Gimiau Vilniuje ir visą laiką, išskyrus studijų metus, gyvenau tame pačiame bute Naujamiestyje. Mano Vilnius – ten, kur einu pėsčiomis: Naujamiestis, senamiestis, centras. Būtent vaikščiodama geriausiai jaučiu ir girdžiu savo miestą. Kartais žvalgausi mažiausių detalių ant žemės, kartais bandau išgirsti visą rajoną (ir jo gyventojus), o paskutiniu metu – pasakoju apie Vilnių moksleiviams.
Stoties rajonas neturi aiškių ribų, čia vietos jausmą kuria neapibrėžtumas ir menas. M. Vaicekauskaitės nuotr.
Kiekvienas turbūt turime įprastas kasdienes trajektorijas. Atsimenu, iš mokyklos iki namų eiti reikėdavo penkiolika minučių, būtų buvę galima rinktis vis kitas gatves, kažkada net suskaičiavau apie dešimt skirtingų kelių, bet vis tiek visada eidavau tuo pačiu.
Tuo metu lankiau ir Justino Vienožinskio dailės mokyklą, irgi Naujamiestyje. Sugalvojau susieti baigiamąjį darbą su savo aplinka, todėl nusprendžiau po kojomis paieškoti nepastebimų įdomių detalių – eidama vis tomis pačiomis gatvėmis į dailės mokyklą tyrinėjau kelią. Nupjautame medžio kamiene išaugusi gėlė, nukritusi paukščio plunksna, kanalizacijos grotelės. Pagal nuotraukas sukūriau oforto darbus. Labai džiaugiausi sugalvojusi pavadinimą „Nuo Čiurlionio iki Vienožinskio“, nes būtent iš Čiurlionio gatvės į Vienožinskio mokyklą ir vedė mano kasdienis kelias.
Ir šiandien vaikščiodama turiu mėgstamiausias gatvių puses, skverus, kuriuos kertu būtent tam tikru kampu. Nors dažnai renkuosi tą patį maršrutą, man niekada neatsibosta stebėti miestą. Šiais metais kaskart nužvelgdavau šalia Santuokų rūmų augantį kaštoną, kuris kažkodėl žydėjo vos ne iki gruodžio. Žiemą lipdama žemyn Tauro kalnu, dažnai fotografuoju apsnigtą miestą, kuris iš viršaus be galo gražus. Žinoma, gražus ir be sniego.
Baigusi mokyklą studijuoti išvažiavau į Daniją, Roskildės universitetą. Magistro studijos vadinosi Spatial designs and Society (Erdvių dizainas ir visuomenė). Natūraliai vėl prisiminiau Vilnių. Jau pirmą paskaitą įsirašiau stoties rajoną į magistro projektų idėjų sąrašą. Tiesą sakant, tai nebuvo rajonas, kuriame lankydavausi dažnai, bet mane visada domino jo kontrastai – meninės instaliacijos, neofreskos tarp apgriuvusių, nejaukių pastatų, mielos laisvalaikio vietos, tokios kaip „Peronas“, šalia judrios, nemalonios autobusų stoties. Stoties rajonas neturi aiškių ribų ir nėra užbaigtas, priešingai, jis stipriai keičiasi ir tą kaitos procesą galima stebėti realiu laiku – tai mane ir patraukė tyrinėti šią vietą.
Kaip mokslininkė žvelgiau į Vilniaus stoties rajoną per vietos jausmo (sense of place) konceptą, kuris aprėpia ne tik vietos fizines savybes (medžiagas, daiktus, pastatus), ne tik socialinius santykius, bendrai jaučiamą atmosferą, bet ir individualius nutikimus ar atsiminimus apie vietą. Klausinėjau stoties rajono gyventojų, kokį jausmą jiems kelia jų gyvenamoji vieta, analizavau, kas tą jausmą formuoja, kokią įtaką tam turi viešasis menas.
Atliekant tyrimą stoties rajono įvaizdis pradėjo keistis. Vaikščiodama po rajono gatves tarp naujos statybos namų atradau Algirdo skverą su Tomo Daukšos sniego žmonėmis. Ieškojau per interviu gyventojų paminėtų vietų, pralindusi pro porą bromų iš Stepono gatvės pirmą kartą užlipau į Kartuvių kalnelį. Pastebėjau ir nematytų neofreskų, pavyzdžiui, nedidelis grafitis kiemelyje Stepono gatvės gale, nuspalvinantis visą kiemą pilkos žiemos metu.
Kiemelyje M. Vaicekauskaitė rado įdomų grafitį. Deinoros Rudėnaitės nuotr.
Daug įtakos stoties rajono vietos jausmui turi socialiniai santykiai tarp kaimynų, bendruomenių ir nepažįstamųjų. Gyventojai pasakojo apie renginius ir bendrus projektus kiemuose. Socialinės praktikos palieka ženklus, tokius kaip bendri sodeliai, skelbimai, meno kūrinėliai. Įvaizdis, kad tai yra tik praeinamas rajonas, kuriame žmonės neleidžia laiko, o tik juda, po truputį pradėjo keistis. Kontrastą tarp socialaus, kaimyniško gyvenimo kiemuose ir bendro nesaugumo jausmo rajone įvardijo ir tyrimo dalyviai: „Yra tokių mažų kiemelių tarp namų, kur sėdi vyresnio amžiaus moterys, žaidžia katinai, jos ten mezga, ir tu praeini pro tokią labai intymią aplinką, […] kartu tai yra ir saugumo zona ir ji labai kontrastinga tom vartų bromoms, tai su kriminaliniu atspalviu kažkokiai zonai.“
Stoties rajonas oficialiai neegzistuoja, todėl buvo įdomu ieškoti, kaip susikuria besiformuojančios erdvės ribos, kokią įtaką tai turi vietos jausmui. Prieš pradedant tyrimą, mano galvoje stoties rajonas apsiribojo traukinių bėgiais, Halės turgumi, „Kiaušinio“ skulptūra ir „Kabliu“. Gyventojai šias ribas apibrėžė įvairiai, daliai stoties rajonas – tik ten, kur dar matosi stotis. Kiti, gyvenantys jau už bėgių, jaučiasi labiau stoties rajono ar net senamiesčio dalimi, negu Naujininkų. Gali atrodyti, kad bėgiai – ryškus fizinis atskyrimas – žymi rajono ribą, o pasirodo, ribos labiau formuojamos įpročių: gyventojai dažniau pėsčiomis eina iki senamiesčio, pasiekia „miestą“ tiltu per bėgius, kasdieniai jų keliai veda į stoties rajono pusę, o ne į Naujininkų centrą. Keli apklaustieji ribas platino ir į kitą pusę, net iki „Lofto“, kas man, kaip Naujamiesčio gyventojai, visada aiškiai atrodė kaip mano rajono dalis.
Nors tyrinėjau tik stoties erdvę, tuo pačiu naujai pamačiau ir Naujamiestį, apmąsčiau naujas ribas. Man Naujamiestis – iki Pamėnkalnio gatvės, „Lofto“, „Vingio“ kino teatro. Nors oficialiai siekia iki pat Neries, mano akimis, už Jasinskio ir Pamėnkalnio gatvių miestas pasikeičia, ten kitas jausmas – prasideda centras.
Prieš metus pradėjau dirbti progimnazistų mokytoja ir tada ėmiau į Vilnių žiūrėti dar kitaip. Dabar miestas pavirto informacijos šaltiniu ir būsima pamokos erdve. Vaikščiodama įprastais takais iš darbo į namus, ieškau įkvėpimo pamokoms. Pavasarį žydintys kaštonai įkvėpė sukurti tokią užduotį – ieškoti gamtos tematikos eilėraščių ir iliustruoti pačių darytomis nuotraukomis. Žiemą vaikai kurs pasakojimus pagal nuotraukas, perkeldami knygos veikėjus į apsnigtą miestą.
Taip pat dirbu Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūroje – vedu užsiėmimus mokiniams apie Vilniaus senamiestį. Tai priverčia pažvelgti į miestą kaip į edukacijų erdvę. Per šį darbą naujai atradau Pilies gatvę, kuri man atrodė nebeįdomi, išvaikščiota, apkrauta suvenyrais, o pasirodo – vos truputį pakėlus akis aukštyn pastatai gali nustebinti detalėmis ir dekoru. Edukacijų metu pradinukų mėgstamiausia užduotis yra pagal lapą su nuotraukomis ieškoti atitikmenų mieste, žaisdami vaikai naujai atranda miestą. Ir pati tik neseniai pamačiau pastatų fasado dekorą Basanavičiaus gatvėje, nors ja vaikštau taip dažnai. Smagu pastebėti miesto detales, kurias pražiopsojai daugybę kartų. Visiems linkiu atradimo džiaugsmo savo kasdieniuose maršrutuose.
Straipsnio autorė – Marija Vaicekauskaitė
Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 20-ojo numerio.