Mano instagrame yra pelėdos, kurios ieškojau visame Vilniuje apie tris mėnesius, nuotrauka. Ji daryta Vingio parke. Ši vieta man labai artima ir neatsiejama nuo Vilniaus.
Paieškos prasidėjo nuo iš vietinių žmonių ir ornitologų išgirstų gandų apie Vingio parke gyvenančią naminių pelėdų šeimyną. Kelis kartus nesėkmingai paieškojęs kone pasidaviau, tačiau viltį vėl įžiebė vietinio fotografo pasidalinta būtent ieškotos pelėdos šeimynos nuotrauka. Susisiekęs gavau vietos, kur galiu rasti pelėdą, apibūdinimą. Po kelių valandų pagaliau ją radau, ramiai tupinčią drevėje ir akylai stebinčią savo jauniklius gretimame medyje. Į praeinančius žmones paukštis dėmesio nekreipė, tačiau tuos, kurie priartėdavo prie medžio su jaunikliais, palydėdavo žvilgsniu.
Vingio parkas yra tikrai ypatinga vieta, nes būtent rudenį, kai orai atšąla, ten suaktyvėja Lietuvoje gyventi prisitaikiusių pelėdų rūšys, ir net vakarais galime išgirsti žvirblinės pelėdos cypsėjimą. Parkas suteikia prieglobstį dešimtims paukščių rūšių. Esu savo akimis matęs botanikos sodo pakraštyje besiganančią stirną.
Fotografuoju jau antrus metus (I. J. Tubučiui 15 metų, jo darytą lapiuko nuotrauką publikavo žurnalas „National Geographic“ – red. past.). Tai daryti išmokau savarankiškai. Beveik viską, ko tau gali prireikti pasirinktoje srityje, lengvai rasi internete. Taip išmokau ir aš pats: investavau šimtus valandų į turinį, kaip naudotis įranga, redaguoti, retušuoti nuotraukas. Mokiausi gyvūnų psichologijos ir elgesio. Labai svarbu atpažinti jų skleidžiamus garsus, kūno kalbą. Tačiau jokių rezultatų nebus be kantrybės. Tai turbūt viena svarbiausių savybių užsiimant gamtos fotografija. Dažniausiai žmonės patys sau nusibrėžia didžiausias ribas, net neįsigilinę į dominančią sritį.
Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 19 numerio.