už pertvaros pamatysite, kas kepama ant grotelių, lentynos prikrautos gėrimų buteliukų vien su japoniškais užrašais, o lankytojai, glaudžiai susėdę, miklina rankas valgydami lazdelėmis. Aplinka alsuoja wabi-sabi, japonų estetikos filosofijos, ritmu – japonai grožio ieško kasdienybėje, kuri neprivalo būti tobula.
Neatsitiktinai pasirinktas pirmas smuklės pavadinimo žodis oišy (jp. oishii), reiškiantis gardu. Meniu įvairus, neįprastas ir išties gardus – geriausia išsirinkti keletą patiekalų ir jais dalytis su kompanija. Vienas tradiciškiausių japoniškų patiekalų takoyaki – tešlos rutuliukai su aštuonkoju – kepami specialioje formoje. O valgant ką nors iš otsumami arba yakitori (ant grilio ruošiamų) užkandžių, būtina paragauti ir tsukemono (daržovių), pavyzdžiui, arbūzo žievelių ar bambuko ūglių.
„Oišy Izakaya“ beveik nesiskiria nuo japoniškų: ant grotelių kepa užkandžiai, prie staliukų glaudžiai susėdę žmonės. V. Ribokaitės nuotr.
Japonai po ilgų darbo valandų bruzda ne namo, o į izakayą, kur atsipalaiduoja vakarieniaudami ir plepėdami – tokią atmosferą kuria ir sostinės smuklės bendrasavininkiai.
Kur?
Trakų g. 2
*
„Kamikadzė“ – Vilniaus klasika
Japonas Keishi Yamauchi su žmona Jurgita po 2011 metų Fukušimos tragedijos apsisprendė visiems laikams palikti gimtinę ir persikraustyti į Lietuvą. Tokios yra jau dešimt metų veikiančio restorano „Kamikadzė“ užuomazgos. Virtuvės šefas Keishi tvirtina, kad restorano pavadinimas išduoda dvi paslaptis: žodžio reikšmė įpareigojo imtis ryžtingų veiksmų, be kelio atgal, tačiau vyras tikėjo, kad sprendimas atneš ką nors gero, nes japoniškai kamikaze reiškia ir Dievo vėją.
Klientai iš lūpų į lūpas dalijasi atsiliepimais apie „Kamikadzę“, todėl vakarais čia sausakimša – kas vakarieniauja dviese, kas su visa šeima. Fone girdėti japoniška muzika – Keishi juokauja, kad grojaraštį renkasi pagal nuotaiką: skamba ir popmuzika, ir rokas. Klientai jau seniai pamilę šią vietą – sienos nukabinėtos jų pieštais paveikslais japoniškais motyvais.
Tegriūva stereotipai – sušiai nėra kasdienio japonų raciono dalis. Restorano meniu idėja – šviežias maistas, kuriuo kasdien sotinasi japonai: miso sriuba, ryžiai ir mėsos ar žuvies gabalėlis. Iš pradžių virtuvė dirbdavo tol, kol išparduodavo maistą – kasdien maždaug po 100 porcijų. O štai dabar veikia ir restoranas, ir atskiras padalinys maistui išsinešti.
Keishi, paklaustas apie Lietuvą, šypsosi – jam iki šiol įspūdį palieka žmonės. Mes, lietuviai, japonui atrodome nuoširdūs, atviri, šilti ir labiau linkę padėti. Lietuvoje jis vertina mažus atstumus, gražią, saugią gamtą ir… krepšinį. Keishi nepaprastai palaiko Vilniaus „Ryto“ komandą. Japonas neatsistebi lietuvių aistra šiai sporto šakai, tarsi įrašytai mūsų genuose.
Kur?
Klaipėdos g. 1 ir A. Smetonos g. 3-50
Straipsnio autorė: Gintarė Židonė
Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 21-ojo numerio.