Žmogus geria kavą. Būdamas bet kurioje pasaulio vietoje, paspaudžia mygtuką. Atsidaro dėžė, iš jos pakyla dronas. Jis apskrenda miestą, atlieka stebėjimo misiją ir vėl grįžta į stotelę. Ten įkraunama baterija, kurią, jeigu reikia vėl skristi, pakeičia roboto ranka. Surinktus duomenis dronas perkelia į skaitmenines sistemas, juos apdoroja dirbtinio intelekto įrankiai. Tokią viziją prieš kelerius metus pamatė Vilnius Tech Antano Gustaičio aviacijos instituto profesorius ir partneris, įmonės „IT logika“ vadovas dr. Linas Gelažanskas. Vilnietis pasitelkė savo žinias ir sukonstravo autonominę dronų stotelę „DBOX“, kuri tampa jo gimtojo miesto ateitimi.
Štai kaip atrodo drono „garažas“, keičiantis miesto ateitį.
Linai, kiek šiuo metu Vilniuje veikia jūsų sukonstruotų autonominių dronų stotelių?
Šiuo metu yra keturios, per metus iš jų kylantys dronai atlieka apie 5 tūkstančius misijų, tai yra maždaug po trisdešimt skrydžių darbo dienomis. Jas valdo Vilniaus miesto duomenų centro „ID Vilnius“ komanda.
Ten dirbantys žmonės prižiūri dronus, analizuoja jų sukauptus duomenis ir sprendžia įvairius mieste kylančius iššūkius, susijusius su miesto švara, eismu, tikrina pastatų stogus, fiksuoja statybas, atnaujina miesto žemėlapius. Dronai yra kaip miesto akys, jie gali vos per kelias minutes pasiekti reikiamą Vilniaus dalį ir užfiksuoti, kas ten vyksta.
Kiekvienas išradimas turi savo istoriją. Kaip „DBOX“ gimė jūsų galvoje?
Viskas prasidėjo nuo to, kad sukūrėme Panevėžio miesto 3D maketą: dronai skraido po miestą, užfiksuoja daug nuotraukų, ir tada iš jų sugeneruojamas fotorealistinis maketas.
Viskas puikiai pavyko, tačiau komandoje buvo vienas nepatenkintas žmogus – tas, kuris turėjo pakrauti ir keisti baterijas. Droną galima valdyti iš bet kurios vietos, tačiau prižiūrėti baterijai reikėjo žmogaus rankų. Ir tas žmogus buvo ypač nelaimingas.
Istorija pasikartojo ir per kovidą. Vilniaus miesto savivaldybė pasikvietė „dronistus“ ir paprašė idėjų, kaip padėti miestui šiuo sudėtingu metu. Mums pavyko įrodyti, kad galime stebėti visą miestą. Nupirkome 10 bepiločių lėktuvo tipo orlaivių, juos greitai perdarėme taip, kad galėtų skristi dvi valandas, ir įsirengėme centrinę stotį pievoje prie Baltojo tilto.
Viskas buvo valdoma nuotoliu, per 4G tinklą. Dronų užfiksuotus vaizdus siuntėme į centrinį pultą Vilniaus savivaldybėje. Dronas žemėlapyje pažymėdavo, kur žmonės pažeidžia kovido taisykles, tada į tą vietą būdavo siunčiamas kitas dronas su garsiakalbiu ir įrašytu prašymu nesibūriuoti.
Kaip reaguodavo žmonės, išgirdę balsą iš dangaus?
Įrašytas malonus diktorių balsas prašydavo laikytis taisyklių, todėl daugelis, nors ir nustebdavo, reaguodavo pozityviai ir išsiskirstydavo. Aišku, kartais piktai nusiteikę žmonės rodydavo įvairius ženklus. Buvo ir tokių, kurie bandė numušti droną, tačiau į jį pataikyti yra beveik neįmanoma, nes jis skrenda maždaug 50 metrų aukštyje.
Įsivaizduokite, kiek miestui padėjome sutaupyti resursų, nes prižiūrėti viešajai tvarkai užtekdavo dronų, pareigūnams nereikėdavo kaskart vykti į vietą.
Būtent kovido metu Vilniaus miesto savivaldybė ir suprato, kiek daug dronai gali padėti miestui. Tačiau mūsų komandos istorija vėl pasikartojo. Nelaimingiausias žmogus vėl buvo tas, kuriam reikėjo keisti ir krauti drono baterijas. Jis turėdavo nuolat vykti prie Baltojo tilto.
Tada man ir kilo mintis apie stacionarią dronų bazę, tokį kaip garažą, kuriame viskas būtų atliekama automatiškai, be žmogaus įsikišimo. Prireikė laiko, tačiau sukonstravome tokią dėžę, išbandėme ir supratome, kad išsprendėme net kelias problemas – pagaliau komandoje visi buvo laimingi, o miestas gavo autonominių dronų stotelių tinklą.
Darosi šiek tiek nejauku, kai pagalvoji, kad esi nuolat stebimas. Be to, ar mieste zujantys dronai nekelia nepatogumų ar grėsmės žmonėms?
Dronus yra labai sunku pastebėti, nes jie skraido gana aukštai, ir labai sunku išgirsti, jeigu ausis nėra įgudusi girdėti tam tikrų dažnių. Aš visuomet išgirstu aplink skraidantį droną, nes jau turiu išlavinęs šį įgūdį, o tiems, kas su dronais susiduria retai, jų skleidžiamas garsas tiesiog paskęsta miesto šurmulyje.
Kalbant apie saugumą, galiu visus nuraminti, kad tiek patys skrydžiai, tiek duomenų apsauga stipriai teisiškai reglamentuota. Visi kaupiami dronų duomenys, pritaikius algoritmus, iš karto yra nuasmeninami, tai yra uždengiami žmonių veidai, mašinų numeriai.
Dronų skrydžiams reikia gauti leidimus, atlikti rizikos vertinimus. Mūsų dronai jau skrido daugiau nei 10 tūkstančių kartų ir kol kas nesame turėję nė vieno incidento. Tai rodo, kad technologija yra patikima, ją galime saugiai naudoti. Nuo pat pirmos akimirkos, kai statėme bazines stotis, pasirinkome pačius mažiausius bepiločius orlaivius, kurie sveria iki 900 gramų. Taigi, net jeigu ir nukristų, nebūtų pavojinga.
Dronai yra miesto pagalbininkai, ne priešai. Jie padeda spręsti labai daug iššūkių, manau, ateityje tai darys dar geriau ir efektyviau.
O jei, vaikštant prie Baltojo tilto, virš jūsų prabiltų balsas iš aukštai pakibusio drono?
Kaip manote, kokia yra jų ateitis mieste?
Viena iš siekiamybių yra sukurti tokį tinklą, kad dronas galėtų nuskristi į bet kurį miesto tašką vos per kelias minutes. Ko dar trūksta? Integracijos su kitomis institucijomis, kad policininkai, medikai, ugniagesiai, jau vykdami į įvykio vietą, galėtų iš anksto matyti, kokia situacija. Norime dronų stotelėse įrengti pirmosios pagalbos rinkinius, kuriuos būtų galima operatyviai nugabenti į nelaimės vietą, pavyzdžiui, net defibriliatorių ar adrenalino švirkštą.
Taip pat dronai gali padėti spręsti kamščių problemą, kai įvyksta nedidelės avarijos: atskrenda, užfiksuoja įvykį ir liepia dalyviams išsiskirstyti.
Bepilotės skraidyklės jau dabar pasitarnauja ieškant žmonių. Jose sumontuotos termokameros pagal skleidžiamą šilumą labai gerai mato žmones net ir pačiose tankiausiose ar sunkiausiai prieinamose vietose.
Dronai galėtų puikiai atlikti ir vadinamuosius paskutinio kilometro siuntinių pristatymus. Mano vizija, kad dronų stotys galėtų virsti „dronomatais“. Jie ne tik atpigintų kurjerių paslaugas, bet ir ženkliai pagreitintų siuntinių pristatymą.
Bepilotes skraidykles galima naudoti ir pramoginiams, šou tikslams. Dronų šou yra puiki alternatyva fejerverkams. Latvijoje esame surengę šou net su 500 dronų.
Esate mokslininkas, kuris specializuojasi aviacijos srityje. Kaip dronai atsirado jūsų gyvenime?
Kai mokiausi penktoje klasėje, į mokyklą atėjo aviamodelistas ir pakvietė lankyti būrelį. Konstravau lėktuvėlius iki devintos klasės, paskui – išaugau.
Lėktuvus vėl prisiminiau baigdamas elektroninių sistemų ir kompiuterių inžinerijos bakalaurą Anglijoje, Lankasterio universitete. Mano baigiamojo darbo užduotis buvo sukonstruoti droną iš tokių detalių, kurias galima nusipirkti elektroninių prekių parduotuvėje. Technologiškai tai tapo įmanoma, nes atsirado čipai, droną galėjo susikonstruoti kiekvienas tiesiog savo namuose. Man pavyko tai padaryti, o tai dar labiau motyvavo gilintis į šią sritį. Todėl tęsiau magistro ir doktorantūros studijas Anglijoje ir Amerikoje, Šiaurės Karolinos universitete. Tiesa, buvau įstojęs į odontologiją, kaip mano vyresnieji broliai, bet studijuoti taip ir nenuėjau, pasirinkau inžineriją, kaip ir tėvai.
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad jeigu norime šalyje turėti daugiau inžinierių, kurių šiuo metu labai trūksta, šią sėklą reikėtų pasėti jau nuo mažų dienų. Dirbu universitete ir matau, kiek turime daug neišnaudoto potencialo.
Esate tikras vilnietis, gimęs ir augęs šiame mieste. Vilnių po lopinėlį esate neblogai ištyrinėjęs tiek ant žemės, tiek iš dangaus platybių. Tikriausiai žinote ne vieną miesto paslaptį?
Mes turime neįtikėtinai gražų senamiestį, kuris, stebint iš viršaus, išsiskiria raudonais stogais. Aš pats buvau nustebęs, kiek daug yra meno kūrinių ant miesto pastatų. Todėl visiems labai rekomenduoju einant gatve senamiestyje būtinai pakelti akis į viršų. Pamatysite visą meno galeriją.
Dirbate su technologijomis ir inovacijomis, tikriausiai jus yra labai sunku kuo nors nustebinti?
Ir visgi tai pavyksta. Nors technologijos yra galingos, nereikia nuvertinti ir gamtos jėgų. Susidūrėme su keistu reiškiniu – dronas iš niekur nieko imdavo leistis žemyn. Juodosios dėžės parametrai rodė, kad jis darė visus tinkamus veiksmus, kad kiltų aukštyn, tačiau kažkokia nematoma jėga jį nuleisdavo ant žemės.
Niekaip nesupratome, kas gi čia vyksta. Šio paslaptingo reiškinio priežastis galiausiai išaiškėjo, kai prie skraidyklės pritvirtinome ir galinę kamerą. Pasirodo, mūsų nedidelio lėktuvo tipo dronai vizualiai yra panašūs į kranklius. Šie paukščiai perėjimo metu yra labai pikti. Jie ir užpuldavo mūsų dronus, gerai apkapodavo ir, įsikibę nagais, nuleisdavo ant žemės. Teko susitarti su gamta ir aplenkti teritoriją, kur peri krankliai. Beje, kitos formos dronų šie paukščiai nepuola, tik tuos, kurie panašūs į juos pačius.
Straipsnio autorė Viktorija Žižiūnienė
Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 22-ojo numerio.