Gatvė, kuri žvelgia į upę

Petro Vileišio gatvė Vilniuje gali pasirodyti tiesi ir paprasta, lyg nuo tilto palei upę ištempta styga, bet ar iš tiesų čia viskas taip aišku? Po nauja ir lygia dviračių tako danga glūdi kultūriniai sluoksniai, kuriuose rasta daiktų net XVII amžiaus daiktų…

Šeimų sode galima rasti ir rojaus obuoliukų.

Nuo Vileišių paminklo iki Petro Vileišio rūmų 

Prie kelio link Antakalnio, Neries upės pakrantėje, stovi paminklas broliams Vileišiams – žymiems lietuvybės veikėjams. Iš jų vyriausias, Petras Vileišis, galėtų būti pavadintas Lietuvos nepriklausomybės kūrėjų „pinigine“. Jis savo lėšomis leido pirmą Vilniuje ėjusį lietuvišką laikraštį „Vilniaus žinios“ ir net užmokėjo už salę, kurioje vyko Didysis Vilniaus Seimas. „Petras Vileišis, nepaprastai simpatiškas senis, paprastas, geraširdis, prieš keletą metų turėjo apie 500 tūkstančių, o dabar pasiliko su 50-čia. Viskas išėjo žmonėms ir įvairiems atgimimo tikslams“,  – rašė M. K. Čiurlionis.

Eidami nuo brolių Vileišių skvero link Antakalnio prieisime Žirmūnų tiltą, už kurio prasideda Petro Vileišio vardu pavadinta gatvė. Beje, žymusis inžinierius savo kūrinius kartais pasirašinėjo Petro Nėrio vardu. 

Ypatingi namai ir užrašai

Neries pakrantė ties Antakalniu minima Vilniaus legendose. Pasak vienos iš jų, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino tarnas Dainius čia dainas savo mylimajai dainavo ir deivės Mildos buvo paverstas lakštingala, o jo mylimoji – rožių krūmu. XVII amžiuje Antakalnis tapo didikų vasaros rezidencijų vieta. Sluškų, Pacų, palaikomų Laterano kanauninkų, Sapiegų valdos, o XIX amžiuje garsus Tivoli sodas driekėsi iki pat upės. To sodo dalį išpirkęs Petras Vileišis 1906 metais pasistatė rūmus, kuriuose dabar veikia Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. 

Gyvenimo prie upės, dviračių, kultūros gatvė.

Iš savo rūmų („Vileišinės“) belvederio – apžvalgos aikštelės kiemo kampe – Petras Vileišis galėjo matyti pakrantėje išsirikiavusias trobeles. Jas per potvynius Neries vandenys semdavo vos ne iki langų.  

Šalia dar būta ir dvarelio, XVII amžiuje priklausiusio vienuoliams Laterano kanauninkams. Čia išliko vienas seniausių gatvės pastatų, pažymėtų XIX amžiaus plane. Tai P. Vileišio g. 6. XIX amžiuje jame buvo gyvenama, veikė salyklo gamykla bei buvo miško medžiagos sandėlis. 1891 metais salyklo gamyklą nupirko garsus Vilniaus aludaris ir gamyklų savininkas Ilja Lipskis. Jis pastatą rekonstravo ir pastatė keturių aukštų bokštą salyklui džiovinti. Tarpukariu po dar vienos rekonstrukcijos gamybinės patalpos pakeistos į gyvenamąsias. Ir dabar šiame name yra butai. Ant namo sienos užrašytas poeto Dainiaus Dirgėlos eilėraštis apie ilgą Antakalnį – nuo Saulėtekio iki saulėlydžio. Šioje gatvėje rasime net tris eilėraščius netikėtose vietose. 

Vileišio g. 11B namo fasade matyti kitoks užrašas – 1930. Tai, matyt, namo rekonstrukcijos data. Gyventojai pasakojo, kad čia stovėjo bokštas ir sandėlis, statyti per Pirmąjį pasaulinį karą. Vėliau teisininkas Žukovskis sandėlio pastatą praplėtė, pristatė antrąjį aukštą ir sujungė su bokštu. Taip sukurtą gyvenamąjį namą jis paliko savo dukterims, kurios po Antrojo pasaulinio karo išvyko gyventi į Lenkiją, o namą pardavė. Dabar name yra keturi butai, šalia gražus daržas ir gėlynas su nuosavu šuliniu. 

Galime tik įsivaizduoti, kad P. Vileišio gatvėje tokių daržų ir gėlynų būta daug šalia medinių  namų ar dvarelių. Mūsų dienų sulaukė vos keli medinukai – jų vietoje prieš šešis dešimtmečius išdygo blokiniai ir mūriniai kooperatiniai namai, o darželiai ir gėlynai atsirado jų palangėse. P. Vileišio gatvėje nuo gimimo gyvenantis Artūras Vilkišius pasakoja, kad plytinius namus čia statė kareiviai iš „strojbato“ – specialaus statybininkų būrio. 

Po karo P. Vileišio gatvės pradžioje veikė Antakalnio vaikų namai, kuriuose gyveno apie šimtas vaikų. Pastatų neišliko, bet dėl to buvę šių namų gyventojai nesielvartauja – prisiminimai apie alkaną vaikystę ir tėvų ilgesį sentimentų nepaliko. Onai Birutei Martinėnaitei-Starovoitovienei taip pat teko praleisti šituose namuose keletą mėnesių. Prisiminė iš Amerikos atsiųstą labdarą  (gražias suknytes), pabėgimus slapčia rytais į šalia esančią Petro ir Povilo bažnyčią, išvykas į  miestą, pakeliui sutiktą vokiečių belaisvių koloną.

Šiame pastate veikė alaus gamykla, o tarpukariu atsirado butai.

Gatvė ir upė

Kartais pasakome, kad Vilnius yra nuo upės „nusisukęs“, tačiau P. Vileišio gatvė kaip tik žvelgia į ją. Čia namai, pažymėti tiek lyginiais, tiek nelyginiais numeriais, rikiuojasi vienas šalia kito. Apie gatvės vietą prie upės skelbia ir senieji jos pavadinimai, kurie išversti į lietuvių kalbą skamba taip: „Pakrantės“, „Antakalnio kranto“, „Antkrantės“, „Krantinės“… 

Upė buvo ir yra neatsiejama šios gatvės gyventojų gyvenimo dalis. Neries upe iki pat XX amžiaus vidurio buvo plukdomi sieliai. Antakalnyje dalį malkų ir rąstų, skirtų Vilniui, sukraudavo ant sauso ir žemo kranto į rietuves.

Neryje veisėsi lydekos, ešeriai, lynai, karšiai, kuojos, vėgėlės, šamai, menkės, unguriai, šapalai, žiobriai, lašišos. Senovėje žvejai čia statydavo pertvaras – į upę sukaldavo kuolus, o tarpus tarp jų išpindavo žabais, pro kuriuos stambesnės žuvys negalėdavo praplaukti. Toks žvejybos būdas minimas ir Lietuvos statutuose.

Vileišio gatvėje nuo 1964 metų gyvenantis A. Vilkišius vaikystėje su draugais pasigamindavo meškerių. Pirmosios būdavo iš lazdyno šakų, vėliau – bambukinės. Dažniausiai pagaudavo „kilbukus“ – taip žmonės vadina paprastuosius gružlius, 8–15 cm ilgio žuvytes. Kai sovietiniais metais Neris buvo užteršta, jų buvo labai pamažėję, o dabar vėl daug, kaip ir žvejų upės pakrantėse.

Gatvės gyventoja Dijana Vilkišienė pasakoja, kad anksčiau medžių prie upės nebuvo. Žmonės iš namų iškart eidavo prie upės, pievelėse degindavosi, upėje maudydavosi. O upę ir vasarą, ir žiemą galėjo stebėti per savo namų langus. Vaikai per teatrinius žiūronus galėdavo matyti, ką veikia Žirmūnų gyventojai.  

Gatvė liudija ir istorinius įvykius. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja Austė Nakienė 1991 metų sausio 12 dieną išėjusi prie upės pamatė baisų vaizdą: kitoj upės pusėj Žirmūnų gatve važiavo rusų tankai iš Šiaurės miestelio, o žirmūniečiai stovėjo daugiabučių balkonuose ir švilpė. Tankai tais laikais važiuodavo ir Žirmūnų pusės pakrante – dabartinio dviračių tako vietoje ėjo jiems skirtas neasfaltuotas kelias link Pabradės.

Birutė Kapustinskaitė eilėraščiu ant Šilo tilto atramų skundžiasi, kad „mintims lubos per žemos“.

Valtys, keltai, tiltai

Neris buvo daug vandeningesnė, tiko laivybai. P. Vileišio gatvės vaikų džiaugsmas buvo praplaukiantys garlaiviai. Sako, vaikai, iš tolo pamatę garlaivį, bėgdavo žiūrėti jo sukeltų bangų upėje. Pirmasis garlaivis čia atpūškavo XIX amžiaus viduryje, o dar seniau Nerimi plaukdavo vytinės, strūgai, laibos, dėžės, pergos, batai, skultai, kamegos. Kaip atrodė tie laivai, tiksliai nežinoma. Jurgis Vanagas knygoje „Primirštas Antakalnis“ rašo, kad XVII–XIX amžiuje į Vilnių atvykdavo arba pro jį praplaukdavo 60–80 laivų. 

XX amžiuje Vilniuje kūrėsi baidarių sporto klubai. P. Vileišio gatvės pradžioje, mediniame namelyje ties Žirmūnų tiltu, laikytos baidarės. Jomis irkluodavo iki Valakampių arba upe žemyn. 

Kol Antakalnyje nebuvo tilto, per upę žmones perkeldavo valtimis arba keltais. 1835 metais rašytoja Gabrielė Giunterytė-Puzinienė rašė, kaip ji keltu persikėlė į alyvomis kvepėjusį Tivoli sodą, kur vyko piknikas. O štai P. Vileišio gatvės gyventojų atmintyje išliko keltas, buvęs priešais Žirmūnų gimnaziją (anksčiau – 7-oji vidurinė mokykla). Sako, buvo „parištas ant vielos tarp dviejų krantų“ ir juo buvę labai patogu persikelti į Žirmūnus, ir vaikai, lankę ten buvusį baseiną, dažnai tuo keltu naudodavosi. 

Dabar P. Vileišio gatvėje yra du tiltai. Ties Žirmūnų tiltu upės vaga išlinkusi, o dešinysis krantas yra aštuoniais metrais aukštesnis, todėl suprojektuota nesimetriška konstrukcija. Nuo 2010 metų tiltas papuoštas skulptoriaus Kunoto Vildžiūno skulptūra „Karališkas obuolys“. 

Pirmasis tiltas Antakalnyje buvo pastatytas tarpukariu dabartinio Šilo tilto vietoje. Jis buvo skirtas pėstiesiems bei traukiniams – siauruoju geležinkeliu gabenti karinei amunicijai į Šilo gatvėje buvusius bunkerius. Antrojo pasaulinio karo metais tiltas buvo susprogdintas. Dabartinis Šilo tiltas, statytas beveik dešimtmetį, išbandytas 1997 metais, dalina P. Vileišio gatvę į dvi dalis: nuo Žirmūnų tilto iki šios vietos dar galima atvažiuoti automobiliu, o važiuojamoji dalis neria į namų kiemus, upės pakrantė lieka tik dviratininkams ir pėstiesiems. Čia keliaujantys ras „Antakalniečių bendruomenės“ iniciatyva sukurtą Šeimų sodą, Saulės laikrodį, labirintą, vaikų žaidimo aikšteles, suolelius – naują poilsiui tinkamą parką. 

Dabar visa 2,6 km ilgio P. Vileišio gatvė skirta dviratininkams – jie čia turi išskirtines teises. Tai   pirmoji tokia gatvė ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje. 

Gelbėtojų tvirtovė ir institutas 

Prie Šilo tilto iškilo tamsus, modernus, ypatingas pastatas – jame įsikūrusi Gaisrinė ir bendrasis pagalbos centras. Pastatas išties įdomus: jo dalis „užkasta“ po žeme, o pro stiklines  sienas atsiveria vaizdas į Nerį. 

Nuo 2002 metų į naują pastatą P. Vileišio gatvėje, suprojektuotą architekto Arūno Paslaičio, buvo perkeltas Lietuvių kalbos institutas. Apie šios Lietuvai ypatingai svarbios mokslo įstaigos istoriją ir veiklą galime daugiau sužinoti čia veikiančiame – muziejuje „Lituanistikos židinys“.  Ekspozicijos šūkis – „paliesk lietuvių kalbą rankomis“. Muziejuje verta pabūti ilgiau, tad jame ir baigsiu savo pasakojimą apie gatvę.

Straipsnio autorė – Liuda Matonienė

Medilės Šiaulytytės iliustracijos

Straipsnis yra iš žurnalo NEAKIVAIZDINIS VILNIUS 27-ojo numerio.