Išvesti nosį pasivaikščioti
Būtojo laiko kvapai turi įtakos mūsų prisiminimams, o esamojo veikia dvejopai – nukelia tarsi į rojų arba priverčia trauktis. Vilniaus kvapų polifonija tokia sodri, kad miestui prireiktų ištisos kvepalų buteliukų kolekcijos – parfumerijos tyrinėtoja Eglė Bertašienė pasakoja apie išskirtinę ir daugiasluoksnę Vilniaus aromatinę tapatybę.
Būtojo laiko kvapai – tema, kuri rūpi Eglei Bertašienei. Vilniaus paveikslų galerijoje.
Egle, esate muzikologė, bet ir parfumerijos kultūros tyrinėtoja, tinklaraščio „Paskui nosį“ autorė, kvepalų dienos organizatorė. Kada pradėjote domėtis kvapais?
Jau vaikystėje nejučiomis vis pasinerdavau į kvapų pasaulį. Didelė dalis prisiminimų liko sąmonės užkaboriuose, bet vis dažniau, jau būdama brandi, atrandu gijas, siejančias praeitį su dabartimi, ir suprantu, kodėl vienas ar kitas kvapas toks artimas šiandien. Gal todėl pavasarį ieškau žydinčių našlaitėlių guotų, negaliu ramiai praeiti pro alyvas ir jazminus, narcizus ir hiacintus. Jų kvapai tiesiog įsirašę į mano DNR ir turbūt ateina dar iš tolimų promočių laikų, kai kiekviena mergelė turėjo savo gėlių darželį.
Skaitydama XIX amžiaus literatūrą, aukštuomenės atstovų prisiminimus, pastebiu ten aprašomus vaikystės dienų kvapus. Būtojo laiko kvapsniai – tarsi atskiras pasaulis, kurį įdomu tyrinėti. Mane ši tema labai intriguoja.
Susidomėjimas virto paskata apie parfumeriją rašyti?
2009 metais nusprendžiau rašyti apie kvepalus, tam įtakos turėjo ir tuo metu vyravusi tinklaraščių banga – regis, rašė visi. Panorau plačiau gvildenti parfumerijos temą, mat ja susidomėjau pusmetį studijuodama Paryžiuje. Ten, pakeliui į namus, vis pasipainiodavo įvairiausių akį traukiančių parfumerijos krautuvėlių, kuriose praleisdavau nemažai laiko.
Grįžus į Vilnių apėmė neaprėpiamas ilgesys – čia veikė vos kelios parfumerijos parduotuvės, siūlančios tuos pačius dizainerių kvepalus. Tai nė iš tolo neatspindėjo gausos, įvairovės, prieinamos Paryžiuje. Ir tas ilgesys virto tinklaraščiu, vienijančiu parfumerijos entuziastus – kvepalų mylėtojus, kolekcionierius, kūrėjus, prekybininkus. Dalis jų susitinka per jau tradicija tapusį renginį – kvepalų dieną „Paskui nosį“.
Kartais vienas daiktas atveda į svarbų Vilniaus parfumerijos istorijos atradimą.
Dabar didžiąją laiko dalį skiriate Lietuvos parfumerijos istorijai tyrinėti – nuo Renesanso iki šių dienų. Kokius šaltinius nagrinėjate?
Atradimų keliai – įvairiausi. Dažnai tai istorikų darbai, iš pažiūros nieko bendro su parfumerija neturintys. Visgi tie darbai man padeda rasti faktų, užuominų, leidžiančių eiti toliau. Neturime nė vienos knygos, nė vieno teksto ar tyrimo parfumerijos tema, tad ženklų dažnai tenka ieškoti darbuose, skirtuose miestų industrijos plėtrai, medicinos tyrimuose, memuaruose, laiškuose, sąskaitų knygose.
Laimei, turime vizualinį palikimą – paveikslus, fotografijas. Šaltiniu gali tapti net platformoje „eBay“ rasta fotografija – taip ir nutiko, kai aptikau nuotrauką su keliais XIX amžiaus parfumerijos gamintojų vardais. Pasirodo, tai skelbimas, kuriame rašoma, kad visus tuos kvepalus galima rasti Vilniuje, Leibos ir Rebekos Zalkindų parduotuvėje, veikusioje Didžiojoje gatvėje.
Ties Zalkindų parduotuve stabtelkim – ji veikiausiai nebuvo vienintelė, kur vilniečiai ieškojo parfumerijos produktų?
XIX amžiaus pabaiga – XX amžiaus pradžia Vakarų Europoje laikoma moderniosios parfumerijos suklestėjimo pradžia. Nors Vilnius (tuo metu vienos iš Rusijos imperijos gubernijų centrų, nuvargintas karų ir sukilimų) nebuvo pati tinkamiausia vieta prabangos prekių prekybai vystytis, krautuvių, kur galėjai įsigyti kvepalų, būta keliolikos.
Kvepalais prekiauta vadinamuosiuose vaistinių ir kosmetikos prekių sandėliuose. Šiose parduotuvėse dar galėjai rasti iš Provanso atgabentų aliejų, prieskonių, kitų menkniekių buičiai.
Būta ir galanterijos krautuvių, kur miestiečiai pirkdavo pirštinaites, skrybėles, nosinaites, skėčius. Šalia šių prekių buvo populiaru išstatyti kvapniąją produkciją – muilus, pudras, kvepalus, odekolonus.
Parduotuvių, kuriose galėjai rasti ir vaistų, ir kosmetikos, ir kvepalų, tradicija išnyko sovietmečiu, vėliau vėl atgijo. Pati turiu prisiminimą iš ankstyvos Nepriklausomybės laikų, kai Vokiečių gatvėje veikusios vaistinės vitrinose matydavau išstatytus populiarių kvepalų buteliukus, pavyzdžiui, Lauros Biagiotti „Laura“ ar mados namų „Giorgio Beverly Hills“ kvepalus „Giorgio“.
Bet tokios pasirinkimo gausos kaip šiandien niekada anksčiau nebuvo. Eidama Vilniaus gatvėmis prasilenkiu su madingiausiais ir brangiausiais aromatais, bet taip pat – su pigiais ir prastais. Dėl šios įvairovės Vilnius ir žavus. Kita vertus, praėjusi centrinėmis gatvėmis, visada galiu pasakyti, kokie kvepalai šiuo metu patys populiariausi. Mieste tvyrančią parfumerinę aurą apibūdinčiau kaip kibų sintetinių ambrų ir baltųjų muskusų debesį.
Ar XIX a. pab. – XX a. pr. vilniečiai galėjo įsigyti atvežtinės parfumerijos, o gal gaminta ir čia, vietoje?
Aukštesnės klasės parfumeriją iš Prancūzijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos į Vilnių atgabendavo žymiausi miesto pirkliai, jų klientais tapdavo tokius gaminius galintys įpirkti vilniečiai. Tačiau buvo ir vietinės produkcijos – kvepalai gaminti vaistinių laboratorijose, mat vaistininkai turėjo ir tam reikalingų žinių, literatūrą, būtiną įrangą.
XVI–XIX amžiaus knygose galima aptikti populiariausių Europoje aromatinių gaminių receptūras – jas turėjo ir Vilniuje dirbę vaistininkai. Tačiau vietinė produkcija daugiausia gaminta iš atvežtinių ingredientų – rožių, levandų vandens, eterinių aliejų, kvapiųjų dervų.
Prieš šimtmetį Pilies gatvėje pajustume odekolono kvapus, sklindančius iš paryžiečio Aubry kirpyklos.
Kokie buvo prieš šimtmetį gyvenusių vilniečių kvėpinimosi įpročiai?
Anuomet griežtai paisyta gero tono taisyklių – persikvėpinti buvo nemandagu, net smerktina, ypač jei kalbame apie moteris iš „padorių šeimų“. Jos privalėjo laikytis griežtų etiketo normų. Kvėpinimasis, kaip ir dabar, buvo paskutinis šventinio tualeto štrichas – ruošiantis saloniniam vakarui ar baliui, gerai apgalvojus garderobą, suderinus spalvas, pasirinkus tinkamus papuošalus, ateidavo eilė kvepalų lašui, nugulančiam ant suknelės, frako ir gražiai užbaigiančiam pasiruošimą.
O jei prieš šimtmetį sudalyvautume ne saloniniame vakare, bet pasivaikščiotume Vilniaus centrinėmis gatvėmis, kokius miesto kvapus užuostume?
Priklauso nuo kvapus gimdančio arba juos slopinančio veiksnio – metų laiko. Dar prieš porą metų šaltuoju sezonu išėję pasivaikščioti po gyvenamuosius rajonus, kur likę krosnimis šildomų namų, būtume galėję užuosti tai, ką uodė praeities miestiečiai. Tai stiprus anglies, degintos medienos kvapas, kylantis tamsiais dūmais iš kaminų ir persmelkiantis žiemos orą. Dabar tai – išnykęs olfaktorinis profilis, nes visai neseniai buvo uždrausta kūrenti kietuoju kuru.
Kitokius kvapus pajustume keliaudami per amžių sandūros Pilies ar Didžiąją gatves, kur būta daugybė smulkių krautuvėlių, kavinių. Jų kvapai pasklisdavo net gatvėje – kavos, šviežių kepinių aromatai, kvepalų dvelksmas iš prabrangesnių prekių parduotuvių ar odekolono kvapai, sklindantys iš paryžiečio Aubry kirpyklos.
Kur dar gėlių, medžių aromatai pavasarį ir vasarą – iki modernių daugiabučių įsigalėjimo kone kiekviename kieme galėjai aptikti bent mažytį darželį, kur auginta ne tik maisto, prieskoninių žolių, bet ir gėlių.
Pasigėrėti augalais, panirti į jų aromatus vilniečiai galėjo šalia dabartinių Gėlių ir Sodų gatvių buvusiame gėlių ir vaismedžių sode, dar XIX amžiaus pradžioje įsteigtame sodininko Juozapo Strumilos. Pirmasis Vilniaus universiteto botanikos sodas taip pat buvo įkurtas miesto širdyje, Pilies g. 22. Vėliau šis sodas perkeltas į erdvesnę dabartinio Bernardinų sodo teritoriją.
Žinoma, to meto mieste būta ir ne tokių malonių aromatų – karietos, vežimai, traukiami arklių, paliekančių stiprų mėšlo ir prakaito kvapą, senamiesčio gatvėse nutiestais latakais tekėjo iš namų išpilamos paplavos. Įvairios gamybinės įmonės taip pat skleidė sunkiai pakeliamą smarvę. Sunku įsivaizduoti, kokia kvapų koncentracija tvyrojo vasaros metu.
Jei norėtume Vilnių sutalpinti į kvepalų buteliuką, būtų sunku?
Vargiai įmanoma. Vilnius man yra neaprėpiamo gylio miestas, kur telkiasi turtinga istorija, mitologija, katalikų bažnyčios ir stačiatikių cerkvės, alyvos ir jazminai pavasarį, liepų žiedai vidurvasarį, rudenį krentantys ir pūvantys lapai, Neris ir Vilnelė – tai tikra kvapų polifonija, kurios sutalpinti į vieną buteliuką tiesiog neįmanoma. Reikėtų visos Vilniaus kvapų kolekcijos!
Kaip nuo Vilniaus regyklų atsiveria bažnyčių bokštai su kryžiais, senamiesčio stogai, aibė senų ir naujų pastatų, taip ir su kvapais – kiekvienas gali uosti plačią ir nuolat besikeičiančią kvapų gamą. Vėlyvą pavasarį, vasarą Vilniuje apstu vietų, kur pasijunti it patekęs į Edeną. Tai ir jazminų kvapu užburiantis buvęs P. Cvirkos skveras, ir alyvų aromate skendintis senasis Pilies tiltas, E. Balsio skveras, Žvėryno ir Šnipiškių kampeliai, slaptuose kiemuose tarpstančios rožės ir upių prieigos ten, kur jų nepalietė modernizacija. Tereikia dažniau išvesti savo nosį pasivaikščioti.
Straipsnio autorė – Virginija Sližauskaitė
Irmanto Gelūno nuotraukos
Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 25-ojo numerio.