Kurtinantis pastato viduje riaumojančio motociklo griausmas, bukas metalinio disko bumptelėjimas į sieną, atliepiantis atleto nusivylimą. Atkaklus lyno akrobatą lydintis švilpčiojimas, lietaus lašai, kapsintys madų kolekcijos pristatymo ritmu. Šiuolaikinės muzikos kompozicijos ar seno gero džiazo šėlsmo atgarsiai, performansų ir videoinstaliacijų intarpai… Rodos, nėra nieko trapesnio už gyvą garsą, bet ir jis kartais užstringa žmogaus atmintyje ar sukimba su pastato sienomis, įauga į garsinę jo istoriją.
Šiuolaikinio meno centro lankytojai jo atmosferą apibūdina ir kaip įdomiausių garsų koliažą.
Šiuolaikinio meno centras po daugiau nei trejus metus trukusio kapitalinio remonto pirmiesiems lankytojams pasirodys visiškai nuogas. Jis liepos pabaigoje trumpam atsivers kaip beveik tobulas balto kubo įsikūnijimas – ideali platforma šiuolaikinio meno ekspozicijai, tik šįsyk be meno. Pirmuosius svečius, išsiilgusius šio ikoninio lietuviško modernizmo pastato, po atnaujintas erdves lydės ŠMC atidarymui sukurtas garso takelis. Kiek vėliau, rudens pradžioje, menas sugrįš į savo namus su 15-ąja Baltijos trienale.
Garsuose susipynusios pastato, meno ir žmonių istorijos
„Iki šiol prisimenu šiurpą, kurį kėlė trankus per pastatą kiaurai einantis važiuojančių motociklų gaudesys“, – garsiniu įspūdžiu, kurį sukėlė 1997 metais gyvai stebėtas Artūro Railos performansas „Kartą pamėginęs, negali sustot“ (angl. Once You Pop, You Can’t Stop), dalijasi ŠMC projektų organizavimo skyriaus vadovė Virginija Januškevičiūtė. Po šio bus dar daug ir įsimintinų pasirodymų garsų, kuriuos ji, tuometinė Dailės akademijos studentė, girdės ŠMC renginiuose. Vėliau – ir pati rengdama čia parodas. „Šiose erdvėse garsas visuomet buvo svarbus. Daugumos parodų lankytojai turbūt prisimena ŠMC atmosferą kaip vienas su kitu persipinančių muzikos, pokalbių, gaudesių, įvairių trinksėjimų ir bumbsėjimų koliažą. Tačiau ir tyla buvo svarbi: ir kūrinių patyrimui, ir kaip jų dalis“, – prisimena kuratorė.
Jos atmintyje ilgam išliko akustiškai tykus, bet itin paveikus buvusio kolegos, ŠMC parodų architekto Valdo Ozarinsko, performansas: jo kvietimu tuomet dėl dopingo diskvalifikuotas disko metikas Romas Ubartas metė diską į meno centro salės sieną.
„Ačiū, kad mano dievą atvedei į mano namus“, – tokie ŠMC architekto Vytauto Edmundo Čekanausko žodžiai iki šiol skamba ŠMC direktoriaus Kęstučio Kuizino ausyse, prisiminus 1999 metais atidarytą suomių architektui, dizaineriui Alvarui Aalto skirtą parodą. Direktorius galėtų be sustojimo lieti šios meno institucijos istorijas, nugulusias jo paties ir pastato sienų atmintyje. Tačiau jas lankytojams pasakos ne jis, o garso menininkas Antanas Dambrovskij, ilgus metus dirbęs naktiniu šio meno centro budėtoju. Kas, jei ne jis, girdėjo daugiausia tyloje išsiskleidusių istorijų?
ŠMC – įdomi ir sudėtinga, pačia geriausia prasme, vieta įdomiame ir sudėtingame mieste. Atvira vizijoms, kurias įkvepia gana utopinė erdvė.
Įdomi ir sudėtinga vieta
„Šios erdvės be galo trūksta“, – prasitarė meno parodų kuratorė V. Januškevičiūtė, likus keliems mėnesiams iki ŠMC atidarymo. Jos trūksta ne tik darbuotojams, bet ir kultūrinei bendruomenei – kaip svarbios susitikimų, diskusijų, meno įvykių vietos.
Dėl remonto parodos vyko kitose erdvėse. Tačiau būti svečiu ir sugrįžti į nuosavas patalpas yra ne tas pats, tikina K. Kuizinas, vadovaujantis pirmajai šiuolaikinio meno įstaigai Lietuvoje nuo pat jos įsteigimo pradžios 1992-aisiais. Tuomet valstybei trūko visko – ir lėšų, ir patirties suvokti naujus procesus, bet drąsos, idėjų ir entuziazmo buvo su kaupu. „Atsimenu, ŠMC pradėjo savo veiklą tarsi dykynėje. Power structure in powerless context (liet. galios struktūra bejėgiame kontekste)“, – taip K. Kuizinas apibūdindavo veiklos pradžią užsienio kolegoms.
Kunsthalle principu (parodų erdvė be nuolatinių fondų ir kolekcijų) veikiančiam ŠMC pasisekė, nes paveldėjo 1967 metais statytus Dailės parodų rūmus. Kitaip tariant, vadinamoje dykynėje šiuolaikinio meno pionierių laukė idealiai jiems tinkantis namas, suprojektuotas jaunosios kartos architekto V. E. Čekanausko ir inžinieriaus Romualdo Jako.
„Tai yra labai vykęs architektūrine prasme pastatas, kurį vertina tiek architektai, tiek visa kultūros bendruomenė“, – džiaugiasi ŠMC direktorius. Anot jo, per pastaruosius dešimtmečius Lietuvoje ir pasaulyje iškilo daug įspūdingų šiuolaikinio meno muziejų, tačiau juose dominuoja architektūra, o menas lieka fone.
„ŠMC pastatas specialiai suprojektuotas laikinoms parodoms. Didžioji salė yra beveik tūkstančio kv. metrų (iš viso ŠMC – apie 2 tūkst. ekspozicinės erdvės – aut. past.), lubų aukštis – 5,5 metro. Nepaisant to, jos proporcijos yra labai teisingos. Visame pastate dėl įstiklintų erdvių yra daug permatomumo. Šie dalykai buvo apgalvoti.“ K. Kuizinui teko lankytis daugybėje meno muziejų ir centrų pasaulyje ir, palyginus su jais, ŠMC jam yra vienas gražiausių pastatų.
„Man labai įstrigo menininkės Elenos Narbutaitės žodžiai, išsakyti ruošiantis personalinei jos parodai „Klestėjimas“, kad ŠMC yra jos mėgstamiausia vieta Vilniuje, – prisimena meno parodų kuratorė V. Januškevičiūtė. – Būtent taip ir įsivaizduoju ŠMC – kaip įdomią ir sudėtingą, pačia geriausia prasme, vietą įdomiame ir sudėtingame mieste.“
Menininko Pierre’o Bismutho, vis grįžtančio į Vilnių, užrašas puošia ŠMC sieną.
Ateitis – nebe „dykynėje“, o ant tvirtos platformos
„Nesumeluosiu sakydama, kad daugelį menininkų, kuratorių ir žiūrovų čia atvedė būtent įspūdingos V. E. Čekanausko projektuotos erdvės: stebėtinas jų mastas, elegancija ir tai, kad šis pastatas nuo pat pradžių buvo skirtas meno parodoms, – įsitikinusi V. Januškevičiūtė. – Mūsų ŠMC stiprybė ir yra atvirumas vizijoms, kurias įkvepia ši gan utopinė erdvė, gebėjimas kartais daryti visiškai priešingus dalykus, per daug neieškant bendrų vardiklių, ir atliepti aistrą kurti būtent tai, kas įdomu menininkams, kuratoriams, architektams, grafikos dizaineriams ir kitiems kūrėjams.“
„Viena ŠMC kaip institucijos gyvybingumo sąlygų – gebėjimas atsinaujinti. Tokiose erdvėse kaip mūsų Didžioji salė tu pasiklysi, nes su tuo masteliu reikia galynėtis, ieškoti tinkamo sprendimo, kad kūriniai parodoje nepradingtų. Tai labai įdomus pastatas, – patirtimi dalijasi ŠMC vadovas ir prisipažįsta, kad su juo nuolat palaiko dialogą. – Kiekvienąkart įdomu išvengti inercijos ir tą pačią erdvę vis kitaip pateikti žiūrovui, kad, atėjus į naują parodą, jo santykis ir su pačiu pastatu būtų naujas.“
Kuizinas primena, kad per parodą „24/7: Wilno-Nueva York“ žiūrovams buvo suteikta galimybė Didžiosios salės erdvę pamatyti iš aukštai, tarsi nuo stadiono tribūnos. O kokia, žvelgiant nuo jos, atrodo pastato ir jame eksponuojamo lietuviško šiuolaikinio meno ateitis? „Šis pastatas sugebėjo gyvuoti net tada, kai dėl pasenusios instaliacijos sutrikdavo elektros tiekimas. Taigi atsinaujinęs jis turės geras perspektyvas“, – įsitikinęs ŠMC vadovas, kuris kalba ne tik apie tvarią inžinerinę, apšvietimo įrangą ar vėdinimo ir kondicionavimo sistemą, bet ir naujas programas bei veikimą nebe institucinėje tuštumoje, kaip buvo 1990-ųjų pradžioje.
„Dabar turime visas įmanomas grandis, kad menas Lietuvoje funkcionuotų. Daug lengviau žvelgti į ateitį, kai nebestovi ant trapios platformos, – viliasi K. Kuizinas. – Nuo veiklos pradžios skatinome jaunuosius šalies menininkus, buvome jų prodiuseriais, dėjome labai daug pastangų, kad jie būtų integruoti į tarptautinius procesus. Šis įdirbis jau duoda vaisių.“ ŠMC vadovas kalba ne tik apie „Auksinį liūtą“, 2019 metais lietuvių menininkių „nukautą“ Venecijos bienalėje, bet ir šalies kūrėjų pastebimumą tarptautinėje meno erdvėje. O kol pastatas puošiasi ir ruošiasi atidarymui, galima pasvajoti apie menininkų galvose dar bręstančius kūrinius.
„Be galo laukiu atsinaujinusios programos, – prisipažįsta V. Januškevičiūtė. – Ir tų projektų, kurių autoriai galbūt dar tik kuria poeziją, studijuoja, atlieka tyrimus, renka kasdienės kūrybos kibirkštis, džiaugiasi jos jauduliu ir ramybe, kaupiasi įgyvendinti svajones.“
Kur?
Vokiečių g. 2
Daugiau
Straipsnio autorė – Jurgita Ogulevičiūtė-Guehlke
Daumanto Savicko nuotraukos
Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 22-ojo numerio.