Goštauto gatve pro penkis tiltus

Paneriu vingiuojanti A. Goštauto gatvė visada buvo miesto planuotojų ir vizionierių taikiklyje. Jų idėjos, eksperimentai, skirtingos santvarkos ir laikmečiai atsispindi greta vingiuojančios Neries vandenyje.

Mokslininkų namų kiemelis primena senus, žalius Romos kiemelius.

Vieno iš Pirmojo Lietuvos Statuto rengėjų, Vilniaus vaivados ir LDK kanclerio Alberto Goštauto vardu pavadinta gatvė įrėmina istorinį Vilniaus priemiestį – Lukiškes. Čia nuo XV amžiaus gyveno totoriai, saugoję miestą iš vakarų pusės. Tokia gatvė, kokią matome dabar, suformuota tik sovietmečiu, tačiau tai netrukdo jai būti įdomiai.  

Pasirinkimų gatvė

2,5 km ilgio gatvę galima įveikti keliais būdais: plaukiant upe, minant dviratį      pakrante, einant pėsčiomis, važiuojant automobiliu, arba apžiūrėti iš toliau, judant dešiniuoju Neries krantu. 

Pasirinkimų daug, bet vilniečiai paprastai renkasi automobilį. Nenuostabu: kam teko kairiąja gatvės puse įveikti atkarpą nuo Geležinio Vilko tilto iki Gedimino prospekto, atsimins tą jausmą, lyg pakliuvus į spąstus: šaligatvio nėra, perėjos atkarpoje tarp Baltojo ir Žvėryno tilto – taip pat. 

Šios gatvės atkarpos nemėgsta ir vietiniai. Prie Baltojo tilto, Mokslininkų namuose, gyvenantis istorikas ir rašytojas Eimantas Gudas prisipažįsta: „Kartais Goštauto gatve einu į operą. Jeigu einu į Seimą, savo mėgstamą restoraną „Submarinas“ arba Žvėryną, kur su draugais smagu pasivaikščioti, renkuosi Gedimino prospektą.“ Tiesa, pėsčiųjų negausi gatvė jam atrodo labai tinkama pabėgioti ramų vakarą.        

Goštauto gatvės gaudesys susilieja su Neries tėkme.

 Gatvė prie upės

„Nemėgstu vaikščioti palei upę, nebent į svečius užsukę draugai priverčia“, – prisipažįsta E. Gudas. Iš tiesų, palei A. Goštauto gatvę vingiuojanti Neris dabartiniam miestiečiui svarbi kaip rekreacinis elementas, bet grįžę bent pora šimtmečių atgal, pamatytume kitokį vaizdą. Prie vandens buvo įsikūrusios prieplaukos. Laivais ir valtimis į Vilnių iš Prūsijos atkeliaudavo druska, geležis, silkė ir vynas. Iš Lukiškių uosto Karaliaučiaus ir Kauno link judėjo mediena, malkos ir javai. Upė buvo svarbi daržininkyste besivertusiems vietiniams totoriams, jos vanduo naudotas odos apdirbimo dirbtuvėse. 

Upė papildydavo ir prie Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčios įsikūrusių brolių dominikonų iždą. Vienuoliai turėjo keltą, kuriuo keldavo į dešinį Neries krantą. Žinant, kad kelis šimtus metų per upę buvo tik vienas, 1536 metais pastatytas Žaliasis tiltas, ši paslauga turėjo būti labai populiari. 

Įdomu, kad ties dabartine A. Goštauto gatve atsirado ir antrasis tiltas mieste – Žvėryno. Metalinis tiltas akmenines kojas į vandenį sumerkė 1905–1907 metais.

Šiuo metu A. Goštauto gatvėje yra penki tiltai. Ji prasideda sulig Žaliuoju tiltu, o pirmu numeriu pažymėtame mažiausiame ir seniausiame pastate dabar įsikūręs Vytauto Kasiulio dailės muziejus. XX a. pr. šį sklypą įsigijo ir namą kultūrai puoselėti pastatė Vilniaus mokslo bičiulių draugija. Apjuostas judrios gatvės, dėl pakeltos krantinės dauboje likęs pastatas dabar atrodo lyg klasės nepritapėlis.

Vytauto Kasiulio dailės muziejus. Per Antrąjį pasaulinį karą čia veikė siuvykla.

Vizionierių gatvė 

Goštauto gatvei, iki 1990-ųjų vadintai K. Požėlos vardu, sovietmečiu buvo numatytas reikšmingas vaidmuo: čia turėjo būti suformuotas naujo miesto kvartalo – Naujamiesčio – centras. 

Šioje miesto dalyje buvo planuota pastatyti vienuolika mokslo institutų ir tiek pat daugiabučių jų darbuotojams. Vis dėlto pastatyti vos keli institutų pastatai. Jie be pėdsakų sunaikino totorių kapines, 1951 metais uždarytą medinę totorių mečetę ir ištrynė senųjų Lukiškių gatvelių tinklą. 

1961 metais pastatytas Miestų statybos projektavimo institutas (namo numeris – 8) vadinamas ankstyvojo sovietinio modernizmo pavyzdžiu. Originaliausia interjero dalis – puscilindrio formos stiklo blokelių laiptinė ir sraigtiniai laiptai, puikiai išsilaikę iki šių dienų. Po Nepriklausomybės atkūrimo čia atsidarė amerikietiško stiliaus maistu bei originaliu interjeru garsėjęs restoranas „Ritos slėptuvė“. Slėptuvę seniai pakeitė „Alaus namai“, bet vyresni vilniečiai iki šiol užuodžia picų ir amerikietiškų blynelių kvapą. 

Gatvė figūruoja ir šių dienų vizionierių planuose. Buvusios šv. Jokūbo ligoninės teritorijoje rekonstruojamuose pastatuose kuriasi ugdymo įstaigos bei viešbučiai; buvusį mokslo institutų kvartalą planuojama perstatyti ir paversti ministerijų kvartalu. 

Ambicingų permainų laukia ir XXI a. pr. gatvės gale pradėto formuoti „Verslo trikampio“ teritorijos. Projektuotojų planuose – ir uostas Neries krantinėje. 

Kultūros, nomenklatūros ir KGB darbuotojų namai

Grandiozinių sovietų valdžios užmojų simboliu ir gatvės akcentu galima vadinti 1951 metais iškilusius socialistinio realizmo stiliaus Mokslininkų namus. 

Daugiabutį, skirtą akademiniam elitui, suprojektavo italų kilmės Leningrado (dab. Peterburgas) architektas Džovanis Rippa. Name su ampyro stiliaus bokštu buvo numatyti erdvūs, 160–190 kv. metrų butai su atskiru įėjimu ir kambariu tarnaitei (tuo metu gyvenamojo ploto norma žmogui Vilniuje buvo 6,2 kv. m, o privatus samdomas darbas laikytas nelegaliu). 

Butų apdailai naudoti gipso lipdiniai, ąžuolo parketas ir prašmatnūs tapetai. Namo koridoriuose buvo įrengtos šiukšlių šachtos, skoningai faneruoti liftai, o vidiniame kieme – želdynai su fontanu ir teniso kortai.

Vėliau dauguma butų buvo sudalinti, tačiau keletas išlaikė savo originalų planą iki šių dienų. Erdviame, 180 kv. m bute su puikiai išlikusia apdaila aštuonerius metus gyvena ir istorikas E. Gudas. Vilnietis, save vadinantis didmiesčio žmogumi, sako, kad gatvės triukšmas jam nė kiek nekliudo, o po langais, Vašingtono skvere, almantis fontanas maloniai primena lietų. 

Jis išnaudoja ir vidinio kiemelio privalumus: šiltuoju metų laiku mėgsta skaityti ant suoliuko prie gėlynu paversto buvusio fontano, aktyviai naudojasi ir teniso kortais. 

„Man čia labai jauku, nenorėčiau keltis niekur kitur“, – sako istorikas ir priduria, kad ši gatvė jam patinka visais metų laikais, o labiausiai – vėlyvą vasaros vakarą, kai vaikštinėja šiluma besidžiaugiantys miestiečiai.  

Pastačius Mokslininkų namus, gatvėje vienas po kito iškilo ir kiti gyvenamieji daugiaaukščiai. Priešais „Žalgirio“ jaunimo stadioną, kurio vietoje stovi dabartiniai Seimo rūmai, 1954 metais išdygo puošnus geležinkeliečių šeimoms skirtas daugiabutis. Pasakojama, kad jį statė vokiečių belaisviai, nes po karo mieste trūko darbo jėgos. 

Po kelerių metų netoli Žaliojo tilto buvo pastatytas meno kūrėjams skirtas namas. Pirmame pastato aukšte atidarytas dviejų kino salių teatras „Planeta“, dabartinė „Skalvija“. Už jo nutįso nestandartinės statybos namas, kuriame sumanyta  apgyvendinti iš emigracijos, daugiausia Lotynų ir Pietų Amerikos, į „socialistinį rojų“ parviliotus tautiečius. Vyresni vilniečiai 3 ir 4 numeriais pažymėtą namą iki šiol vadina „amerikanke“, bet istorikas E. Gudas sako, kad namui tinka ir „KGB“ pavadinimas. Esą kas trečiame bute čia gyveno KGB darbuotojas, o repatriantų butuose buvo įrengta pasiklausymo aparatūra.  

Šį adresą iki šiol žino muzikos mylėtojai: skirtingais pavadinimais nuo 1994 metų čia veikia muzikos įrašų parduotuvė.  

Dažniau judantys A. Goštauto gatve prie „amerikankėje“ įsikūrusio dviračių salono „Ponas dviratis“ mato gulintį borderkolį. Tai – Trolis, trylikametis salono įkūrėjo Igno Lasausko šuo. Penkiolika metų čia dirbantis vilnietis pastebi, kad  ši gatvės dalis pasikeitė minimaliai, o tarp Žaliojo ir Baltojo tiltų vis dar nėra dviračių tako.  

Gatvę I. Lasauskas vadina jungiamąja – vilniečiai ja kažkur eina ar važiuoja, todėl ir pusrūsyje įsikūrusio salono darbuotojai pro langą paprastai mato tik automobilius, maisto kurjerius ir vieną kitą praeivį. 

„Puskalnis“ lyg ore pakibęs pilkapis, lyg skruzdėlynas.

Meniška gatvė

2009-iais, Vilniui tapus Europos kultūros sostine (VEKS), A. Goštauto gatvėje atsirado dvi skulptūros. Ties 8 namu pastatytas Mindaugo Navako „Dviaukštis“ – skulptūra-pastatas, į kurį galima įeiti. Menas traukia meną – 8 namo viduje, hole, perpus su meno galerija veikia kavinė „Art Cafe“.

Einant krantine galima apžiūrėti kitą VEKS palikimą – puikiai aplinkoje užsimaskavusį Roberto Antinio „Puskalnį“. 

Po tiltais kybo plieninės menininko Kunoto Vildžiūno skulptūros, skirtos Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 20-mečiui. Gatvės gale, šalia dviejų identiškų verslo centrų pastatų, stovi ryškiaspalviai skulptoriaus Tado Gutausko „Dvyniai“. 

Nepriklausomybės kovų liudininkė

Pro Parlamento rūmus einanti A. Goštauto gatvė primena apie 1991-ųjų kovas. Kruvinus Sausio 13-osios įvykius primena aplink Seimą stovėjusių barikadų vietas žymintys akmeniniai stulpai. Memorialinis akmuo prie automobilių stovėjimo aikštelės žymi per 1991 metų rugpjūčio pučą nušauto Alytaus rinktinės savanorio Artūro Sakalausko žūties vietą. 

Nereikalingos estakados gatvė

Žaliuoju tiltu prasidėjusi gatvė gale įsiremia į estakadą. Prieš dešimt metų pastatyta estakada turėjo sumažinti automobilių spūstis Geležinio Vilko gatvėje, tačiau automobilių srauto čia nėra, todėl man  tai pats patraukliausias kelias sugrįžti į miestą ir pervažiuoti gatve, kuri svarbi asmeniniame miesto žemėlapyje: 8 numeriu pažymėtame name, buvusioje „Veido“ periodikos leidykloje, prieš du dešimtmečius prasidėjo žurnalistinė mano karjera. Po kelerių metų ji nuvedė į stiklinius verslo centrus gatvės gale. Nepaisant to, mano ir A. Goštauto gatvės santykis visada išliko tik dalykinis. Tačiau. Rašydama šį straipsnį, kelis kartus gatve perėjusi pirmyn atgal ir pamačiusi joje vykstančius pokyčius, susvyravau: gal mums pavyks užmegzti ir šiltesnius santykius?

Straipsnio autorė – Rasa Pangonytė-Račiukaitė 

Medilės Šiaulytytės iliustracijos

Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 26-ojo numerio.