„Mums tik atrodo, kad žaliame mieste gyvename, bet prie tos žalumos nė neprisiliečiame. Rodos, ji sau, o mes sau“, – sertifikuota miško maudynių gidė ir tinklaraščio „Sielos giria“ autorė Ieva Pukelienė šiuos žodžius ištaria iš karčios patirties: vieną pavasarį nė nepastebėjo, kada ištirpo sniegas ir nužydėjo obelys.
„Per miško maudynes pasodinu sėklą, o kada ji išdygs, priklauso nuo kiekvieno dalyvio.“ Nuotr. M. Judriaus
Iš miestiečius tvirtai sugniaužusio uždarų patalpų rato – namai, automobilis, biuras, namai – prieš kelerius metus teisininkė pradėjo veržtis sąmoningai. Arba samaningai, kaip atidų sutelktą žvilgsnį į aplinką vadina pati. Tokių kaip Ieva, vėl siekiančių tapti sveikomis miesto KŪNO LĄSTELĖMIS, Vilniuje yra ir daugiau. Tik ji kol kas apsistojo Verkių parke, o kiti gidai miško maudynes vilniečiams rengia Sapieginėje, Belmonto draustinyje, Vingio, Pavilnių ar Neries regioniniuose parkuose.
Žalioji samaningumo sostinė
Pusė žmonijos gyvena miestuose. Vos po ketvirčio amžiaus, spėjama, septyni iš dešimties pasaulio žmonių gyvens urbanistinėje aplinkoje ir tik dešimt procentų laiko praleis lauke. Pastarieji užatlantėje atlikti tyrimai rodo, kad amerikiečiai beveik 90 procentų laiko jau prabūna uždarose patalpose. Mes, gyvenantys žaliojoje sostinėje, vis nusišypsome sau į ūsą, nes tikime – gyvename sveikiau ir dar neatitrūkome nuo gamtos. Juk ji čia pat – medis po langu, upė už keliolikos minučių, o miesto parkai – vos už pusvalandžio kelio nuo namų. Ar tikrai naudojamės šiuo žaliuoju lobiu, ar laikome save savaime sveikesniais, nes esame žalio miesto organizmo dalis?
„Kaip ląstelė gali būti sveika, jei ji yra uždaryta ir atitrūkusi nuo gamtos? – klausimu į klausimą atsako I. Pukelienė. – Žmogus vystėsi gamtoje ir tik paskutinį šimtmetį įvyko didžiulis šuolis. Genetiškai nesame prisitaikę būti vien „ofisuose“. Vieni bando grįžti į gamtą. Kitiems, kurie nejaučia tokio gyvenimo pasekmių, dar tinka „ofiso“ aplinka. Teks mums anksčiau ar vėliau atsigręžti į gamtą ir į ją sugrįžti.“
Ir ne todėl, kad šiaip pakeistume aplinką ar pailsintume ekranų nuvargintas akis. Jokia biuro erdvė, net pati jaukiausia, ergonomiškiausia ir žaliausia, neatstos trumpo pabuvimo paupyje po medžiu ar miške. Nes tik čia, evoliuciškai mums įprastoje žalioje aplinkoje, mažėja aktyvumas hipokampo, arba riešuto dydžio smegenų dalies, atsakingos už daugelio mums svarbių dalykų, ypač baimės ir streso, reguliavimą.
Tai kaip nusileisti iš tos patogios, kondicionuojamos darbo ir gyvenimo erdvės į galbūt visai nepažįstamą, gyvą ir nenuspėjamą aplinką? Teisininkė I. Pukelienė iš stiklinių biuro džiunglių išėjo ieškoti… samanų. Šios jai simbolizuoja kelią atgal į save, iš naujo atrandant erdves, kuriose jautėsi laiminga vaikystėje, bei veiklas, kurios nuramindavo paauglystėje ar džiugindavo studijų metais.
Miško maudynės mieste I. Pukelienė dažnai veda Verkių regioniniame parke. Nuotr. M. Judriaus
Kur tas miškas mieste, arba kaip „išsimaudyti“ ant asfalto
Vilnietė I. Pukelienė ėmė tikslingai sijoti prisiminimus. Jai patikdavę kapstyti žemę tėvams priklausančiame kolektyviniame sode, plaukioti baidarėmis, stovyklauti miške ar paežerėje. Visa, kas teikdavo džiaugsmo, siejosi su gamta. Vieno stovyklavimo metu ji išgirdo sąvoką „shinrin-yoku“ (japonų k. miško maudynės). Apie jas tuomet pasirodė knyga lietuvių kalba, bet ją perskaičius Ievai kilo daugybė klausimų, kaip tą teoriją perkelti į praktiką. Prasidėjus karantinui, teisininkė nuotoliniu būdu užsienyje baigė miško maudynių mokymus ir prieš trejus metus tapo sertifikuota gide.
Tačiau iki to ji ėjo palaipsniui, taip pataria daryti ir kitiems. „Vienas iš miško maudynių pratimų yra pasirinkti stebėjimo ar, išvertus iš anglų kalbos „sit spot“, sėdėjimo vietą, ir nebūtina ten iškart praleisti dvi valandas. Galima pradėti nuo penkių minučių ir „išsimaudyti“ ne miške, o stebint vieną medį“, – paaiškina I. Pukelienė.
Ji prisimena ėmusi atidžiau žvelgti į aplinką važiuodama į darbą ir atgal. Tada susirado savo stebėjimo vietą miške prie upelio. „Man labiausiai patinka, kur yra medžių ir vandens. Susiliejusių žalios ir mėlynos zonų poveikis didesnis“, – atskleidė tinklaraščio „Sielos giria“ įkūrėja.
Netrukus ji patyrė pirmą netektį. Toje vietoje, kur ji mėgo „maudytis“, mišką iškirto, ir teko ieškoti naujos stebėjimo erdvės.
O kokį mišką norėtumėte jūs užauginti savyje – saulėtą šilelį ar tankią girią? Nuotr. M. Judriaus
Iš vidinės sėklos dygsta saulėti šileliai, o gal gūdžios girios
Pirmiausia I. Pukelienė „išmaudė“ savo artimuosius ir draugus. Pernai gidė surengė keturis viešus grupinius susitikimus, o šiemet dalyviai kas mėnesį susitinka Verkiuose. Net triukšmingame miesto parke, anot Ievos, galima kelioms minutėms „atsijungti“, nurimti ir grįžti į kasdienybę pailsėjus.
„Rekomenduojama miške „maudytis“ kartą per savaitę. Streso hormono kortizolio lygis organizme tampa normalus ir toks išlieka apie savaitę. Ateityje siūlysiu susitikti vis dažniau ir toje pačioje vietoje – Verkių parke, kad žmonės galėtų į miško maudynes ateiti lyg į sporto klubą“, – I. Pukelienė šį palyginimą aiškina taip: visi žinos, kur ir kada galima „maudytis“, tik kiekvienas rinksis, kaip tai daryti: su gidu, grupe ar vieni, kartą per savaitę ar rečiau.
Miško maudynių gidė I. Pukelienė itin pabrėžia grupės naudą. Pradžioje dalyviai sužino, kaip elgtis ir ką daryti miške, kartu jie jaučiasi saugiau, drąsiau ir, savo pačių nuostabai, išdrįsta su nepažįstamais dalytis pastebėjimais ir potyriais. Iš pradžių nedrąsiai, bet kaskart – atviriau.
„Jau po pirmo karto žmonės suvokia, kam ta grupė reikalinga. Kai kurie pasidalija, kad nepastebėjo to, ką pamatė kiti dalyviai. – Gidė teigia, kad būryje miško maudynių dalyviams yra drąsiau gultis ant žemės, trinti lapelius ir juos uostyti. – „Jeigu ne grupė, – kaip vienas dalyvis pastebėjo, – tikrai nebūčiau tiek ištupėjęs ir žiūrėjęs į tuos skruzdėliukus“. Juk tai nesąmonė – dvidešimt minučių stebėti skruzdėlyną!“
Verkiuose per miško maudynes gidė kviečia dalyvius klausytis miško garsų, bet parką dažnai užtvindo miesto ūžesys. „Vieni klausosi miško ošimo, kiti tegirdi miestą ir taip susierzina, kad reikia juos drąsinti nekreipti dėmesio į tą garsą – tegul jis būna. Vėliau dalyviai rimsta, rimsta ir atkreipia dėmesį, kad miesto triukšmas taip nebeblaško“, – pasakoja Ieva ir prisimena nemalonią patirtį. Ji surado tinkamą vietą, kad su vienos įmonės darbuotojų grupe atvykę nurimtų ir pailsėtų, o ten vyko renginys su garsia muzika ir gėrimais.
Kartais I. Pukelienė moko grupes ramiai priimti miesto garsus miške. Nuotr. M. Judriaus
„Stoviu ir galvoju, ką dabar darysiu? Patariau dalyviams koncentruotis į tai, ką kviečiu juos atlikti, o ne kas vyksta aplink. Po maudynių žmonės patys negalėjo patikėti, kad nurimo, o kartu buvę vaikai net užmigo. Kai nusiramini, nebematai, kas vyksta aplinkui, tau tai netrukdo. Įrodėme, kad visi tie pratimai veikia“, – miško maudynių gidė I. Pukelienė šią patirtį apibūdina kaip tobuliausią. Prieš maždaug šešerius metus pradėjusi ieškoti ir atradusi laimingesnį kelią sau ir kitiems miško maudynių gidė I. Pukelienė toliau dirba teisininke, tik dabar visa jai tapo prasmingiau. „Žiūrint į ateitį, ši miško maudynių veikla turi daugiau įtakos žmonių emocinei gerovei nei dabartinis mano darbas. Mes rūpinamės nekilnojamuoju turtu, kad žmonės būtų laimingi tuose pastatuose, bet laimė susideda ne vien iš keturių sienų. Man svarbu, kad žmogaus vidinės sienos būtų tiesios, kad jam būtų malonu gyventi.“
Ieva jau žino kaip. Ji įsitikinusi – kiekvienas gali pamatyti miško grožį, pamilti jį ir visą gamtą. Tik kartais tai pamiršta, bet „Sielos girios“ autorė tiki – yra kelias atgal. „Per miško maudynes pasodinu sėklą, o kada ji išdygs, priklauso nuo kiekvieno dalyvio. Sielos giria reiškia, kad viduje, sieloje, įvyksta įmiškinimas. Kuo daugiau sėklų savyje turėsi ir puoselėsi, tuo didesnį mišką užauginsi. Kaip su savo siela susidraugausi, toks ir bus tavo miškas – tamsus ir gąsdinantis ar šviesus, su gyvūnais ar be jų, – atskleidžia I. Pukelienė. – Kaip įsimiškinsi, taip ir gyvensi, o kuo daugiau gamtos turėsi viduje, tuo imsi jos daugiau pastebėti ir aplinkoje.“
Straipsnio autorė Jurgita Ogulevičiūtė-Guehlke
Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 23-iojo numerio.