„Mes dabar valgom kaip karaliai!“ – ištaria parodos „Barbora etc“ kuratorė Inga Cironkaitė-Bendžienė ir pasuka skridinį, ant kurio surašyti garsios Lietuvos didikės mėgti maisto produktai. „Apelsinai ir citrinos, figos, migdolai, razinos ir varškė“, – skaitau it baltoje lėkštėje dailiai sudėliotus užrašus, kurie skamba kasdieniškai… Ar tai turėtų būti didikų stalo vertas maistas?
Ketvirtadienis – varškėčių diena bistro-kavinėje „Ponių laimė“. Aistės Gustės-Jančiukienės nuotr.
Šiuolaikiniam žmogui, kasdien galinčiam lupti apelsinus ir gardžiuotis jų skoniu, sunku patikėti, kad Barboros Radvilaitės laikais tai buvo didžiūnų privilegija. Tuomet šis kvapnus ir sultingas oranžinis vaisius tikrąja to žodžio prasme buvo aukso vertės. Kaip ir dauguma kasdieniais mums tapusių maisto produktų ir patiekalų.
Jei pasuktume laiko ratą tarsi tą skridinį parodoje atgal ir pažvelgtume į karališkąją virtuvę, ką ten išvystume? Keptą fazaną, dangiškai kvapnius meduolius, cukruotus rožių žiedlapius ir auksu dengtus pasakiškai brangius saldumynus… Galbūt, bet šįkart išsirinkome Barboros Radvilaitės itin mėgtus varškėčius, kuriems uždėjome šio numerio karūną. Pasitelkę jusles kartu susipažinsime ir su legendine Vilniaus asmenybe.
Galimybė užuosti ir paliesti… ikoniškąją Barborą
Atsiverskime istorikų rašytas knygas apie Barborą Radvilaitę ar įtakingą, karaliams prilygusią jos giminę. Tokių istorinių šaltinių netrūksta – karalienės rašyti laiškai, dokumentai, karališkojo dvaro ūkvedžio knygos su pirkinių sąrašais leidžia rekonstruoti to laikmečio aplinką. Tačiau ši garsi istorinė asmenybė vis tiek mums lieka popierinė, netikra.
O kas, jei atkimštume buteliuką rozmarinų ar rožių vandens, užuostume ladaną (dar žinomą kaip frankincensą), naudotą karalienės vaistams ir tepalams gaminti, į rankas paimtume XVI amžiaus meduolio, itin mėgto Barboros, receptą ir įsivaizduotume cinamono, gvazdikėlių, citrinų žievelių kvapų mišinį, pakimbantį virš šviežiai ruošiamos tešlos? Priartėtume prie legendinės Vilniaus didikės. Pasinaudojus juslėmis, mums ji taptų suprantamesnė, netgi žmogiškesnė.
Apelsinai, figos, migdolai, razinos ir varškė – karališkų Barboros pusryčių meniu. Aistės Gustės-Jančiukienės nuotr.
Karališki ženklai mieste – šiandienos istorijos inkarai
„Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės istorija yra žinoma kiekvienam vilniečiui, tačiau jos ženklų miesto centre ir už jo nematyti. Norint, kad istorija toliau gyventų ir sukurtų tai vietovei vertę, reikia, kad atsirastų jos ženklų“, – įsitikinusi dizainerė, vietokūros specialistė Julija Janus. Ši tarpdisciplininė menininkė daro tai, ko siekė ir parodos „Barbora etc“ organizatoriai, – pasitelkus jusles tarsi prisiliesti prie miesto ir legendinių jo asmenybių.
J. Janus kurtas audiogidas „Slapta meilė“ lydi smalsuolius, kai šie žingsniuoja garsiai didikų porai svarbiais Vilniaus takais. Maršrutas prasideda nuo Katedros, kur netoliese stovėjo Radvilų rūmai, vingiuoja per senamiestį iki Vlado Vildžiūno skulptūros „Barbora“ Vokiečių gatvėje. Kelias netrumpas ir šiuolaikiniam žmogui gali pabosti, jei neatsiras dėmesį sužadinančių taškų.
„Reikėtų sukurti tam tikrų inkarų, kad žmonės turėtų kur užeiti, ką nors pakeliui pamatyti ir patirti“, – paaiškina J. Janus.
Vienas iš tokių jos vadinamų inkarų, skirtų patyrinėti akimis, atsirado Stiklo kvartale – tai dailininkės Miglės Kosinskaitės tapytas karališkosios poros portretas visu ūgiu restorane „Lokys“. Vėliau „įdarbintos“ dar dvi juslės – uoslė ir skonis. Jos sužadinamos ragaujant J. Janus ir šokolado gamintojų „Rūta“ kurtus saldainių rinkinius „Slapta meilė“ ir „Karalienės Barboros perlai“.
Audiogidas „Slapta meilė“ drauge su tinklalapiu virto kultūros startuoliu, jungiančiu skirtingų sričių – stiklo, tekstilės, žvakių ir šokolado – kūrėjus. Ieškomi partneriai karališkiems sausainiams gaminti, kuriama nauja kulinarinė programa.
Karališki pietūs su netikėta nata
Kulinarinė studija „2 virėjai“, kurią sostinės Šiaulių gatvėje įkūrė vilniečių pora Agnė ir Martynas Paulauskai, balandį startavo su naujais maisto gaminimo kursais „Karalienės Barboros pietūs“. Šie kursai, kaip startuolio „Slapta meilė“ dalis, skirti tiems, kurie šiuolaikiškus varškės patiekalus nori išmokti gaminti bei patiekti taip, kad jų neatsisakytų ir karalienė.
Iškepti geros konsistencijos varškėčius, anot virėjo Martyno, nėra taip jau lengva. Kartais ir šefams tenka paplušėti, kad varškėčiai būtų purūs. Didžiausia klaida – pridėti per daug ingredientų, galinčių užgožti varškės skonį.
Jeigu laiko ratą imtume ir pasuktume penkis šimtmečius atgal ir vilnietis Martynas būtų ne kulinarinės studijos bendrakūrėjis, o karališkojo dvaro virėjas, kokius varškėčius jis paruoštų vienai garsiausių Lietuvos didikių? Ar prabangių itin Barboros mėgtų citrusų natų įtrauktų gamindamas varškėčius, o gal šį įprastą patiekalą pasistengtų paruošti visiškai kitaip? Trumpai pasvarstęs kulinarinės studijos „2 virėjai“ bendrasavininkis atsako, kad jos didenybę mėgintų nustebinti kuo nors netikėtu, todėl apelsinų nesirinktų. Virėjas Martynas karalienės Barboros varškėtukus greičiausiai gardintų citrininiu čiobreliu.
Vilnietiški varškėčiai su viliojamais pagardais
Vilniečiai žino dvi vietas – „Cozy“ ir „Stebuklus“, kur garantuotai gali paskanauti gardžių keptų varškėčių. Mes siūlome atrasti dar tris naujas.
„The Urban Garden“ siūlo varškėčius su pasiflorų padažu. V. Ribokaitės nuotr.
„The Urban Garden“
Purūs varškėčiai su pasiflorų kremu ir sūdytos karamelės padažu puikiai įsitvirtino šio restorano meniu. Anot įkūrėjų, egzotiški pasiflorai, tapę įkvėpimu ir prisiminimu, parsigabentu iš Balio, puikiai atskleidžia varškės skonį. Pats tas šiuolaikiniams karaliams, tiesa?
Kur?
Basanavičiaus g. 3
*
„Taste Map“
Vilniečių šeimos manufaktūroje ir kavinėje puoselėjama ne tik kavos kultūra, bet ir nepamirštama džiuginti klientų įvairiais gardumynais. Naminiai varškėčiai čia patiekiami su karamele, uogiene ir graikišku jogurtu, gardinami uogomis ir morengais.
Kur?
K. Čiurlionio g. 8
*
„Ponių laimė“
Nuo 1995-ųjų Stiklo kvartale veikianti bistro-kavinė yra pirmoji nepriklausomoje Lietuvoje, kur vilniečiai galėjo gardžiuotis žinomiausiais europietiškais gardumynais. Dabar čia galima rasti ir tradicinių varškės patiekalų. Kavinėje keptus varškėčius lankytojai gali skanauti ketvirtadieniais. Jie gardinami grietine, namine uogiene ir dekoruojami šviežiomis uogomis.
Kur?
Stiklių g. 14/1
Straipsnio autorė – Jurgita Ogulevičiūtė-Guehlke
Straipsnis yra iš ,,Neakivaizdinio Vilniaus” žurnalo 17-ojo numerio.