Jei Vilnia ir Neris būtų muziejaus eksponatai

Leisdamiesi į pažintį su miestu vandenų keliu, sekdami Vilniaus upes – Vilnią ir Nerį, pastebėkite ne tik jų išskalautas atodangas bei šlaitus, bet ir šalia išsidėsčiusius muziejus. Į keturis Vilniaus miesto muziejaus padalinius – Markučių dvarą, Medinės architektūros centrą, Beatričės namus ir pastatą paklydėlį, nuo upės nutolusį Vokiečių g. 6, suplaukia Vilniaus istorija.

Prisėdę prie Neries, apsižvalgykite – Vilniaus upės tekėjo kitaip, nei matome dabar. Irmanto Gelūno nuotr.

Šįkart atsinaujinęs ir išaugęs Vilniaus miesto muziejus kviečia nusikelti į praeitį –  prieš keliolika ar keliasdešimt tūkstančių metų. Apie tai, kokie vandenys teliuškavo Vilniaus teritorijoje, kalbamės su geologu dr. Jonu Šečkumi. 

Vilnius atrodo neatsiejamas nuo Vilnios, tad ir pradėkime pokalbį nuo šios upės. Kada ji atsirado? Kaip atrodė?

Labai sudėtingas klausimas. Tikslus laikas nėra labai aiškus dėl to, kad Vilniaus teritorijoje tekėjo daug įvairaus dydžio ledyno tirpsmo vandens srautų. Tekėjo šis vanduo į pietvakarius. Jeigu žiūrėtume į šiaurę arba vakarus, ten dar slūgsojo ledynų. Ir tik gerokai vėliau, Lietuvoje visiškai ištirpus ledynams, upėms suformavus tikslias vagas, atsirado ir pačios upės. Jeigu kalbėtume apie tokią Vilnią, kokią mes ją žinome šiandien, reikia suvokti, kad nebuvo to gilaus slėnio, nebuvo išraiškingų upės ženklų. Dabartinės Vilnios užuomazgos turėjo atsirasti prieš 14–16 tūkstančių metų. 

Geologiniu požiūriu tam, kad suvoktume mažos teritorijos raidą, reikia žinoti, kaip vystėsi Lietuvos teritorija. Prieš 25–30 tūkstančių metų pas mus atslinko ledynai. Beveik visa Lietuva, išskyrus dabartinę Vilniaus teritoriją, Švenčionių, Šalčininkų rajonus, buvo po ledu. Ne veltui daugelis geologų Vilnių vadina ledyno pakraščio sostine.

Prieš maždaug 18 tūkstančių metų ledynas ėmė tirpti. Paskutinio ledyno ledas kaupėsi, šalo apie 100 tūkstančių metų, o ištirpo per keletą tūkstančių metų. Galite įsivaizduoti, kiek vandens pasileido. Tie tekantys srautai suklostė smėlį, kuris arktinėje aplinkoje neapaugo jokiais krūmais, medžiais ar žolėmis. Šį smėlį pradėjo pustyti – taip pietryčių-pietų Lietuvoje atsirado didžiulis kopų masyvas. Šios kopos šiek tiek siekia ir Vilniaus regioną. Daugybė įvairaus dydžio vandens srautų tekėjo ne į Baltijos jūrą, kaip matome dabar, o per dabartinės Lenkijos, Vokietijos teritoriją į Atlanto vandenyną. Šie srautai formavo proslėnius. Išsausėjus dauboms, kurias suformavo ledynas, liko pratekantys ežerai, vanduo nuolat judėjo.

Jei pažvelgtume į Vilnių prieš 12 tūkstančių metų, tai jo teritorija buvo suformuota kopų, smėlio, per jį tekėjo didžiuliai vandens srautai. Į šitą ledo tirpsmo srautų sistemą patektų ir visos Vilniaus upės, kurioms turime būti dėkingi už tokį išraiškingą Vilniaus reljefą. Aš manau, Vilnių turėtume vadinti ne kalvotu, bet duobėtu, nes reljefo nelygumus suformavo ledyno tirpsmo vanduo.

Kopos, smėlis, galingi vandens srautai formavo Vilniaus teritoriją. Gintarės Grigėnaitės nuotr.

Sakote, vanduo tekėjo kitaip negu šiandien, tai yra pietų-pietvakarių kryptimi? Kodėl taip buvo?

Vandens tekėjimo kryptis pasikeitė dėl kelių priežasčių – į šiaurę nuo mūsų buvę vietomis daugiau nei kilometro storio ledynai tirpo ir atidengė vandeniui pratekėti tinkamus reljefus.

Tačiau vyko ir kiti ne mažiau įdomūs procesai. Užslinkę ledynai įspaudžia žemės plutą, ledynams nutirpus ji atsistato. Tai vadinama glacioizostazijos procesu. Kad būtų paprasčiau įsivaizduoti šį procesą, reikėtų į dubenį su vandeniu įdėti malką, ją prispausti pirštu, o tada pirštą atitraukti, pamatysite, kaip malka siūbuoja. Iš pradžių labai stipriai, paskui vis silpniau. Panašiai vyksta su mūsų Žemės pluta. 

Upių tekėjimo kryptys pasikeitė ne iš karto. Čia mūsų geologų ateities uždavinys – išsiaiškinti, kaip šis procesas veikė. Tai padaryti labai sudėtinga. Nėra metodo, kaip datuoti upines nuosėdas. Klausiate, kodėl? Dėl to, kad tai organikos neturintis smėlis (tokiuose tyrimuose datuojama būtent organika). Bandoma tirti optinės liuminesencijos metodu, tačiau tiriant šiuo būdu gaunamos labai didelės paklaidos. 

Kas yra didelė paklaida geologui?

Žemei yra 4,5 milijardo metų, tai ir paklaidos gali siekti šimtus ar dešimtis milijonų metų, bet kada mes kalbame apie dabartinius laikus, kai procesai vyko prieš keliolika tūkstančių metų – tos paklaidos gali siekti iki tūkstančio metų.

Ledynų nutirpimo modelis. Lietuvos geologijos tarnybos iliustrac.

Ką įdomaus galima aptikti, tyrinėjant Vilniaus upes?

Vanduo yra pats didžiausias tinginys iš visų medžiagų, esančių Žemėje. Jis visada stengiasi kuo greičiau pasiekti savo galutinį tikslą kuo paprasčiau ir lengviau. Tuo jis primena ir mus, žmones, nes mes irgi tinginiai dėl to, kad 70 % sudaryti iš vandens.

Vanduo yra priverstas tekėti iš aukštesnio hipsometrinio lygio į žemesnį ir visuomet stengiasi pasiekti tašką, nuo kurio žemyn tekėti nereikėtų, galėtų tyvuliuoti vietoje. Dėl to jis ne tik teka, bet ir graužiasi gilyn, pradeda formuoti slėnius, kurie atsiranda labai įdomiu būdu. Iš abiejų upės pusių susidaro tokie laiptukai. Šie laiptukai, arba pakopos, yra vadinami viršsalpinėmis terasomis. Jų skaičius priklauso nuo upės vandeningumo, nuo to, kokiu kampu ji teka, per kokias uolienas, nes vienos uolienos ardomos greičiau, kitos – lėčiau. 

Nors pasaulyje upės suformuoja skirtingą skaičių viršsalpinių terasų, bet Lietuvoje jis yra labai dėsningas. Pietų Lietuvoje (pavyzdžiui, Neryje, Vilnioje, Vokėje) tų laiptukų yra daugiausia. Neris turi 11–13 viršsalpinių terasų, Vilnia – 9–12. Lietuvos vidurio upės (Nemunas ties Kaunu, Širvinta, Nevėžis, Dubysa) turi 5–6 viršsalpines terasas. O jeigu atkeliaujame į šiaurės Lietuvą, ten visos upės, iš kurių žinomiausia Venta, turi ne daugiau kaip 3 viršsalpines terasas. Taip yra ir todėl, kad, ledynams tirpstant, jie suklostė žymiai daugiau birios ledyninės medžiagos, per kurią galima lengvai graužtis gilyn. 

Įdomu tai, kad Vilnius geologiniu požiūriu ilgai beveik nebuvo ištirtas. Detaliau imta tirti tuomet, kai pradėta braižyti 1:10000 mastelio geologinius žemėlapius, tai yra XXI amžiaus pradžioje. Kai pradėtas detaliau kartografuoti Vilnius, geologė Rimantė Guobytė, svarbiausia iš šiuolaikinių tyrėjų, parašė leidinį apie upių slėnius, atodangas.

Kur rekomenduotumėte pasivaikščioti Vilniaus entuziastui? Kokios vietos gali papasakoti geologinę miesto istoriją?

Galite įlipti į Trijų Kryžių kalną ir pamatysite, kad Vilnius yra duobėje. Tai pajunta ir tie, kas važinėja dviračiu. Kai važiuoja iš miegamųjų rajonų į centrą, rieda nuo kalno, o kai tenka grįžti namo, reikia minti į kalną. Tikrųjų ledyno ženklų galima aptikti Pilaitės teritorijoje, Zujūnai išsidėstę ant moreninių kalvų, taip pat Santariškės.

Jei norėtume pamatyti kelių ledynmečių įrodymus, reikia keliauti prie atodangų. Vilnia turi aukščiausią Lietuvos atodangą – Pūčkorių. Matuojant skirtingais būdais, jos aukštis siekia 62 ar 64 metrus. Čia atsidengia dviejų ledynmečių Lietuvoje nuogulos – priešpaskutinio, galingiausio iš penkių buvusių, kuris vadinamas Medininkų, ir Nemuno ledynmečio. Vilnia, formuodama vagą, atidengė mums šias nuogulas. Jei ne ji, paskutinių ledynų suneštus sluoksnius galėtume pamatyti tik gręždami gręžinius, nes jie būtų kelių dešimčių metrų gylyje.

Įdomus ir Gariūnų karjeras – žvyras suklostytas ten tekėjusių preledyninių srovių. 

Straipsnio autorė – Agnė Šimkūnaitė, Vilniaus muziejus

Straipsnis yra iš žurnalo NEAKIVAIZDINIS VILNIUS 26-ojo numerio.