Industrinę baziliką saugantis Monstras
Jei tai būtų stimpanko žanro istorija, ji pasakotų apie kažkur Vilniaus pakraštyje, prie upės, nuo neatmenamų laikų gyvenantį monstrą, iš kurio nasrų nepaliaujamai virsta garai. Tačiau iš tikrųjų tai – istorija apie 70 veiklos metus skaičiuojančią Vilniaus termofikacinę elektrinę Nr. 2, kuri yra vienas įdomiausių iki šiol veikiančių tokio tipo industrinių objektų Baltijos šalyse.
Beje, pasirodo, Savanorių prospekte, netoli Savanorių žiedo, įsikūręs Monstras – visai draugiškas, t. y. pastaruoju metu pamatyti elektrinę iš arti, pasivaikščioti po uždarą jos teritoriją gali vis daugiau žmonių, besidominčių architektūriniu, energetiniu ir pramoniniu paveldu.
Tarp elektrinės statytojų – ir kaliniai
Vilniaus miesto termofikacinė elektrinė Nr. 2 – vienas pirmųjų pramoninių pokarinio Vilniaus objektų. Po Antrojo pasaulinio karo, kai Vilniui sugrąžintas sostinės statusas, imta galvoti apie spartų miesto atstatymą ir plėtrą, mat pagal tuometės sovietų valdžios planus Vilnius turėjo tapti didžiausiu šalies pramonės centru. O be pakankamų energetinių išteklių, taigi ir elektrifikacijos, tai buvo tiesiog neįmanoma.
Garo katilinė. AB Vilniaus šilumos tinklų nuotr.
Elektrinę projektavo Šiluminių elektrinių projektavimo instituto „Teploelektroprojekt“ Lvovo (Ukraina) skyrius. Generalinis rangovas – tuometės TSRS Statybos ministerijos specialioji valdyba „TECstroj“. Kad statybos vyktų sparčiau, pasitelkti ir kaliniai, nuteisti už įvairaus pobūdžio nusikaltimus. Elektrinės teritorijoje tebėra autentiškų metalinių būdelių, iš kurių, spėjama, pareigūnai prižiūrėdavo, saugodavo dirbančius kalinius. Elektrinės statyba valstybei atsiėjo 16 mln. rublių.
Objektas pradėtas statyti 1948 metais, pirmasis jo etapas užbaigtas per trejus metus. Oficialia elektrinės veiklos pradžia laikoma 1951 metų rugsėjo 27 diena.
„Elektrinėje iki šiol tebeveikia anuomet pagal susitarimą iš sąjungininkų gautas britų „Parsons“ firmos generatorius“, – pasakojo Indrė Trakimaitė-Šeškuvienė, Vilniaus miesto termofikacinę elektrinę Nr. 2 valdančios AB „Vilniaus šilumos tinklai“ komunikacijos vadovė.
Pradžioje elektrinė aprūpindavo miestiečius tik elektra, tačiau, pertvarkius objektą, į vilniečių namus imti tiekti šiluma ir karštas vanduo. Šiuo metu AB „Vilniaus šilumos tinklai“ yra didžiausias Lietuvos šilumos ir karšto vandens tiekėjas, aptarnaujantis daugiau kaip 210 000 sostinės namų ūkių ir verslo subjektų.
Kaip pramoninis objektas, elektrinė buvo tikslingai suplanuota tuomečiame miesto pakraštyje, kur vėliau susiformavo ištisas industrinių pastatų rajonas. Elektrinė su visais jai reikalingais pastatais įsikūrusi 22 hektarų teritorijoje ir veikia kaip atskiras miestelis. Visa teritorija aptverta mūrine tvora. Darbininkams įkurdinti sulig elektrinės statybomis išdygo ir keli nedideli daugiabučiai, įsteigta valgykla, parduotuvė, biblioteka, paštas.
Centrinis pastatas – tarpukario estetikos pavyzdys
Iškart už apsaugos posto, kuriame ir mūsų dienomis kontroliuojamas darbuotojų ar kitų asmenų patekimas į objektą, stovi pagrindinis elektrinės pastatas. Paradinės arba administracinės jo dalies fasadas, jei ne neseniai sudėti plastikiniai langai, vizualiai būtų nedaug tepasikeitęs nuo pat 1951-ųjų. Pastato fasadui naudotos ir originalios Palemono keramikos gamyklos plytos, žymėtos autentiškumą patvirtinančiu ženklu.
Centrinis raudonų plytų pastatas praktiškai po vienu stogu sutalpina elektrinės administracinę bei valdymo dalį, tame pačiame pastate įkurdinti ir svarbiausi elektrinės įrenginiai. „Būtent pagrindinį elektrinės pastatą, kuris puikiai matosi važiuojant Savanorių prospektu, darbuotojai dėl įspūdingo jo dydžio nuo seno vadina Monstru“, – sakė I. Trakimaitė-Šeškuvienė.
Pirmasis britų firmos „Parsons“ generatorius puikiai veikia iki šiol. AB Vilniaus šilumos tinklų nuotr.
Elektrinė statyta sovietmečiu, tačiau pagrindiniam jos pastatui tebebūdinga tarpukario estetika. Tai pramoninis objektas, visgi fasade ir interjere matyti šiek tiek puošybos elementų. Pavyzdžiui, centrinėje valdymo salėje išlikę elegantiški autentiški šviestuvai, ant sienų apie šviestuvus yra gipso lipdinių, dėl autentikos pastate palikta dalis senojo parketo.
Pagrindiniame pastate tebestovi ir tuometės kompiuterijos palikimas – sienos ilgio, už žmogų aukštesnis elektrinės valdymo pultas, kuris tebeveikia iki šiol.
Iškart po karo statytas objektas priskirtas prie valstybinės svarbos objektų, todėl jo saugumu buvo rūpinamasi ypatingai. Kadangi baimintasi priešų antskrydžių iš oro, ant viršutinės pastato dalies buvo įrengtas oro erdvės stebėjimo bokštas, kuriame būdavo nuolat budima. Šis bokštas tebėra iki šiol. Taip pat išlikęs požeminis bunkeris.
Objektas saugomas ir mūsų dienomis – bet kas, užsimanęs į šią zoną, nepatenka, kontroliuojamas ir darbuotojų buvimas elektrinėje. Virš jos – dronų neskraidymo zona.
Dėl daromo įspūdžio vadinama „industrine bazilika“
Vilniaus termofikacinė elektrinė Nr. 2 yra ir puikiai iki mūsų dienų išlikusios pokarinės industrinės architektūros pavyzdys. Pagrindiniame pastate esanti garo katilų salė, kurią po elektrinę vedžiojantys gidai vadina „industrine bazilika“, išties daro įspūdį – joje daug atviros erdvės ir šviesos, patenkančios pro aukštus langus. Nepaisant pastato dydžio, jo konstrukcijos yra itin lengvos, o pats statinys suprojektuotas taip, kad, pavyzdžiui, nelaimės atveju sprogstamoji jėga būtų nukreipta į išorę, per didelius langus, o ne į vidų, taip maksimaliai apsaugant ir dirbančiuosius, ir pastatą bei įrenginius.
Kitas, mažiau romantiškai atrodantis funkcinės-industrinės architektūros pavyzdys elektrinės teritorijoje – juostino transporterio pastatas, pastatytas pagal įrenginio formą. Dviejų juostų transporteris buvo naudojamas durpėms, kuriomis kūrenta elektrinė, transportuoti.
Statant objektą manyta, kad elektrinei pakaks vietinio kuro iš Baltosios Vokės ir Margių durpynų. Tačiau jų pasirodė per maža ir durpes teko vežti ir iš Radviliškio, Ežerėlio ir net Baltarusijos durpynų. Šiuo tikslu iki elektrinės suprojektuotos dvi geležinkelio atšakos. Nebenaudojami bėgiai elektrinės teritorijoje tebėra iki šiol – niekam netrukdo, net ir po teritoriją paspirtukais važinėjantiems darbuotojams.
Nuo upėtakių auginimo iki „Černobylio“ filmavimo
Kai durpes pakeitė aplinkai draugiškesnės kuro rūšys, apleistą transporterio patalpą bandyta kaip nors panaudoti. Pavyzdžiui, atsirado gudročių, kurie cisternose veisė upėtakius. O jau kurį laiką šis iš dalies po žeme esantis betoninis pastatas yra tapęs kino „žvaigžde“ – HBO kompanija čia filmavo pasaulinio populiarumo sulaukusio mini serialo „Černobylis“ epizodus. Durpių transporterio pastatą galima pamatyti antroje filmo serijoje, kai keli savanoriai, apsivilkę naro kostiumus, brenda į radioaktyvų vandenį atsukti sklendžių ir apsaugoti pasaulį nuo dar didesnės nelaimės.
Ne tokio masto, nenufilmuotas, tačiau taip pat dėl kitų gerovės įgyvendintas sumanymas – COVID-19 pandemijos metu, per patį jos įkarštį, elektrinės darbuotai savanoriškai izoliavosi, t. y. apsigyveno, elektrinės patalpose – tam, kad šaltą žiemą gyventojai neliktų be šildymo ar karšto vandens. Mat elektrinėje dirbti galinčių specialistų nėra daug, o jų atliekamas darbas itin svarbus tam, kad vilniečiai žiemą gyventų šiltai. Darbuotojai elektrinėje gyveno po 14 dienų trunkančiomis pamainomis. Iš viso su elektrinės funkcija susijusių darbuotojų skaičius artimas 200.
Elektrinės miestelis užima 22 ha plotą. AB Vilniaus šilumos tinklų nuotr.
Iš kaminų virsta tik švarut švarutėliai garai
Šiuo metu pagrindinis E2 Monstro energijos šaltinis – biokuras ir gamtinės dujos. Per valandą Monstrui prireikia 25 tonų biokuro. Prieš tiekiant Monstrui biokuras atskiriamas nuo metalo šiukšlių, tarp kurių net ir dabar pasitaiko kulkų.
„Šiemet visiškai atsisakyta taršaus kuro – mazuto, kuris buvo laikomas kaip rezervinis“, – sakė I. Trakimaitė-Šeškuvienė.
Nors elektrinė veikia jau 70 metų, nepaisant neiščiustytų fasadų bei „oldskūlinio“ vaizdo, Vilniaus Monstro niekaip neišeina pavadinti senu – nuo pat pastatymo elektrinė buvo nuolat atnaujinama, pertvarkoma, tad iki šiol ji ne tik puikiai veikia, bet ir atitinka pačius griežčiausius ekologinius ES reikalavimus, o pagal kai kuriuos parametrus yra net 16 kartų mažiau tarši nei leidžiama. Vilniaus gyventojų radiatoriuose cirkuliuojantis vanduo (išvalytas Neries vanduo) yra uždaros sistemos dalis, tad tas pats vanduo, sugrįžęs į elektrinę ir joje vėl pašildytas, po vilniečių butus keliauja vėl ir vėl.
Iš 150 metrų aukščio baltai ir raudonai dryžuotų gelžbetoninių kaminų kyla ne dūmai, o kuo švariausiai išvalyti garai.Vaikščiodamas po elektrinę ar jos teritoriją, nejusti nė menkiausio kvapo. Žadama, kad kitąmet elektrinės kaminai pasikeis, o kaip – tebūnie vilniečiams maloni staigmena.
Planuose – ir baseinas po atviru dangumi?
Pastaruoju metu elektrinė iš uždaro, kadaise itin griežtai saugomo valstybinės reikšmės objekto virsta visuomenei vis atviresniu objektu. Iki pandemijos jame organizuotos ekskursijos studentams ir moksleiviams. „O per šių metų „Open Hose Vilnius“ renginį, kai smalsiems vilniečiams ir miesto svečiams atsiveria pačios įdomiausios miesto vietos, tai buvo vienas geidžiamiausių objektų. Norėdami aplankyti mūsų Monstrą žmonės po kelias valandas stovėjo ilgiausioje nusidriekusioje eilėje“, – pasakojo elektrinės atstovė.
Nors nuo rudens, sulig elektrinės gimtadieniu rugsėjo 27 dieną, planuota ekskursijas po elektrinę rengti reguliariai, dėl pandemijos šis sumanymas gali būti nukeltas kiek vėlesniam laikui. Kaip ir idėja elektrinės teritorijoje organizuoti įdomesnės vietos besiprašančius renginius, tarp kurių – vilniečiams ir miesto svečiams pažadėta industrinio stiliaus diskoteka, – pandemijai atsitraukus saugiu atstumu, ši idėja tikrai bus įgyvendinta. Tarp gyventojams siūlyti svarstomų pramogų – net baseinas po atviru dangumi, nes juk šaltuoju metu iš vilniečių radiatorių sugrįžtantis vanduo tebėra 40–50 laipsnių temperatūros. Šiuo metu ši likutinė šiluma naudojama gamyboje.
Tad ne toks jau jis baisus tas kažkur miesto pakraštyje, prie pat upės, gyvenantis ir švariais baltais garais alsuojantis Vilniaus Monstras. Priešingai – dėl jo didžiuma sostinės gyventojų ir šaltuoju metų laiku gali džiaugtis jaukia namų šiluma, o pats Vilnius – papasakoti dar vieną išskirtinę miesto istoriją.
Teksto autorė Elena Nikonovaitė-Dumpienė.
Tekstas iš Neakivaizdinio Vilniaus žurnalo 11-ojo, rudens numerio.
„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.