Išbraidytos Vilniaus pievos

Joninių arba Rasų šventė – tai diena, kai net miestiečiai įbrenda į pievą ir bando prisiminti, kaip pinti vainiką. Juk manoma, kad šiuo laikotarpiu žolynai turi ypatingą galią. O rasti vainikui žiedų net ir sostinėje – vis lengviau. Žiedais apsipylusi Neries krantinė, magistralinių gatvių šlaitai, J. Jablonskio skveras, pievos žydi ir vietose, kuriose nevyksta aktyvus miestiečių gyvenimas. Vilnius – pirmasis Lietuvoje pradėjęs sąmoningai rūpintis miesto pievomis. Apie jas ir kalbamės su botanike Vilma Gudyniene. 

Nuotr. Sauliaus Žiūros

Pirmą kartą su Vilma susitikau, žinoma, ne kur kitur, o pievoje prie Geležinio Vilko gatvės. Monotoniškas eismo ūžesys netrikdė Vilmos susikaupimo – ji įdėmiai tyrinėjo augalus ir kažką žymėjosi. „O, dirvinės buožainės!“,  – džiaugėsi ir negirdėtu vardu pavadino augalą pašnekovė. Ir santūriai, bet su neslepiamu pasigėrėjimu taria – „Žiūrėk, kokia čia augalų, vabzdžių įvairovė, kiek joje gyvybės“.

Vilma ne tik grožisi šalia gatvės augančia pieva. Kartu su kolega iš Gamtos tyrimų centro dr. Zigmantu Gudžinsku, ji atliko Vilniaus pievų būklės, invazinių rūšių išplitimo įvertinimą. Pagal šį tyrimą buvo sudaromas Vilniaus miesto šienavimo žemėlapis, kuriame matyti, kur mieste bus palaikoma trumpa veja, o kur pieva šienaujama tik kelis kartus per metus. 

Vilma, kada susidomėjai augalais?

Gyvenau kaime, Raseinių rajone, ir, prisimenu, tuo metu aplink daug žydinčių pievų. Nuo mažumės žaisdama vis nuklysdavau į pievas – man tai buvo ir žaidimų, ir tyrinėjimų aikštelė. Rinkdavau įvairius augalus, tempdavau juos namo, pavyzdžiui skindavau asiūklius mamai nuo širdies skausmo. Pavadinimus susižinodavau iš J. Vasiliausko knygutės „Augalai ir sveikata“. Nuo mažens žinojau kuo būsiu – gamtininke. Žaidimų ir pasaulio tyrinėjimo aikštelė šiandien virto mano darbo kabinetu. 

Tik gaila, kad žolynų plotai mažėja. Prieš daugiau negu dešimtmetį dalyvavau Europinės svarbos buveinių inventorizacijoje ir galiu pasakyti, kad iš 10 mano inventorizuotų pievų liko vos 1–2, jei ne mažiau, kurios nėra suartos arba apleistos. 

Nuotr. Kastyčio Mačiūno

Pasakodama apie pievas, minėjai, kad jos būna skirtingos – šienaujamos, ganomos, stepinės, sauspievės ir drėgnos pievos. O kokia tau labiausiai patinka?

Man paskutiniu metu apskritai aptikti pievą tampa vis maloniau. Ypač, kai apskaitų metu nueini dešimtis kilometrų ir nerandi kur prisėsti – vien ariami laukai. Labai patinka lėkštose šaltinių  pakrantėse susidarančio drėgnos žemažolės pievelės.

O kokios pievos Vilniuje?

Miestuose auga kitokios pievų bendrijos – vadinamos urbofitocenozėmis. Tačiau jeigu joms pritaikome tinkamą šienavimo režimą ir sugrėbiame šieną, jos natūralizuojasi. Tai sukuria augalams reikalingas mitybines sąlygas. Svarbu, kad šienas būtų išvežtas, nepaliktas pūti, nes palikus sudžiūvusią žolę, dirvožemis pasipildo azotu, kurį mėgsta piktžolės – builiai, dilgėlės, garšvos. 

Vilniuje pievelių yra ant šlaitų, kalvų. Jose daug čiobrelių, šilokų, raktažolių. Deja, šiose pievose visgi dažnai auga ir invazinių augalų, kurių plitimą suvaldyti labai sunku.
Tinkamai prižiūrimos pievos ir mieste atsigauna. Pavyzdžiui, Geležinio Vilko gatvės šlaituose susidarė gera augalų bendrija. Gamtininkams gerai žinoma, deja, baigianti užkrūmyti, Dvarčionių pieva. Tinkamai prižiūrint, ši pieva galėtų būti atgaiva miestelėno akims, kur galima pasidžiaugti augančiomis gegūnėmis – mūsų krašto laukinėmis orchidėjomis, taip pat retu paprastuoju kardeliu, vingiorykštėmis. Botaniko akimis ši pieva – tikra vertybė, ji galėtų būti pristatoma, kaip puikus miesto pievos pavyzdys. Labai linkėčiau jai tokio likimo.

Nuotr. Sauliaus Žiūros

Kokie labiausiai džiuginantys momentai tavo darbe?

Vienoje Geležinio Vilko gatvės šlaitų atkarpoje įsėjome žydinčių pievos augalų. Čia labai gražiai pražydo baltagalvės, kurias įprastai vadina ramunėmis. Vieną kartą greta gyvenanti moteris atėjo man padėkoti už šią žydinčią pievą, bet geriausi momentai, kai žmonės, suprantantys pievų išlikimo svarbą, patys imasi konkrečių veiksmų joms išsaugoti, kieme išlaiko pievas vietoj vejos.

Vilma, o pati, parsineši pievų gėlių namo?

Gana dažnai. Dabar mano namus puošia tokia violetinė, raudona gėlių puokštė – raudonos dekoratyvinės rožės ir ežeiniai, mėlynžiedžiai vikiai, gvazdikai, žvirbliarūtės.

Nuotr. Kastyčio Mačiūno

Braidydama po pievas nebijai erkių?

Gamtoje dirbant pasitaiko kur kas sudėtingesnių situacijų, gamtinių kliūčių, su kuriomis susiduria gamtininkai. Norėdama laisvai judėti ir tyrinėti, paprasto žmogaus akimis, pasiklystu dešimtis kartų, o tiesaus ir sauso kelio atgal gali ir nebūti. O dėl erkių – visada tiesiog protingai saugausi, į pievą einu su ilgomis kelnėmis, jų galus susikišu į kojines, o išėjus į atvirą vietą visada apsižiūriu, ar nėra kokia prikibusi. Jei tenka į pievas bristi žemuogių su sijonu, saugo susiformavęs įprotis visada gerai apsižiūrėti. 

Kaip manai, ar angliškų vejų madą pakeis pievos?

Dabar ir Anglijoje nauja mada – sėjama veja pilna žemažolių žydinčių augalų. Ji nešienaujama taip dažnai. Tačiau sutinku, kad yra vietų, kur būtina ir veja – aktyvios veiklos zonose, prie pat kelio ir pasivaikščiojimo takų. Pastebėjau, kad ir mūsų požiūris ir supratimas apie pievas keičiasi ir vis daugiau gyventojų nori, kad būtų paliktas nors nedidelis plotas pievos. Visgi miesto gyventojui svarbu matyti, kad ši teritorija prižiūrima –  paliktos pradalgės, laiku šienaujama, šienas išvežamas. Tuomet ir pievos mieste pradedamos suprasti ne kaip apsileidimas ar tingėjimas nupjauti žolę, o pasirinkimas. 

Veją ir pievą galima derinti tarpusavyje: tiek parkuose, tiek prie namų jau paaugintoje ir žydinčioje pievoje formuojant žemai šienaujamus takus ir aikšteles. 

Nuotr. Kastyčio Mačiūno

Ką daryti gyventojams, jei prie savo kieme nori turėti gražią, žydinčią pievą? 

Tiems, kurie viską kieme yra užsėję veja, patarčiau įsėti į ją pievų augalų sėklų ar kur kas turtingesnio žydinčių žolių mišinio. Prieš tai veją reikia žemai nušienauti ir praardyti velėną skarifikatoriais ar grėbliais. Vėliau reikia laikytis šienavimo režimo: kaimuose pirmą kartą būdavo šienaujama iki Joninių, nes peraugusi žolė nebuvo tinkama pašarui. Bet norint ilgiau pasigrožėti, galima šienauti ir liepos mėnesį, o norint, kad augalai subrandintų, išbarstytų sėklas, galima šienavimo imtis tik rugpjūčio pradžioje. Taip prižiūrima pieva kiekvienais metais bus vis gražesnė, joje augs vis įvairesni augalai –  taip ne tik skatinama biologinė įvairovė, bet taupomas ir laikas, ir pinigai.
Pievos ne tik sugeria perteklinį liūčių vandenį, bet amortizuoja drėgmės išgarinimą, palaikydamos sveiką drėgmės kiekį ore, temperatūra pievoje mažesnė nei vejoje. Žydinti pieva ne tik teiks pasigėrėjimą, bet ir bus bitutės maistas. O ir nereiks kiekvieną vasaros savaitgalį pjauti žolės ar bent jau pavyks atidėti šienavimą iki liepos mėnesio.

Tikėkimės, kad žydinčios pievos džiugins vilniečius visą vasarą. Ačiū už pokalbį, Vilma.

Straipsnio autorė – Eglė Vankevičė