Eilė prie eketės

Buvo stingdančiai šalta jau kelias dienas. Iš pradžių net nepavyko užvesti automobilio. Puikiai žinau, kad tokiu laiku, kai Žalieji ežerai tampa baltieji, ledo storis toks, kad ant jo užlipti saugu, atsiveria galimybės veiklai, kuri neįmanoma kitais metų laikais. Maudynės eketėje yra įdomios ne tik tiems, kurie maudosi, bet ir tiems, kurie to nedaro, bet ieško įkvėpimo. Šį reiškinį nedažnai pamatysi. 

Ką savaitgalį? Vaikščioti, fotografuotis ant ledo arba su bendraminčiais lįsti į eketę.

Pagaliau nusigavusi iki Balsio ežero, pamačiau, kiek čia daug žmonių. Negalėjau patikėti, kad tiek drąsuolių atvyko įšokti į eketę. Eilė prie eketės nustebino už viską labiausiai! Oro temperatūra buvo –14 laipsnių. 

Sniego ir ledo terapija – kūnui ir sielai.

Nors apsiaviau šilčiausius batus, kojos vis tiek greit sušalo. Bet didžiausias išbandymas teko fotoaparatui, nes jis negali būti „aprengtas“. Pamažu aparatas pradėjo lėtėti, rodos, ir traškėti. O norėjosi dar daug nufotografuoti! Fotoaparatas sušalo greičiau už visus: ir už mane, ir už mauduolius eketėje.

Ežero ledo storis – nuo pažasties iki delno.

Ledo storis – įspūdingas. Kaip skulptūros stovėjo iš eketės ištraukti ledo gabalai. Akimis sunku išmatuoti, tad pabandžiau ranka. Balsio ežero ledo storis buvo nuo pažasties iki pat delno.

Straipsnio ir nuotraukų autorė – Vida Jonušytė

Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 20-ojo numerio.