Metų pabaigoje daugiau kalbėti apie laiką: mąstome apie jo tėkmę, žvilgčiojame į laikrodžius skubėdami miesto gatvėmis ir stovėdami transporto spūstyse. Nors atsiradus mobiliesiems telefonams, miesto laikrodžiai prarado savo svarbą ir liko tik gražia tradicija bei mažosios architektūros elementu, be kai kurių iš jų Vilnius tiesiog neįsivaizduojamas.
Šalia tiksinčių ir sustojusių mechaninių Vilnius turi ir keletą saulės laikrodžių. Vienas jų – Valdovų rūmuose. Nuotr. M. Misevičiūtės
Laisvo miesto simbolis
Ne vieną knygą apie laiką ir laikrodžius parašęs profesorius Libertas Klimka teigia, kad poreikį žinoti tikslų laiką suformavo civilizacijos raida. XIII – XIV a. sandūroje Vakarų Europos miestų rotušių ir katedrų bokštuose atsiradęs mechaninis laikrodis buvo didelis išradimas, paspartinęs viduramžių gyvenimą: “Miestelėnas, žvelgdamas į laikrodžio ciferblatą, pradeda planuoti dienos darbus, susidėsto dienotvarkę. Pagal rotušės laikrodžio dūžius atsidaro miesto vartai, prasideda prekymečiai, vyksta amatininkų ir magistrato susirinkimai“, – viduramžių miesto gyvenimą piešia profesorius. O rotušės laikrodis simbolizavo miesto laisves ir savivaldos tradiciją. Vilniaus mieste laikrodis atsirado XIV a. pab., kai miestas gavo Magdeburgo teises ir pasistatė rotušę. Deja, Vilniaus rotušės bokšto laikrodžiui karai ir kitos nelaimės neleido išlikti. „Statant naują rotušę pagal Lauryno Gucevičiaus projektą, laikrodis laikinai buvo perkeltas į Šv. Kazimiero bažnyčios bokštą. Tačiau Lietuva prarado nepriklausomybę dar neužbaigus statybos; rotušė buvo paversta teatru, o bažnyčia – cerkve…“, – sako L. Klimka.
Daug metų L. Klimkos ir bendraminčių iniciatyva kalbama apie galimybę į rotušės aikštę laikrodį sugrąžinti. Anot profesoriaus, jo tvinksiai sugrąžintų gyvybę Rotušės aikštei, kuri tuo nesugeba konkuruoti su Katedros.
Tiesa, dabartinė miesto rotušė – savivaldybė – laikrodį turi. Elektroninis laikrodis kabo virš pagrindinio įėjimo į pastatą.
Modernizavimas nutraukė tradiciją
Svarbiausio Vilniaus laikrodžio titulas šiuo metu be konkurencijos atitenka Katedrai. Dabartinis laikrodis į varpinės į bokštą buvo įkeltas 1672 m. spalio 12 d. Laikrodis sveria 728 kg, jo mechanizmą varo 120 kg svarstis. Ketvirčių ir valandų mechanizmą įsuka du po 90 kg sveriantys svarsčiai, kuriuos, iki 2005 metų, kai dantračius pakeitė kompiuteris, laikrodininkas kas dvi paras rankena pakeldavo į viršų.
Svarbiausio Vilniaus laikrodžio titulas šiuo metu be konkurencijos atitenka Katedrai. Nuotr. M. Misevičiūtės
Beveik tris dešimtmečius šį darbą atlikdavęs laikrodininkas Katedros varpinės laikrodininkas Romualdas Sprangauskas apgailestauja, kad miesto valdžia šimtametį laikrodį nusprendė elektrifikuoti: „350 metų veikęs mechanizmas galėjo dirbti ir toliau. Modernizavimas palengvino darbą, bet nebeliko tradicijos. Buvo galima ją tęsti“.
Nors teoriškai R. Sprangauskas vis dar yra Katedros varpinės laikrodžio prižiūrėtojas, jo paslaugų prireikia retai. Svarbiausio Vilniaus laikrodininko darbą vyras perėmė iš savo tėvo Juozo, laikrodžiu besirūpinusio nuo 1951-ųjų, kai po karo į Jeruzalę išvažiavo jį prižiūrėjęs žmogus. „Tėvukas laikrodį rado sustojusį, neprižiūrimą, be rodyklių. Per karą jis buvo apgadintas, iš senojo ciferblato, kuris dabar eksponuojamas varpinės bokšte, ir pats esu ištraukęs ne vieną skeveldrą, bet didelių pakenkimų nebuvo“, – pasakoja R. Sprangauskas.
Varpinės laikrodininko darbas atrodo romantiškas, bet kelis dešimtmečius jį dirbęs vilnietis pripažįsta, kad laipioti į 50 metrų aukštį ir lynu kelti sunkius svarčius nebuvo taip paprasta. Dėl išskirtinio darbo teko aukoti ir atostogas, nes svarsčius buvo privalu užtraukti kas antrą dieną.
Šimtametį Katedros varpinės laikrodį šiuolaikiniam žmogui suprasti ne taip lengva – žiūrint į rodyklę, atrodo, kad ji stovi vietoje. Iš tiesų, pusmėnuliu papuošta rodyklė rodo valandas, o ketvirčius muša varpai. Jų bokšte du: didysis, nulietas 1673 m. meistro Jono Delamarso, ir mažasis, kurį 1754 m. nuliejo Gustavas Miorkas. Mažąjį varpą girdime kas 15 minučių. Vienas smūgis reiškia pirmąjį valandos ketvirtį, du smūgiai išmuša pusvalandį, trys dūžiai reiškia 45 minutes. Kai pasikeičia valanda, išgirstame keturis dūžius, o po trumpos pauzės suskamba didesnis varpas – girdime tiek dūžių, kiek yra valandų.
R. Sprangauskas pasakoja, kad prieš keletą metų šimtamečiai varpai buvo šiek tiek pakoreguoti, dėl ko įgavo kiek kitokį skambesį. Norint jį palyginti su anksčiau buvusiu, tereikia vidurdienį įsijungti LRT radiją – įraše girdimas senasis varpų skambėjimą.
Stovintis laikas
Senųjų laikrodžių mechanizmai ir ciferblatai išlikę ir keliuose Vilniaus bažnyčių bokštuose, tačiau gyvybė juose kadaise užgesusi.
Kairiajame Šv. Petro ir Povilo bažnyčios bokšte esantis laikrodis tik šimtmečiu jaunesnis už Katedros varpinės. Kaip knygoje „Vilniaus bokštų laikrodžiai“ rašo L. Klimka, jį pagamino Vilniaus meistrai. Ant mechanizmo įrėžtos Juozapo Bergmano ir Juozapo Kozijelevičiaus pavardės bei data – 1794 m. Laikrodžio mechanizmas sujungtas su vilniečio liejiko Jono Delamarso varpais. Kaip ir Katedros varpinės, laikrodis turi ketvirčių ir valandų mušimo įtaisą.
Šv. Petro ir Povilo bažnyčios bokšte esantis laikrodis tik šimtmečiu jaunesnis už Katedros varpinės. Nuotr. V. Ribokaitės
Katedros varpinės laikrodininkas R. Sprangauskas pasakoja, kad būdamas jaunesnis su bičiuliu restauratoriumi buvo užsidegęs Šv. Petro ir Povilo bažnyčios laikrodį atgaivinti. Jo nuomone, tai nebūtų sudėtinga, nes mechanizmas puikiai išsilaikęs. Tačiau bažnyčios vadovybė šios minties atsisakė.
Kvadratiniai laikrodžio ciferblatai išlikę ir netoliese esančios Vilniaus trinitorių (Išganytojo) bažnyčios bokšte. Pati bažnyčia Sapiegų lėšomis pastatyta XVIII a. pr. , bet bokštai pristatyti vėliau. Istorijos verpetai keitė jų išvaizdą: po 1863 m. sukilimo bažnyčia buvo paversta cerkve, o smailius bokštų šalmus pakeitė apvalūs kupolai, tačiau, kiek matyti nuotraukose, laikrodis liko nepaliestas.
Laikrodžiai puošia ir abu Misionierių bažnyčios bokštus. Pastaraisis metais vyksta intensyvūs bažnyčios tvarkymo darbai, tačiau laikrodžių rodyklės – bent jau kol kas – stovi vietoje.
Į gatves „išėję“ laikrodžiai
XX a. pr., išsiplėtus senamiesčio riboms, laikrodžiai iš bokštų „nusileido“ ir į miesto gatves. Iš pradžių buvo įrengti trys ant ketaus kronšteino kabantys laikrodžiai: Didžiojoje gatvėje, Jurgio pr. ir Vilniaus bei Trakų ir Pylimo gatvių sankryžose. Iš centrinio laikrodžio telegrafo stotyje gatvių laikrodžius valdė elektros prietaisas. 1912 m. įrengta laikrodžių sistema veikė neilgai – ji dingo per Pirmąjį pasaulinį karą.
Tikėtina, kad laikrodis puošė ir 1862 m. pastatytos geležinkelio stoties pastatą. Kiek matyti blankiose to meto nuotraukose, apvalus laikrodis buvo įrengtas stoties pastato frontone. 1945 m. įvykusio didelio sprogimo ir gaisro metu istorizmo stiliaus stoties pastatai smarkiai nukentėjo, todėl 1950 m. buvo iš esmės perstatyti. To meto nuotraukose matyti, kad ant pastato fasado kabo kvadratinės formos laikrodis. XX a. paskutiniame dešimtmetyje pagrindinis stoties pastatas vėl buvo rekonstruotas ir laikrodžio pagrindinio fasado lange nebeliko. Į geležinkelio stotį skubantys keleiviai laiką galėjo matyti priešais pastatą įrengtame laikrodyje. Dabar laikrodis vėl savo vietoje – lange.
Vilniaus gatvėse šiuo metu laiką rodo XIX a. stilistiką atkartojantys italų dizainerio Dominico Neri sukurti laikrodžiai. Gedimino pr., Rotušės aikštėje, Bernardinų sode ir šalia Mindaugo tilto esantys laikrodžiai įrengti beveik prieš du dešimtmečius, rekonstruojant gatves. Šiuo metu vienuolika gatvėse esančių laikrodžių prižiūrinčios įmonės „Vilniaus apšvietimas“ atstovai sako, kad dalis laikrodžių veikia radijo bangomis valdomu signalu DCF77. Kiti mechanizmai pakeisti į paprastus. Laikrodžiai tikrinami ir tikslinami bent kartą per mėnesį.
Miesto senbuviu jau galima vadinti ir priešais „Šveicarija“ saloną, Didžiojoje gatvėje, kabantį laikrodį. Salono darbuotojai skaičiuoja, kad šveicariškas laikrodis čia atsirado daugiau nei prieš 20 metų, po pastato renovacijos. Elektrinis laikrodis nereikalauja daug priežiūros, tačiau du kartus per metus persukant laiką, jį reikia pakoreguoti.
Fabijoniškių verslo centro „Ateities trio“ pastatą puošiantis laikrodis pirktas Anglijoje. Nuotr. V. Ribokaitė
Plika akimi matyti, kad laikrodžių miesto gatvėse lieka vis mažiau. Bet yra ir priešingų pavyzdžių. Minimalistinis laikrodis papuošė 2016 m. Fabijoniškėse, Ateities gatvėje, iškilusį verslo centro „Ateities trio“ bokštą. Pastatą valdančios bendrovės vadovė Nijolė Miškinienė pasakoja, kad ant fasado įrengti laikrodį pasiūlė pastatą projektavęs architektas Donatas Černeckis. Laikrodis pirktas Anglijoje ir įkeltas statybų metu.
N. Miškinienė džiaugėsi, kad laikrodis labai patinka vietiniams gyventojams, nors ir rodo keliomis minutėmis netikslų laiką.
Saulės laikrodžiai: ne matuoja, o rodo
Šalia tiksinčių ir sustojusių mechaninių Vilnius turi ir keletą saulės laikrodžių. Kaip sako specialistai, iš tiesų rodančių laiką, nes mechaniniai laikrodžiai jį tik matuoja. Įdomu, kad iki XVII a. mechaniniai laikrodžiai buvo netikslūs ir turėjo būti derinami pagal saulės laikrodį.
Spalvingas laikrodis ant bokštelio, šalia pagrindinių vartų į Valdovų rūmus, atsirado 2012 m. įrengti čia saulės laikrodį sumanyta, kai atstatinėjant Valdovų rūmus buvo rastas architekto Juozo Kamarausko 1895 m. piešinys. Pietiniame fasade, ant mažojo bokštelio, buvo nupieštas saulės laikrodis.
Dabartinis saulės laikrodis – šiuolaikinių menininkų kūrinys, sukurtas remiantis XVI–XVII a. menine stilistika. Laikrodis sukurtas sgrafito technika, viduryje esanti saulės figūra ir laikrodžio rodyklė – iš paauksuoto metalo. Ant laikrodžio kaspino lotyniškai užrašyta frazė „Tegu visada Lietuvos širdyje šviečia saulė“. Inžinieriai tiksliai apskaičiavo Valdovų rūmų vietos laiką, todėl galima sakyti, kad saulė čia parodo tikrą laiką, kuriuo gyveno Lietuvos valdovai.
Saulės laikrodį turi ir Antakalnis. Jį rasite šalia pėsčiųjų ir dviračių tako, ties P. Vileišio 27 numeriu pažymėto namu. Akmeninis laikrodis antakalniečių bendruomenės iniciatyva atsirado 2015 m. Ant puslankiu išdėliotų riedulių užrašytos valandos. Šešėlis krenta nuo metalinio obelisko, pagal vietos geografinę platumą palenkto kampu į Šiaurinę žvaigždę.
Saulės laikrodį galima rasti ir Antakalnyje. Nuotr. V. Ribokaitės
Iš gamtinių medžiagų pagamintą laikrodis įrengtas ir Pūčkorių take. Puslankiu sudėti akmenys žymi valandas, o šešėlį meta drožinėtas stulpas. Stulpas nepalenktas kampu, todėl Pūčkorių saulės laikrodis nėra tikslus.
Straipsnio autorė – Rasa Pangonytė-Račiukaitė