Galva gali būti pilna ramių minčių, tačiau kartais mintys ima klaidinti, erzinti, kelti sumaištį, gal net bauginti. Pasitaiko reiškinių, kurių nepajėgiame paaiškinti. O kartais tiesiog nesistengiame suprasti, galbūt pritrūkstame empatijos. Tokiais atvejais esame linkę nesigilinti ir susikuriame savo paaiškinimus, tiksliau – mitus, legendas ir stereotipus. Vilniaus muziejaus paroda „Nepatogus Vilnius“ kviečia atsigręžti į miesto gyventojus, kurių beveik nepažįstame, todėl dažnai vengiame, kartais net bijome. Ir pabandyti suprasti, kokios mintys verda MIESTO GALVOJE.
Ewa – muziejaus sugalvota personažė, atstovaujanti epidemijoms. G. Grigėnaitės nuotr.
Dešimties išgalvotų personažų gyvenimo istorijos atveria temas, iš pirmo žvilgsnio nederančias idealiame mieste. Žvilgsnis į praeitį atskleidžia, kad su tam tikrais iššūkiais miestiečiai susiduria nuo labai senų laikų, ir kai kuriuos dalykus itin sunku pakeisti. Šios parodos idėja gimė pernai, švenčiant sostinės 700 metų jubiliejų. Tąkart prisiminėme tik gražiausius, geriausius, smagiausius Vilniaus bruožus, o jubiliejiniams metams pasibaigus, įdomu pastebėti tuos sostinės gyvenimo aspektus, kurių per gimtadienius neminime. Pamankštinti empatišką žvilgsnį, atsikratyti išankstinių nuostatų, net ir nepatogų miestą priimti kaip savą.
Svarbiu šios parodos atspirties tašku tapo kasmet Lietuvos socialinių mokslų centro atliekamas visuomenės nuostatų tyrimas. Ši reprezentatyvi apklausa parodo Lietuvos gyventojų požiūrį į socialines grupes. Pernai į klausimą „Su kuo iš išvardytų žmonių grupių nenorėtumėte gyventi kaimynystėje?“ dauguma respondentų atsakė, kad nenorėtų gyventi šalia asmenų su psichikos sveikatos sutrikimais, antroje vietoje nepageidaujamų kaimynų sąraše atsidūrė homoseksualūs asmenys, toliau išsirikiavo musulmonai, migrantai iš Rusijos, kitas religijas išpažįstantieji bei asmenys, nemokantys lietuvių kalbos. Įdomu tai, kad didmiesčiuose gyvenančių žmonių atsakymai tik nežymiai skyrėsi nuo visos Lietuvos gyventojų. Pamačius šio tyrimo rezultatus, į galvą ėmė lįsti klausimai: kodėl mes nenorime gyventi šalia šių žmonių? Kodėl taip lengvai nurašome žmones, kurių beveik nepažįstame? „Mes“ šiuo atveju yra Vilniaus ir Lietuvos gyventojų dauguma.
Štai kodėl kviečiame į tikras ir menamas baimes pažvelgti iš arčiau.
Pirmoje vietoje negeidžiamiausių kaimynų sąraše – žmonės, turintys psichikos sveikatos sutrikimų. Psichikos sveikatos ligos, anksčiau vadintos nervų ligomis, visuomet buvo gausiai apipintos mitais. Iki XIX amžiaus pabaigos melancholija ir manija buvo bene dažniausios psichikos sutrikimų turinčių žmonių diagnozės. Melancholija laikyta negalavimu, kai žmogaus kūne susikaupia per daug juodosios tulžies ir sutrinka keturių organizmo skysčių (gleivių, kraujo, geltonosios ir juodosios tulžies) pusiausvyra. Manyta, kad maniją sukelia per didelis geltonosios tulžies kiekis. Lengvesni psichikos sutrikimai gydyti ligonį panardinant į šaltą vandenį, laisvinamaisiais, dėlėmis arba keičiant gyvenimo būdą. Sunkesnėms negalioms gydyti buvo taikomi metodai, kurie vėliau pripažinti ne tik neefektyviais, bet ir pavojingais. Tarp jų – trepanacija, nedidelės ertmės kaukolėje atvėrimas (per ją turėjo pasišalinti demonai) ir kraujo nuleidimas.
Efektyvių psichikos sutrikimų simptomų valdymo būdų neturėta, todėl daugelis juos patiriančių žmonių XVII–XIX amžiuje būdavo tiesiog uždaromi specialiose įstaigose. Senajame Vilniuje psichikos sutrikimai buvo gydomi bonifratrų vienuolyne (tarp dab. L. Gucevičiaus ir Liejyklos gatvių), Šv. Jokūbo (dab. kvartalas tarp Vasario 16-osios, A. Goštauto, J. Tumo-Vaižganto ir Lukiškių gatvių) ir Žydų (dab. Ligoninės g. 3) ligoninėse.
Vilniaus klubo „Amsterdamas“ skrajutės 1993 – 1995 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Sunku patikėti, tačiau XVI–XIX amžiuje sunkia viso organizmo ir psichikos liga laikytas ir kaltūnas, kurį šiandieną vadintume tiesiog neiššukuojamu, nešvariu plaukų gumulu arba dredais, atsiradusiais dėl antisanitarinių sąlygų. Manyta, kad kaltūnas gali pasireikšti nervų ir sąnarių negalavimais, opomis, skausmais, nemiga, isterija ir daugybe kitų simptomų. Kaltūnas buvo tyrinėjamas visoje Europoje, tačiau Abiejų Tautų Respublikos žemėse ši „liga“ buvo ypač paplitusi. Josephas Frankas atsiminimuose vadino ją Lenkijos ir kaimyninių šalių rykšte. Įdomu, kad pats kaltūnas buvo laikomas jau pažengusios kaltūno ligos simptomu. Manyta, kad susivėlus kaltūnui ligoniams palengvėja, todėl kaltūno nebuvo galima nukirpti, ypač nesubrendusio!
Antroje vietoje nepageidaujamų kaimynų sąraše atsidūrė LGBT+ bendruomenės nariai, apie kuriuos iki šiol tikra mitų ir stereotipų raizgalynė. Parodoje pasakojimas prasideda tarpukariu, kai 1932 metais Lenkijoje, kuriai tuo metu priklausė ir Vilnius, buvo dekriminalizuotas homoseksualumas. Tai leido spaudoje diskutuoti apie seksualines mažumas, o kultūroje ir mene atsirado homoerotinių temų. Spektaklis „Mergaitės su uniformomis“, pastatytas pagal žymios vokiečių ir vengrų rašytojos lesbietės Christos Winsloe pjesę, pasakojo nelaimingą mokinės ir mokytojos meilės istoriją. Spektaklis buvo labai populiarus, nors laikraščiuose ir kritikuotas dėl scenoje rodomos moterų meilės. Šį spektaklį galėjo išvysti ir vilniečiai, jis buvo rodomas Miesto teatre (dab. Senasis teatras).
Situacija pasikeitė Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą. 1961 metais įtvirtintas vadinamasis Stalino Baudžiamasis kodeksas, kuris už homoseksualius santykius tarp vyrų numatė nuo trejų iki penkerių metų laisvės atėmimo bausmę. Homoseksualius vyrų santykius kriminalizavęs 122 straipsnis Lietuvoje nustojo galioti tik atgavus nepriklausomybę, 1993 metais. KGB aktyviai naudojosi šiuo Baudžiamojo kodekso straipsniu persekiodama, šantažuodama ir verbuodama homoseksualius vyrus. Tikras ar tariamas vyriškio homoseksualumas buvo puikus kompromatas siekiant diskredituoti žmogų, su juo susidoroti. Apskritai homoseksualumas buvo ne tik kriminalizuotas, jis taip pat buvo laikomas psichikos sutrikimu ir amoraliu elgesiu. Nebuvo žodžių, kuriais homoseksualumą būtų galima įvardyti pozityviai. Žodis „gėjus“ Lietuvą pasiekė tik po Nepriklausomybės atkūrimo, o iki tol vartoti žodžiai glaudžiai siejosi su medikalizuotu, patologizuojančiu požiūriu.
Nepageidaujamų kaimynų sąraše taip pat atsidūrė ir kitos odos spalvos asmenys. Ir nors mitai tirpsta, ankstesnę situaciją iškalbingai iliustruoja vienas iš parodos eksponatų – citata ant sienos. „Daugiau trijų juodaodžių krepšininkų komandoje negali būti […]. Mūsų komandoje atsirado keturi juodaodžiai, jie susibūrė į gaują. Negalima. Maksimaliai gali būti tik du juodaodžiai žaidėjai,“ – 2016 metais interviu teigė Gedvydas Vainauskas, buvęs Vilniaus „Lietuvos Ryto“ (dab. Vilniaus „Rytas“) klubo vadovas. Puiki keistų mitų apie atvykėlius, kuriuos dažnai nenoromis įsileidžiame į savo būrį, iliustracija.
Parodydami nepatogų Vilnių kviečiame diskutuoti: iš kur kyla nemaloni mūsų reakcija į miesto reiškinius ar kitokius jo gyventojus? O gal nepatogus miestas yra žmonėms, kurie kartais nematomi kaip jo dalis?
Straipsnio autorė – Agnė Šimkūnaitė, Vilniaus muziejus
Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 23-ojo numerio.