XVIII amžius Lietuvai atnešė daug negandų – Šiaurės karą, Abiejų Tautų Respublikos padalijimus, Rusijos imperijos okupaciją, badą, marą ir gaisrus. Nepaisant to, šis amžius pažymi ir sostinės Vilniaus kultūrinį pakilimą. Mieste gyveno garsiausi Europos mokslininkai, miesto gyventojai mėgavosi muzika ir naujais spektakliais, o Vilniuje gyvenusio Gaono vardas miestą garsina kaip Lietuvos Jeruzalę. Artėjančio sostinės jubiliejaus proga rengiamas projektas „7 kelionės kryptimi – Vilnius 700“ kviečia iš arčiau pažinti tokį Vilnių, kuris, įveikęs visus iššūkius, pakilo tarsi feniksas iš pelenų.
Po maro ir karų pakilo kaip feniksas
Vilniaus turizmo ir plėtros agentūros „Go Vilnius“ kuriamas projektas „7 kelionės kryptimi – Vilnius 700“ kiekvieną savaitę apžvelgia vis kitą Lietuvos sostinei svarbų laikotarpį bei kviečia virtualiai pasivaikščioti po skirtingas Vilniaus epochas, pamatyti skirtingus sostinės veidus. Projektu siekiama, kad kiekvienas pajustų skirtingas epochų nuotaikas, pamatytų nepažintus sostinės veidus: virtualiai pažvelgtų į Vilnių kaip į legendų miestą, taip pat kaip į žmonių, gastronomijos, apsipirkinėjimo, modernizacijos centrą, sugebėjusį, nepaisant gaisrų ir pandemijų, suklestėti kultūros pagalba.
„Apsaugok mus, Viešpatie, nuo karo, maro ir bado“, – meldė senovės lietuviai. Deja, ne visoms jų maldoms buvo lemta išsipildyti. Penktajame projekto ture istorikė Luka Sinevičienė atskleidžia, kad ypač daug negandų Lietuvai atnešė XVIII a. – 1700 m. prasidėjo Šiaurės karas su švedais, Lietuvą okupavo Rusijos imperija. Negana to, tarp šių dviejų karų šalį ir jos sostinę dar niokojo ir badas, maras bei gaisrai.
Tačiau po negandų visada sušvinta šviesos spindulėlis. Šį laikotarpį galima laikyti ir Vilniaus kultūrinio pakilimo amžiumi – tuo metu Vilnius buvo vienas didžiausių Vidurio Europos miestų. Čia žydėjo pirmasis Vilniaus universiteto botanikos sodas, miesto gyventojai mėgavosi muzika ir naujais spektakliais, sostinėje gyvenę ir dirbę garsiausi Europos mokslininkai iš naujosios observatorijos dairėsi į žvaigždes, o gyvenusio Vilniauje Gaonas miestą išgarsino kaip Lietuvos Jeruzalę.
18 a. Vilniaus gyventojai domėjosi ir sekė atradimais Europoje ir Apšvietos epochos idėjomis, padėjusiomis pamatą ne tik šiuolaikiniam miestui, bet ir valstybei. Vilnius gali didžiuotis čia sukurta pirmąja Europoje rašytine Konstitucija, pirmąja Europoje pasaulietine švietimo ministerija. Tad kokie svarbiausi įvykiai padėjo miestui sužibėti net užklupus negandoms?
Išlikusi maro žymė ir Oginskio kuklumas
Per Lenkijos ir Vokietijos pirklių laivus Lietuvą pasiekė maras. Nors gyventojai apie užkratą išmanė nedaug ir manė, kad tai Dievo bausmė, tačiau vis tiek buvo imtasi šiandien pandemijos akivaizdoje išbandytos taktikos – karantino. Tačiau nepadėjo niekas: augančiame Vilniuje žmonės gyveno prastesnėmis sanitarėmis sąlygomis nei žmonės tuometiniame Lietuvos kaime, todėl užkratas netruko išplisti. Pasakodama šią istoriją, L. Sinevičienė kvies apžiūrėti Šv. Jonų bažnyčios rytinio fasadą Pilies gatvėje, kur galima pamatyti epitafiją su kaukole ir sukryžiuotais kaulais – čia ilsisi trijų nuo maro mirusių moterų pelenai
Turas tęsiasi susipažįstant su Lietuvos „botanikos tėvu“ praminto Žano Emanuelio Žilibero istorija. Šis profesorius padėjo pagrindus iki šiol veikiančiai Vilniaus universiteto Geologijos ir mineralogijos katedrai bei įkūrė pirmąjį Vilniaus botanikos sodą prie savo namų Pilies g. 22. Ne visi mokslininko atradimai žavėjo kolegas Vilniuje – jis net buvo apkaltintas pasileidimo skatinimu, nes „surado“ lytį augalų žiedynuose.
Istorikė pasakoja ir apie Vilniuje gyvenusį garsų Europos kompozitorių M. K. Oginskį, kuris kūrė mazurkas, valsus, maršus ir polonezus. Tais laikas didikams muzikuoti buvo madinga, tačiau jo talentas abejonių nekėlė. Vis dėlto, pats Oginskis teigė, kad „niekuomet neturėjo nei laiko, nei noro siekti pripažinimo muzikos kompozicijų sąskaita“. Jis bendravo su tokiais muzikos grandais, kaip Franzas Josephas Haydnas ir Wolfgangas Amadeus Mozartas, smuiko pamokų mokėsi iš italų virtuozo Džovanio Batistos Viočio.
Šiandieninė rotušė – mažesnė, nei planuota
Penktajame ture L. Sinevičienė supažindins ir su Vilniaus rotušės istorija. Pasirodo, kad iki 1781 m. Rotušė atrodė visai kitaip nei dabar – jau iš tolo buvo matyti jos bokštas su laikrodžiu. Tačiau jam nugriuvus, atsirado dingstis rekonstruoti visą pastatą. Todėl šiandien, žvelgdami į rotušę, matome Lauryno Gucevičiaus sukurtą klasicistinį pastatą. Tiesa, architektas turėjo didesnių užmačių – jeigu tuo metu būtų buvęs patvirtintas prašmatniausias iš jo siūlytų rotušės variantų, šiandien rotušės pastatas tęstųsi iki aikštės vidurio ir turėtų aukštą bokštą.
Ne ką mažiau įdomi ir kita su 18 a. susijusi istorija. Spėjama, kad architektas Jonas Kristupas Glaubicas gyveno dviaukščiame name Pranciškonų gatvėje (Pranciškonų g. 6), kuris kai kuriuose šaltiniuose buvo vadinamas Šėtono namu dėl čia išlikusio 17 a. vidurio sieninės tapybos fragmento, kuriame vaizduojamos kelios šokančios raganų figūros, dūdele grojantis sparnuotas velnias, satyras ir garuojantis ąsotis. L. Sinevičienė nuves ir kitais šio amžiaus istorijos takais, kuriuose – dar daugiau neįtikėtinų istorijų ir Vilniaus atgimimo sunkiu laikotarpiu pavyzdžių.
Po penktojo projekto „7 kelionės kryptimi – Vilnius 700“ turo vilniečiai bus pakviesti susipažinti ir su kitais reikšmingais Vilniaus įvykiais, žengiant skirtingais epochų maršrutais. Šis projektas – viena iš 2023 metais vyksiančio Vilniaus 700-ojo jubiliejaus šventimo dalių. Vilniečiams maršrutai pristatomi kas savaitę, palaipsniui leidžiant susipažinti su Vilniumi nuo seniausių epochų link naujesnio šimtmečio veido. Kiekvienas gali ir savarankiškai susipažinti su maršrutais www.700vilnius.lt tinklapyje. Maršrutu galima naudotis ir „Neakivaizdinio Vilniaus“ platformoje.