Iliustruoti Vilniaus mikrorajonus

Grafikos dizainerei ir iliustratorei Austei Parulytei skirtingi Vilniaus mikrorajonai tapo įkvėpimu kūrybai. Mergina sukūrė abstrakčius grafikos darbus, kuriuose galima pamatyti ir pažįstamus savo rajono objektus. Apie viską plačiau pasakoja pati autorė.

Austė Parulytė. Monikos Penkutės nuotr.

Vilniaus mikrorajonų tema sukūrei 25-ias skirtingas iliustracijas, virtusias grafikos kūriniais ir kalendoriais – kaip kilo tokia idėja?

Mikrorajonai visuomet mane domino kaip reiškinys – kiekvienas jų tarsi atskiras pasaulis, turintis savo dinamiką, atmosferą, nerašytas ir rašytas taisykles. Mikrorajonai taip pat visuomet domino kaip pilno miesto paveikslo dalis. Atrodo, gyviausi ar bent jau garsiausiai apie savo gyvumą šaukiantys yra Naujamiestis bei Senamiestis, tačiau Vilnius jais tik prasideda.

Tai nėra mano pirmasis projektas, susijęs su miesto erdvėmis – tiek Vilniuje, tiek kituose pasaulio miestuose fotografuoju architektūros ir kitus urbanistinius objektus, vėliau nuotraukose esančią „tūrinę“ realybę pratęsdama „plokščiais“ grafiniais elementais. Taip pat keliaudama vedu savo vizualinius abstrakcijų dienoraščius apie vietas, kuriose tenka būti. Kitiems užtenka keliaujant fotografuoti, o man patinka ilgai stebėti, piešti ranka, komponuoti. Nusprendžiau paieškoti ne tik savo asmeninio ryšio su Vilniumi ir jo objektais, bet pažinti savo miestą ir per kitų santykį su juo.

Iliustracijose – Karoliniškės ir Lazdynai

Kadangi man visuomet atrodė, kad skirtumai tarp mikrorajonų, o ir tarp jų bendruomenių, egzistuoja ir gan dideli, buvo įdomu, kaip kitaip savo gyvenamą aplinką mato ir joje jaučiasi būtent skirtingų mikrorajonų gyventojai. Pasirinkau pokalbius su vilniečiais kaip raktą dar geriau pažinti savo miestą, o po jų sukūriau 25-ių mikrorajonų iliustracijas.

Tavo iliustracijose pavaizduoti specifiniai kiekvieno rajono objektai: Antakalnio poliklinika, Fabijoniškių daugiabučiai, Kompozitorių sąjungos namai Žvėryne ir kt. Kaip juos atsirinkai?

Kiekvieno rajono iliustracijoje vaizdavau tuos objektus, kurie tame rajone augusiems ar gyvenantiems žmonėms pirmiausia su juo asocijuosi, yra vienaip ar kitaip brangūs. Įtraukdama žmones į šį projektą, aš jį paverčiau ne tik kūrybiniu, bet ir mažos apimties asmeniniu tiriamuoju, kas kūrybinį malonumą padvigubino. Turėjau galimybę ne tik kurti savo mėgstama tema, bet ir pabendrauti su daug skirtingų žmonių, kurie padėjo gimtą miestą pamatyti kitaip, dar tikriau.

Pakalbinau po 3-5 gyventojus iš 25 mikrorajonų. Pokalbiai būdavo neformalūs ir vykdavo gatvėse, socialiniuose tinkluose, parduotuvėse, renginiuose, taksi, muziejuose, visur, kur būdavau, kol rinkau informaciją šiam projektui.

Baltupiai. Austės Parulytės iliustracija

Antakalnis. Austės Parulytės iliustracija

Kokiame rajone augai tu pati? Kas jame tave labiausiai įkvepia?

Pati augau Jeruzalės mikrorajone, kuriame mane labiausiai įkvėpė jo visas žalumas! Vaikystėje čia pats didžiausias džiaugsmas buvo didelė pieva, kalvos, obelynas ir sodai visai šalia mūsų daugiabučio – tai buvo erdvė žaisti, tyrinėti gamtą, susipažinti su augalais ir įvairiausiais gyviais. Laikui einant sodai buvo išnaikinti, kalvos išlygintos, obelys nukirstos, nutiesti keliai ir viskas užstatyta namais. Apie čia buvusį tokį, sakyčiau, itin tematinį rajoną primena gatvių pavadinimai – rugių, pievų, kviečių, braškių, bitininkų, maumedžių gatvės. Pastarojoje ir augau. Tai man vaikystė Jeruzalėje labiausiai yra apie pažintį su aplinkiniu pasauliu, jo tyrinėjimą. Gaila, kad šiuo metu žaliosios zonos, vystant naujus urbanistinius projektus Vilniuje, yra įtraukiamos į planus rečiau, negu norisi. Manau, kad jos yra labai svarbios ir pačiam miestui, ir žmogui.

Visiems, kam tavo rajonas dar svetimas – kokį įdomiausią pasivaikščiojimo maršrutą jame rekomenduotum?

Labai rekomenduoju aplankyti 1980 m. skulptoriaus Vlado Vildžiūno iniciatyva įkurtą „Jeruzalės skulptūrų sodą“ ir menininko vardu pavadintą galeriją. Šiose šalimais esančiose erdvėse nuo pat įkūrimo yra kaupiama lietuvių meno kolekcija, kurią sudaro artimi modernizmo skulptūros tradicijai eksponatai. O ir pati ta rajono dalis, kuriame įsikūręs sodas su galerija – labai žalia, turinti savo atmosferą, dar dabar ten gyveną nemažai menininkų.

Jeruzalės pakraštys ribojasi su Verkių regioniniu parku, kuriame, priklausomai nuo sezono, galima puikiai praleisti laiką miško apsuptyje vaikščiojant, važiuojant dviračiu, čiuožiant lygumų slidėmis. Verkių regioniniame parke ant kalvos nuo XVIII a. stovi Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčia, nuo kurios prasideda dar XVII a. įkurtas Kryžiaus kelias, gausus mūrinėmis koplytėlėmis, mediniais vartais, yra šaltinis. Man asmeniškai šios Kryžiaus kelio vietovės įdomios ir savo istorija, nes mena dar kunigaikščio Jogailos laikus, ir gamtiniu kraštovaizdžiu.

Tarp Austės darbų – ir dviejų rūšių kalendoriai: kairiojo ir dešiniojo Neries kranto. Austės Parulytės iliustracija

Rekomenduoju aplankyti ir netinklinę kepyklėlę, įsikūrusią šalimais mikroschemas gaminusios „Ventos“ gamyklos. Kepyklėlė turi geltonas iškabas ir yra matoma dešinėje pusėje, važiuojant ateities gatve nuo Fabijoniškių pusės. Joje kasdien kepami švieži riestainiai, grietiniečiai, roksai, pyragai, mielinės bandelės ir visa kita, kas puikiai tinka laikui gamtoje. Kiek save pamenu, tiek ten ta kepyklėlė ir yra.

„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.