Šiandien vėjas ir lietus – tinkama diena būti įviliotai į senamiesčio pusrūsį. Ant slenksčio – iš akmenukų sudėtas žodis „Baubas“, viduje – koklinė krosnis, geležinio vilko kailis ant sienos. „Gal neišlaikysiu Vilniaus simbolių egzamino?“ – pakilusi nuo darbo stalo, nusėto gal net šimtmečius skaičiuojančiais įrankiais, pasitinka odine prijuoste ryšinti juvelyrė, grafikė Vita Pukštaitė-Bružė. Kalbame apie miesto simbolius – nuo dagių metaliniuose vartuose ar Geležinio Vilko kailio iki snieguotų rėvų.
Kailį iš geležinės vielos V. Pukštaitė-Bružė nėrė lyg kilimą.
Gerti arbatą jaukioje juvelyrės studijoje Užupyje, stebėti ją dirbančią, pakelti akis į stogus kliudančius debesis ar lange matomus skubančius siluetus – galima pasijusti nukeliavus keletą amžių atgal. Tuo labiau kad V. Pukštaitė-Bružė mėgsta ieškoti artefaktų, jai rūpi ne vien juvelyrikos, bet ir metalo menas, kurį atidžiai tyrinėja.
Pasakojote, kad visi daiktai ir net tėvų portretai čia iškart rado savo vietas. O man įėjus į akis krinta senovinė krosnis.
Šios patalpos savininkas Ilja Bereznickas, garsusis „Baubo“ iliustratorius, labai simpatiškas ir protingas žmogus, pasakojo, kad remontą darė meistras – Užupio Grafas. Jis ir šitą išgriautą krosnį iš naujo sumūrijo – gerai padarė, nugarytei šilta. Kodėl Grafas? Nežinau, galbūt dėl to, kad išdidus?
Dar prieš susitinkant prisipažinote: seniai dairotės į barokinius langus, šaudymo angas.
Mėgstu bastytis po senamiestį. Vilniaus atmosfera ypatinga, unikali, čia tvyro istorijų rūkas. Dabar, kai aplink karas, galvoju: pasienio miestas, ėjo iš rankų į rankas – švedai, lenkai, rusai. Nuolat buvo griaunamas, perstatomas, lipdomas – jis istoriškai organiškas, margas. Į studiją užsukę turistai taip pat dažnai mini ypatingą miesto dvasią, ji juntama, apie ją Gavelis rašė.
Viena gražiausių man Misionierių bažnyčia, žavi barokinės formos. Labai įdomus šv. Mykolo bažnyčios, seniausios Vilniuje, mūras. Vis vaikštau ir atrandu ar vėl pastebiu begales įdomiausių detalių: herbą su lape, įsikandusia augalą, ant Šventosios Dvasios (Dominikonų) bažnyčios fasado, netikėtas šaudymo angas kokiam skersgatvyje, praėjimą iš vienos gatvelės į kitą per kiemus – vaikštai tarsi keistais architektūriniais koridoriais, – kaltinius dagius ant vartų Subačiaus gatvėje ar turėklus palei Vilnelę iš buvusio tramvajaus bėgių.
Vilnius turi sluoksnius, kur sena ir nauja maišosi. Kad ir amatuose: domitės ir juvelyrika, ir kalvyste, ir šiuolaikinėmis meno formomis. Kokių įdomesnių jų simbolių pastebite mieste?
Priklausau Dailininkų sąjungos metalo meno sekcijai, dalyvauju parodose, bet save labiau suvokiu kaip grafikę. Suprantu medžiagų, technologijų skirtumus, bet neturiu tikslo sukurti juvelyriškai teisingą daiktą, galiu maišyti tauriuosius metalus su netauriaisiais, kad ir varį su auksu, svarbiausia, kad man tai padėtų atspindėti idėją.
Iš menininkų, dirbančių su metalu, man vienas įdomiausių Eimantas Ludavičius, mieste prigijo jo kūriniai – dobermanės skulptūra, varinių reljefų siena „Cukriniai avinėliai“ prie įėjimo į parduotuvę (buvusią cukrainę) netoli Aušros Vartų, fluxus kioskas šalia Užupio kavinės „Prie angelo“.
Matau, dirbtuvėje vietą rado jūsų kurti dagiai.
Mane labai kabina grafinė išraiška, nes, pavyzdžiui, dagys atrodo arogantiškas ir agresyvus – ir tai gražu, o kiti augalai liūdni, grakštūs, švelnūs – jie tarsi asmenybės. Kai padarai augalą kaip ornamentą, gražu, o kai dirbi su juo kaip su skulptūra, „asmeniu“ – įgauna charakterio.
Subačiaus gatvėje dairykitės vartų, puoštų dagiais.
Vilniuje man pakanka eksponatų. Labai patinka kiaulpienės, kurios pro plytelių plyšius lenda. Kaip visi dailininkai, fiksuoju detales: vinis, plytgalius, gražias grotas.
Kur vaikštote ieškodama įkvėpimo žiemą?
Mano pagrindinės trajektorijos: senamiestis, Antakalnis, Pavilnių parkas, Pupojų sodų kompleksai. Gyvename apie dešimt kilometrų nuo miesto centro, paėjusi dvidešimt minučių, galiu nerti į miško parkus ir jais pareiti iki pat namų. Miestas pilnas judesio, justi nerimas, o išeinu į miškus, laukus – ramu, abejinga, brendi, emociškai ilsiesi. Žiemą gamtoje išryškėja drama, atsiveria šakos, siluetai pinasi, rangosi. Įdomios Pavilnių parko rėvos, maniau, kad ten Lenkijos kariuomenė apkasus ruošė miesto gynybai, o, pasirodo, jos dar nuo ledynmečio išlikusios.
Perėjome prie gyvūnų. Prieš keletą metų šiuolaikinės juvelyrikos ir metalo bienalei „METALOfonas“ sukūrėte geležinį vilko kailį.
Prie eksponuojamo vilko kailio parodoje buvo prierašas, kad jis rastas Kalnų parke, po audros išversto ąžuolo šaknimis – spėjama, kad tai XIV amžiaus „artifaktas“. Tačiau, kai kailį įsigijo Nacionalinis muziejus, šio teksto nesutiko palikti, sakė, lankytojai gali patikėti.
O bienalės parodos tema buvo „Muziejus“, savaime sukosi mintys apie artefaktus, juk mūsų muziejuose jų tiek nedaug, viskas per karus iškeliavo ar dingo. Norėjosi sukurti kažką panašaus į artefaktą, bet sugalvok, kad gudrus, ką. Barboros vėrinys ar Vytauto karūna neįtikintų. Norėjosi daryti kažkokį kailį, aliuziją į žolę – žemės kailį, bet labai jau abstraktu, tai ėmiau galvoti, kokie gi tie mūsų heraldiniai gyvūnai: meška, briedis, šernas, arklys, vilkas… ir tuomet supratau, kad juk viskas teisingai – Geležinis Vilkas turėjo geležinį kailį!
Kailis padarytas iš geležinės, skirtingo storio vielos – lyg kilimą nėriau. Tik badosi ir darant vis pirštus reikėjo užsigydyti, viela truputį pjauna nuolat su ja dirbant. Buvo pandemija, taip ir prasėdėjau pusę karantino prie kailio. Darau ir juokiuosi pati sau: kur Geležinio Vilko kailio vieta? Aišku, kad Gedimino pilyje. Ir iš tikrųjų, po parodos man paskambino: mes perkame kailį. Dabar jis eksponuojamas Gedimino pilyje.
Teko ieškoti pavyzdžių? Kurgi gauti vilko kailį?
Aišku, kailių ant sienų butuose jau nebėra, bet radau internete. Tuo metu ir namuose turėjome didelį šunį – ištyrinėjau jo keterą, povilnę.
Taigi istorinė teisybė atstatyta…
Dabar eidama pro Gedimino kalną šypsausi, tai mano vidinis džiaugsmas, kad netyčia pavyko pokštas: sukurti „artifaktą“ – dar ne artefaktą, bet…
Vilniui tinka tokie pokštai. Pavyzdžiui, ironiškasis „Kablys“, kuriame gali vykti ir reivas, ir burleskos festivalis su raudonais kilimais bei žiūrovais – stotelėje laukiančiais žmonėmis.
Man irgi patinka, kai pajuntu dviprasmybę – kad simbolis yra rimtas ir kartu ironiškas. Smegenis pakutena. Iki šiol visiems dar kutena protus Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“. Edgaro Ludavičiaus bazilisko skulptūra, patupdyta Barbakane, patinka. Ir Sopranas perone – keistas reiškinys, kuris sugriauna įprastą mintį, ir galvoji – bet tai gerai!
Mindaugo Navako „Kablys“ visais aspektais geras. Prisiminiau – labai geras grafitis Savanorių prospekte. („Labirintas“ ant 42 daugiabučio namo sienos – išeivijos menininko Kazio Varnelio tapybos kūrinio „Pseudo Labirintas Nr. 1“ kopija, sukurta Timotiejaus Norvilos ir Karolio Grubio – red. past.) Geros sąsajos su naujais rajonais, jų geometrija.
Kazio Varnelio muziejus mums vienas mylimiausių, su vaikais viską išnaršėm, visa optika sugrojo. Ir muziejaus pastatas įspūdingas – vienas įdomiausių muziejų Vilniuje. Mėgstu lietuvišką modernizmą, ir Varnelis su juo siejasi. Aš dažniausiai vaikus verčiu aplankyti kokią įdomią parodą. Jie biškį spardosi, bet patinka kartu bastytis po senamiestį, užeiname į kavinę, mėgaujamės atmosfera ir ledais. Labai patiko Radvilų rūmuose.
O kas buvo toji žiežirba, kuri užkūrė meilę juvelyrikai, metalui?
Nemokėjau mokytis, o dailė savaime sekėsi, taip ir nužygiavau – dailės būrelis, Kėdainių dailės mokykla, Telšių dailės technikumas, Vilniaus dailės akademija. Paskui prasidėjo ilga kelionė, ieškojimai, kaip išvystyti savo veiklą. Mano tėtis turėjo dirbtuves garaže, tokį savo darbinį kosmosą, ir man taip norėjosi. Šioje srityje būtinos dirbtuvės, bent geras, sunkus stalas – paprastas rašomasis sulūžtų, klibėtų ar, tempiant kokią vielą, važinėtų po visą kambarį. Pirmosios mano dirbtuvės tokios ir buvo, su važinėjančiais stalais…
Dirbtuvės dažniausiai prasideda nuo tvirto stalo.
Pirma stalas, tik tada dirbtuvės. O visa tai sujungia idėjos.
Geriausi darbai, kai pavyksta sujungti tai, kas tave jaudina, su medžiaga. Man neįdomus šiaip gražus daiktas, norisi, kad jis keltų asociacijas, emocijas, mintis. Kartais forma turi kažką priminti – barokinį langą, ežerėlį, augalėlį.
Šiais laikais daug kas praradęs jausmą, kad rankomis gali ką nors sukurti.
Amatai nyksta, tai natūralu. Metalo menas yra specifinė niša. Ji glaudžiai susijusi su amato išmanymu, bet visų pirma tai kūrybos sritis.
Kokie pagrindiniai įrankiai, su kuriais dirbate?
Pjūklelis, labai daug pjaustau, pjūkleliu lyg piešiu. Tada dildės, kai kurios dar tėčio, valcai, breneris, graveris. Turiu įrankį iš sendaikčių turgaus, jo net nenaudoju, per gražus: žiūrėkit, kaip bebro uodega – manieringa, įspūdinga. Turiu bobutės rėžtuką – jam tikrai septyniasdešimt metų. Tėtis yra ištekinęs kaltukus, buvo padaręs spaudimo stakles, bet aš jas sugebėjau sulaužyti.
Kai renki įrankius, rodos, kad jie amžini: koks nors senas kaltas, didelis, galingas, atrodo, tiek smūgių atlaikė ir dar kiek atlaikytų. Jei niekas neperima tau padaryto įrankio, jis keliauja į sendaikčius, suranda savo žmogų ir dar pagyvena.
Baigdama pasakoti V. Pukštaitė-Bružė kviečia pamąstyti apie tyliuosius miesto simbolius. Menininkės kūriniuose užkoduotos ir žmonių istorijos. Pavyzdžiui, tėvų portretai: mama pavaizduota salione, ant sofos tarp mėgstamų vaistažolių knygų, o tėtis savo dirbtuvėje, kuriantis „amžinąjį variklį“.
Straipsnio autorė – Rugilė Audenienė
Nuotraukų autorė – Vytautė Ribokaitė
Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 20-ojo numerio.