Kai skaitysite šį tekstą, tikriausiai jau būsite kino ekranuose išvydę naujausią Christopherio Nolano darbą „Openheimeris“ – pamenat mokslininkų bazę Los Alamose? Tuomet galite įsivaizduoti, kad tokį, tik kiek mažesnį ir visai kitokius tikslus turintį mokslininkų miestelį, buvo galima rasti ir Vilniuje, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gatvėje. Joje įsikūrusioje observatorijoje virė mokslininkų darbai, tik priešingai nei Los Alamose, mokslininkai slėpėsi ne dėl savo vykdomų kvestionuotinų eksperimentų, bet nuo miesto šviesų. Ir jei Naujojoje Meksikoje sproginėjo atomai, tai vienintelis dalykas, nuo ko sprogsta observatorija šiandien Vilniuje, – idėjų gausa.
Į Vilnių atvykęs garsus astronomas W. Dziewulskis įkūrė observatoriją netoli Zakreto, kurį žinome kaip Vingio parką.
Nuo matyto filmo įtakos pabėgti negaliu, o ypač kai įžengusi į Vilniaus universiteto observatorijos, pastatytos XX amžiaus pirmoje pusėje, teritoriją išvystu užrašą „Mokslininkų namai“. Kaip man vėliau pasakoja Vilniaus universiteto Idėjų observatorijos edukatorė, istorikė Agnė Poškienė, čia anksčiau išties gyveno mokslininkai, tikri dangaus išmanytojai – astronomai bei meteorologai.
Astronomijos mokslas Lietuvoje turi gan gilias šaknis. Pradžia – XVIII amžius, kai Vilniaus centre įkuriama pirmoji observatorija, kur vykdomi aukšto lygio moksliniai tyrimai. Visgi jau XIX amžiaus pradžioje observatorijoje dirbę astronomai pradeda rašyti, kad vieta nebetinkama stebėti dangui dėl vežimų keliamų dulkių, vilniečių krosnių dūmų bei dujinių gatvių šviestuvų. Net ir Šv. Jonų bažnyčios bokštas trukdo bei verčia astronomus lipti ant observatorijos stogo dangaus kūnams „pasiekti“. Galų gale observatorija nukenčia nuo gaisro, sukelto sprogus krosniai.
Laimei, po Pirmojo pasaulinio karo į tuometinį Vilniaus Stepono Batoro universitetą atvyksta Lenkijoje garsus astronomas Władysławas Dziewulskis. Vilniumi žavėjęsis kaip filaretų ir filomatų miestu, ūsuotasis mokslininkas itin greitai pradeda kurti observatoriją netoli Zakreto. Kyla klausimas, kas yra Zakretas? Lenkų kalba „zakretas“ reiškia vingį, tad tuometinė vieta dabar mums geriau žinoma kaip Vingio parkas. Galima teigti, jog W. Dziewulskis taip greitai ėmėsi observatorijos statybos, kadangi dar prieš karą buvo nusipirkęs naują teleskopą, o apsistojus Vilniuje, jam nedelsiant reikėjo rasti, kur šį teleskopą „apgyvendinti“ – observatorijos statomos pagal teleskopą, o ne atvirkščiai.
Nuo 1921 metų naujojoje observatorijoje, nepaisant tarpukario sunkmečio (sako, kad net universiteto rektoriaus skeptras tuomet buvo pagamintas iš medžio), pradedami vykdyti moksliniai tyrimai, nenusileidę europiniams. Jie spausdinami „Astronomijos observatorijos biuleteniuose“, kuriais keičiamasi su kitomis užsienio observatorijomis. Šioje įstaigoje subręsta ir šio krašto, ir Europos astronomijos žvaigždės. Viena tokių – savo mokytoją W. Dziewulskį pranokusi, pirmoji moteris astrofizikė Lenkijoje, vilnietė Wilhelmina Ivanowska. Wilhelminos ryžtas pasinerti į dangaus tyrinėjimus buvo matyti jau universitete, kai studijuodama matematiką, tam, kad geriau įsisavintų žinias, savo noru nusprendė pakartoti kursą. Ryžtas neapleido ir vėliau – dėl meilės astronomijai atsisakė galimybės kurti šeimą: mokslininkė nesijautė galinti persiplėšti per abi gyvenimo sritis. „Teleskopus aš laikiau savo draugais ir su jais elgiausi kaip su draugais“, – sakė Wilhelmina.
Observatorijos statomos pagal teleskopą, o ne atvirkščiai! Giedromis naktimis vilniečiai čia kviečiami stebėti žvaigždžių, dienomis – į renginius ir užsiėmimus.
Niekas netikėjo, kad Vilnius plėsis taip greitai ir kad nuošali užmiesčio observatorija netrukus taps „užteršta“ miesto šviesų ir garsų. Pradėta svarstyti ją perkelti, bet įgyvendinti planų nepavyko dėl prasidėjusio Pirmojo pasaulinio karo ir aktyviausiųjų observatorijos mokslininkų išvykimo į Torunę. Lietuvai praradus nepriklausomybę, observatorija tęsia aktyvų mokslinį darbą iki 1967 metų. Vėliau pastatoma Molėtų observatorija, kur perkeliami visi moksliniai tyrimai. Ankstesnė dangaus tyrinėjimo įstaiga lieka tik kaip darbo ir studentų praktikos vieta iki 2006 metų.
Tiek visuomenėje, tiek Vilniaus universiteto bendruomenėje apie ypatingą, bet uždarą pastatą kas nors vis užsimindavo, tačiau prireikė laiko, kol buvo suburta iniciatyvinė grupė ir skirtingų mokslų sričių atstovai pateikė naują pastato koncepciją – jei jau vieta nėra tinkama moksliniams stebėjimams vykdyti, tebūnie tai erdvė jungtis menui ir mokslui! Atsižvelgiant į lūkestį, jog meno ir mokslo sintezė prisidės prie naujų idėjų įsižiebimo, buvo sugalvotas Idėjų observatorijos vardas. Dabar tai nauja edukacijų, laisvalaikio, mokslo, meno ir komunikacijos erdvė. „Aš, kaip istoriją baigusi humanitarė, galbūt galiu sukurti edukacinį turinį su astronomu. Mane jis gali pamokyti apie teleskopų veikimą, o aš jį – apie teleskopų istoriją. Tai žavu, tad tikimės, kad čia užsimegs skirtingų mokslų sričių atstovų santykis“, – pasakoja Agnė.
Vilniaus universiteto Idėjų observatorijoje idėjų nestinga. Lankytojų laukia parodos, ekskursijos, „Idėjų ketvirtadieniai“, kurių metu organizuojamos įvairios paskaitos ar užsiėmimai ir, žinoma, žvaigždžių stebėjimai – kiek ypatingesnėmis progomis su senuoju, jau 90 metų skaičiuojančiu astrografu, o giedromis naktimis naujutėlaičiu, tik liepos gale sumontuotu teleskopu. Rudenį įstaiga siūlo edukacijas vaikams bei paaugliams apie astronomo profesiją bei observatoriją kaip pastatą – kodėl observatorija turi būti išlenktos formos, ko reikia norint ją pastatyti ir kuo ji skiriasi nuo kitų pastatų. Taip pat jaunesnieji lankytojai galės panagrinėti Mėnulio žemėlapį bei išmokti atpažinti jame esančius kraterius.
Idėjų observatorijoje kuria mokslininkai ir menininkai.
„Kaip sakė vienas žmogus, startuoti su Julijono Urbono paroda „Mėnesienologija“ – tai geriausia, kas galėjo nutikti šiai observatorijai“, – apie pirmąją Vilniaus universiteto Idėjų observatorijos parodą atsiliepia Agnė. Julijonas Urbonas geriausiai žinomas kaip menininkas, tyrėjas bei Lietuvą savo darbu „Lithuanian Space Agency“ Venecijos architektūros bienalėje pristatęs vizionierius. Kaip menininkas teigia, jam buvo svarbu ne tik „ateiti ir padekoruoti“, bet ir kokybiškai prisidėti prie naujos įstaigos: „Bendravome su visais, nuo muziejaus direktorės iki observatorijos darbuotojų, ir pasakojome, koks galėtų būti meno bendruomenės bei paties meno indėlis į mokslą.“
Julijonas, paklaustas, kaip savo kūrybinėje praktikoje pradėjo taikyti tyriminius metodus, atsako, kad juos taiko visi: „Jeigu tu įvardiji dalykus – tu juos matai, jeigu ne – greičiausiai nematai. Čia panašiai kaip su mėlyna spalva – mes, žmonės, neseniai pradėjome ją matyti, nes anksčiau ji nebuvo įvardyta.“ Kalbant apie spalvas, Agnė pateikia gerąją meno ir mokslo sintezės praktiką: Tel Avive esančiame nanotechnologijų ir meno muziejuje menininkė kūrė paveikslus su Negyvosios jūros druska, o juos tyrusi chemikė nustatė, jog visiškai netikėtai menininkė sukūrė dar nematytus kristalus (pati to nežinodama!). „Ir menininkai, ir mokslininkai yra kuriantys, tad tikimės Idėjų observatorijoje pristatyti tiek jų sėkmių, tiek nesėkmių istorijas“, – dalijasi Agnė.
Nors Julijono Urbono paroda „Mėnesienologija“ jau pasibaigė, visgi kūrinys „Planetos iš žmonių salvidžpankas“ dar liko observatorijos kieme. „Vietiniai jau pradėjo eksponatus vadinti gulinčiais teleskopais, o vienas riedlentininkas teiravosi, ar galėtų vamzdį pasiimti. Mano kūriniai patys kuria tam tikrą kontekstą, kurio aš negaliu nuspėti“, – juokiasi Julijonas. Pasisupti ant „gulinčių teleskopų“, susiorganizuoti pikniką kieme ar pasivaikščioti po Idėjų observatoriją kviečiami visi – kaip ir savo idėjomis palaikyti dar neseniai užsikūrusį įstaigos veiklų variklį.
Kur?
- K. Čiurlionio g. 29
Straipsnio autorė: Gabija Stašinskaitė
Nuotraukų autorius: Daumantas Savickas
Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 19-ojo numerio.