Fotožvejyba asfalto upėse
Nepamenu, ar pirmą kartą į rankas paėmiau fotoaparatą, ar videokamerą. Ko gero, visgi videokamerą – buvau įnikęs filmuoti tiek keliones, tiek buitinius vaizdus. Galbūt jau tada kažkaip buvau įkvėptas Jono Meko darbų, nors lygiuotis į jį gal ir yra sunkus apsirgimas puikybe.
Šeimoje mėgsta fotografuoti mama ir brolis. Buvau gal dvylikos, kai perėmiau brolio fotoaparatą – taip atradau ryšį su šiuo menu. Žinoma, tikri menininkai ir ypač pusmenininkiai turi fotografuoti tik su fotojuostele, tad griebiau senelio apmusijusį „Contax“ fotoaparatą ir toliau pyškinau. Geri laikai buvo gūdžiais 2014 metais, pigiausia fotojuostelė tekainavo 3 eurus!
Mane domino abstrakčios formos, ypač fotografuojant architektūrą. Pernelyg siekiau atsitraukti nuo gyvo miesto su realiais žmonėmis ir fiksuoti grynas formas. Žinoma, tokia tema gan greit pabosta, norėjosi įnešti į darbus daugiau savo paties charakterio. Kadangi esu visiškas savamokslis, fotografuojantis savo malonumui, nemažai eksperimentavau. Atradau dvigubos ekspozicijos techniką. Jutau, kad ji suteikia tam tikrus rėmus ne tiek fotografuoti, kiek tapyti su fotoaparatu.
Pirmiausia padarau vieną kadrą su dideliu šviesos kontrastu – yra bent vienas didelis šešėlyje skendintis ruožas. Antrą kadrą derinu pagal tai, kiek pirmojo kadro tamsių vietų jis padengia. Neretai tuos du kadrus skirdavo net kelios savaitės, kartais juostelė fotoaparate užsibūdavo mėnesius, tačiau pirmojo kadro vaizdą visada atsimindavau. Daugybę kartų, pakėlęs fotoaparatą, vertinau, ar antras kadras žiūrisi ant pirmojo, stengdavausi kuo labiau atsiminti pirmąjį. Kol juostelė neišryškinta, nebūdavo iki galo aišku, kaip kadrai išeis, tad pirmą kartą pamačius pavykusius kadrus aplankydavo Kalėdas primenantis jausmas, kai gauni trokštamiausių dovanų!
Fotografijos pomėgis persidengia su Vilniaus tyrinėjimu pėsčiomis, šlifuojant beveik kiekvieną rajoną, tačiau didžioji dalis darbų padaryta specifiškai išeinant fotografuoti kaip į žvejybą. Šiame kadre įamžintas tik ką atidarytas MO muziejus (2018 metų spalį – red. past.) ir netikėtai atvažiavęs „Škoda“ troleibusas. Šie mohikanai jau užleido vietą moderniems troleibusams, kaip ir fotografuotoje vietoje stovėjęs kino teatras. Štai tokia klasikinė dviejų elementų sąveika, iliustruojanti nesiliaujančias miesto transformacijas.
Straipsnio ir nuotraukos autorius – Teodoras Šaulys
Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 27-ojo numerio.