Mažame kambarėlyje telpa labai daug: mokykla, ligoninė, parduotuvė, gyvenamųjų namų kvartalas, parkas, gatvių vingiai. Čia, ergoterapeutės Rūtos Oršauskaitės kabinete, ant spalvoto miestą vaizduojančio kilimo vyksta rimtas darbas. Vaikai, kuriems sunku prisitaikyti prie aplinkos iššūkių, pamažu mokosi gyventi, pažadinti savo MIESTO HIPOKAMPĄ – būtent ši smegenų dalis susijusi su „žemėlapio“ mūsų galvose kūrimu.
Ergoterapeutė Rūta miesto ženklus atpažįsta jautriau. Stabtelėjimas prie „Demolofto“.
Gyvenant mieste tenka pasinaudoti žemėlapiu ir navigacija, o ši stringa – gal interneto ryšys per prastas, gal ieškomas pastatas neteisingai pažymėtas… Pasak R. Oršauskaitės, sensorinės zonos smegenyse taip pat kuria tam tikrus žemėlapius – tiek savo kūno, tiek išorės jutimo sistemų. Pagal iš aplinkos juntamus dirgiklius paskui duodamas atsakas. Tam, kad žmogus gebėtų judėti teisingai, būtina sinchronizacija. Kaip vidinė navigacija.
Ergoterapeutės kabinetą randu Naujamiestyje, rajone, kur visai šalia grūdasi sovietmečio daugiabučiai, iš senų trobelių perstatyti individualūs namai ir stiebiasi naujutėlaičiai namų kvartalai. Ši eklektika skatina susimąstyti ne tik apie architektūros, bet ir apie žmonių mieste įvairovę.
Ergo graikų kalboje reiškia „darbą“. Daugelis ergoterapeutų padeda darbingo amžiaus žmonėms veikti prasmingai ir tikslingai. Rūtos pacientai kol kas dar per maži, kad dirbtų. Juos atveda tėveliai, susirūpinę dėl to, kad vaikas kitoks: nekalba, neskaito, nerašo ar tiesiog trukdo mokytis kitiems. Dažnas turi autizmo spektro arba aktyvumo ir dėmesio (angl. ADHD) sutrikimų. Tai reiškia, kad jau dėl prigimties pasaulį ir miestą patiria kitaip.
Ergoterapeutė juokauja dirbanti detektyve – pirmiausia stengiasi atrasti, kas jos pacientus labiausiai išveda iš pusiausvyros. Tada – per žaidimą išmokyti gyvenimui reikalingų įgūdžių. Kai kuriems išsivalyti dantis arba aprengti lėlę yra tikras iššūkis.
„Jei mūsų pokalbis vyktų lauke, kur važiuoja mašinos ir šnekasi kiti žmonės, mums reikėtų tarsi pritildyti visus foninius dirgiklius, kad išgirstume viena kitą. Dabar įsivaizduokite žmogų, kuris to padaryti negeba. Jis girdi viską vienu metu, – Rūta pateikia pavyzdį, padedantį geriau įsivaizduoti, kas vyksta sutrikus jutimams. – Ir regos, ir klausos, ir uoslės sistemos yra labai jautrios, o štai tos sistemos, kurios informuoja mus apie mūsų kūną, kaip tik ne tokios jautrios. Kai aplinka „transliuojama“ garsiau už mano paties kūno kalbą, sunku suprasti, kur ir kaip judėti. Netgi pasikeitęs šviesoforo signalas gali būti varginantis dirgiklis. O jei dar kas nors pradeda rėkti, kad atsitrenkiau, nes neįvertinau atstumo, kuris skyrė mane nuo to žmogaus…“
Kaip vidinius žemėlapius kitaip kuriantys patiria mums įprastą miesto aplinką? Kartais jų patirtys – gražesnės, nes kaskart naujai jie gali žavėtis debesimis, gėlėmis, medžių lapais. Kita vertus, vis naujas įspūdis gali labai varginti. „Automatizmas nėra blogai – taip veikia efektyvumą sukuriantis smegenų mechanizmas, – aiškina ergoterapeutė Rūta. – Daug kartų kartojant tam tikrą veiksmą atsiranda stiprios neuroninės jungtys smegenyse. Tai yra kaip magistralė, kuria signalas taip greitai praeina, kad nereikia įdėti pastangų. Tau nereikia galvoti, kaip dėti kojas, kad neatsimuštum į palinkusią šaką, nes tą maršrutą žinai atmintinai. O jei vis matai naujai, negali laisvai jaustis.“
Gali atrodyti keista, kad vaikas nežino namų adreso, bet moka tiksliai nupasakoti, kaip atrodo prie jo namo augančio medžio lapai. Pasirodo, kai matoma tik viena detalė, jautri nervų sistema mažiau perkraunama. Taip intuityviai žmogus saugosi nuo per daug dirgiklių.
Kartais sensorine integracija besidominti Rūta mato pasaulį tarsi savo pacientų akimis. Tarkim, eidama per Šilo tiltą pavakarės prieblandoje, ji įsižiūri į ant tilto turėklų suregztus voratinklius, juose ropojančius vorus ir žibintų šviesoje skraidančias musytes. Gatvėse ji pastebi sugedusių žibintų mirksinčias šviesas ir pagalvoja, kad kai kuriems žmonėms tai gali būti stiprus trikdis.
Atsižvelgti į žmonių, kurių smegenys veikia kitaip, poreikius verta ir dėl visų gerovės. Ryškios prekybos centrų šviesos ir garsi muzika gali taip paveikti autistišką vaiką, kad šis kris ant grindų ir pradės klykti. Taip vaiko smegenys reaguos į dirgiklių perkrovą. Lygiai tas pats su garsia muzika – jautresnieji gyvo garso koncertų tiesiog negali pakelti. Ergoterapeutė džiaugiasi, jog atsiranda suprantančių tokių žmonių problemas. Štai „Skypark“ batutų centre vienas sekmadienis per mėnesį yra skirtas autistiškiems vaikams – tądien pritemdoma šviesa ir pritildoma muzika.
Naujamiesčio eklektika įkvepia pamąstyti apie žmonių įvairovę.
Augusi Antakalnyje, Rūta vaikystėje daug laiko praleido Neries pakrantėse. Matydama, kaip kyla vis daugiau naujų daugiabučių kvartalų, ji dažnai mąsto, kaip modernizavimas veikia žmonių kasdienybę.
„Ar pastebėjote, kad sutvarkytos erdvės dažnai yra kampuotos? Gamtoje daugiau apvalių, vandens ir vėjo nugairintų formų, augmenija kuria ne tik užuovėją, bet ir minkštumo įspūdį. O štai miesto zonose, ypač moderniose, daug kampų, – pastebi specialistė ir tvirtina, kad kampai gali kelti nesaugumo, įtampos jausmus. – Suprantu, kad galimybių susižeisti būdavo ir mūsų vaikystėje, kai karstydavomės po medžius. Tačiau aš kalbu apie bendrą saugumo pojūtį.“
Ji visada siūlo vilniečių šeimoms, jei tik įmanoma, nors trumpam išvykti į gamtą. Nebūtina iškart savaitę gyventi palapinėje. Kai kuriems vaikams natūrali gamta kelia ir baimę – ten zyzia uodai, ten galima išsitepti. R. Oršauskaitė savo kabinete moko vaikus paliesti jiems neįprastą masę – virtas kruopas ar skutimosi putas. Tai padeda suvokti, kad išsitepus visada galima nusiplauti rankas.
Vaikų tėvai kartais nekantrauja: atvedė vaiką, nes jam sunku rašyti, o štai ergoterapeutė jį sodina ant minkšto kamuolio ir duoda minkyti ergoterapinę masę. „Neturint galimybės judėti nesiformuoja geras žemėlapis. O jeigu to žemėlapio nėra, labai sunku užsiimti ir akademine veikla, – tvirtina ergoterapeutė. – Aiškinu tėvams, kad pirmiausia reikia stiprinti rankų raumenų jėgą, o pieštuką imsime gerokai vėliau – gal po mėnesio.“ Taip pat galima stumti sieną, gulėti ant didelio kamuolio ar juo glostyti visą kūną – nervų sistema nurimsta ir žmogus ima geriau jaustis.
„Jei nori išeiti iš komforto zonos, pirmiausia turi žinoti, ką reiškia būti komforto zonoje, – ergoterapeutė pirmiausia stengiasi sukurti aplinką, kurioje mažieji vilniečiai pasijustų saugūs. – Tada stengiuosi pažinti asmenį, kad žinočiau, kur jo ribos. Jam turi būti ir ne per lengva, ir ne per sunku.“
Kai mažieji jau laisvai juda ant kilimo nupieštomis gatvėmis, metas jiems išeiti į tikrą miestą.
Straipsnio autorė – Ginta Gaivenytė
Rasos Grigaitytės nuotr.
Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 23-iojo numerio.