Dviračiu ieškant miesto šaltinių

Šaltiniai, kaip ir upės bei ežerai, yra svarbūs miesto raidai – nors ir netampa natūralia užuovėja nuo priešų ir net gali stabdyti plėtrą, tačiau tiekia geriamąjį vandenį miestiečiams. Vilnius garsėjo šaltiniais, tačiau dabar atgaivą karštomis vasaros dienomis teikia vos keletas jų. Leiskimės į vasarišką šių vandenų medžioklę!

Vilniaus šaltinių beieškant.

Vingrių šaltiniai 

Pažinti Vilniaus šaltinius itin patogu sėdus ant dviračio. Pasikinkęs transporto priemonę, padedančią vasarą geriau naršyti sostinę, pirma stabteliu prie miestiečių troškulį iki pat 1914 metų malšinusio Vingrių šaltinio. Anksčiau jis tekėjo upeliu, aplink kūrėsi gatvės, formuodamos dabartinį senamiesčio gatvių tinklą. Dabar čia vanduo čiurlena atviru kanalu skvere, o atgaivina nebent šalta kava. Įsitaisęs ant suoliuko matau, kaip čia pat iš šlaito srūva vanduo, teka spirale, dingsta žemių gelmėje. 

Už Vilniaus šaltinius turėtume dėkoti paskutiniam ledynmečiui. Atgal į šiaurę traukiantis ledyno liežuviams ir aižėjant šimtus metrų siekiančioms ledo sienoms, ledynų tirpsmo vanduo formavo kalvynus ir atvėrė itin vandeningus tarpmoreninius žemės sluoksnius. 

Geografė Nijolė Balčiūnienė sako, kad šiuo atžvilgiu Vilnius – išskirtinis: „Čia  susiformavo ypatingas reljefas su eroziniais raguvynais ir kraštovaizdis, kurio neturi joks kitas Europos vidutinių platumų miestas. Vilniaus reljefo išskirtinumas – 100 metrų santykinis aukščių skirtumas nedidelėje teritorijoje ir gana arti paviršiaus esantys požeminiai vandenys. Todėl iš visur su didžiule jėga tryško vandenys, Neries ir Vilnios slėnių šlaitų šaltiniai beveik penkis šimtmečius girdė miestelėnus.“

Kur? Tarp Vingrių g. 5 ir 11 namų

Žiupronių šaltiniai 

Vandenį vilniečiams tiekė ir Aušros vartų bei Žiupronių šaltiniai, tačiau dabar galima rasti tik pastarųjų likučių. Su vėjeliu nusileidęs stačia Onos Šimaitės gatve ir žvalgydamasis jų matau tik iš žemės besiveržusio šaltinio paliktas žymes. 

Žiupronių šaltiniai, vardą gavę dėl į Žiupronių miestelį vedusio vieškelio, oficialiuose dokumentuose paminėti dar 1534 metais, kai jų vandenį leista naudoti miestiečiams. Šaltinis buvo svarbus ir Paplaujos, kuri, galima sakyti, tapo pirmuoju pramoniniu Vilniaus rajonu, plėtrai. O dabar randu tik gaiva karštomis vasaros dienomis džiuginančius tvenkinius.

Kur? Kūdrų parkas

Sluškų slėnio šaltinis

Toliau – Maironio gatve ir Trispalvės alėja link Antakalnio šaltinių. Palei Nerį mindamas dviratininkams pritaikyta Sluškų gatve vos nepravažiuoju nedidelio japoniško Tyrosios širdies (jap. Sei Shin En) sodo. Iki jo iš Kalnų parko atiteka dar XVIII amžiuje minimas Sluškų slėnio šaltinis.

Šio sodo idėja gimė su Japonija savo kūrybą ir gyvenimą surišusiai dailininkei Daliai Dokšaitei. Ji šioje Antakalnio dalyje praleido kone visą gyvenimą ir, pamena, augo lyg kaime – medinių namų ir žalumos apsuptyje: „Tai buvo labai šaltiniuota vieta. Prie Sluškų rūmų tyvuliavo tvenkiniai, o šioje vietoje, kai buvau maža, tekėjo nemažas upelis. Vienąkart prasiveržęs vanduo užliejo Neries krantinėje stovėjusį namą.“

Medinius pastatus keičiant betoniniams, statant Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą ir už jos esančioje teritorijoje šeimininkaujant kariškiams, po žeme buvo slepiami upeliai, ant jų tiesiamos gatvės. 

Pro medinius vartelius patekęs į sodą pasijuntu kaip gamtos oazėje – riogsantys dideli akmenys, žemaūgiai augalai ir dailiai čiurlenantis upelis. O aukštyn kylantis takelis tiesiog kviečia palypėti ir apsižvalgyti. Tuomet netrikdo ir Tado Kosciuškos gatve zujantys automobiliai. Galiausiai atsipučiu dengtoje pavėsinėje ir įsiklausau į vandens čiurlenimą. Lyg pati geriausia meditacija. 

Kur? Šalia Sluškų g. 7 namo

Spalvotieji šaltiniai išties turi spalvų! Netoliese, manoma, buvo didžiulis Viršupio dvaras.

Spalvotieji šaltiniai

Net nepastebiu, kaip pradingsta gera valanda. Laikas keliauti tolyn. Kaip sako N. Balčiūnienė, anksčiau į užmiesčio rezidencijas keliaujantys didikai vos galėdavo prajoti pro Antakalnyje sruvenusius upelius. Jų ne taip seniai teritorijoje tarp Sluškų rūmų ir VGTU inžinerijos licėjaus tekėjo net šeši.

Vilniuje jau tris dešimtmečius sekmadieniais žygius smalsuoliams vedanti ir panašiai tiek laiko Antakalnyje gyvenanti geografė girdėjo senuosius gyventojus kalbant apie šalia Neries telkšojusius nuo Šveicarijos, Lyglaukių ir Sapieginės erozinių kalvynų atitekančių šaltinių suformuotus tvenkinius. Tokius didelius, kad juose maudėsi žmonės. Dabar tvenkinius maitinę šaltiniai nuseko ar paslėpti po žeme. 

Vasariškam vėjui švilpiant pro ausis kelias išsišakoja. Kairėje – iki šių dienų išlikusi natūrali ir sunkiai prieinama šaltiniuota pelkė. Aliuviniu mišku vadinamame lėkštame Neries terasos šlaite gausiai srūva gruntinio vandens srovelės ir giliai įsigraužęs maždaug 100 metrų ilgio upelis.  

Pavažiavus dar toliau – gilios erozinės griovos ir takelis link Neries. Palikęs dviratį leidžiuosi žemyn į medžių tankmę ir malonią gaivą. Iš vieno šlaito sruvena vanduo, vėliau prie jo jungiasi dar viena srovelė, tada – dar kita… Tai – gamtiniu požiūriu ypač vertingi Spalvotieji šaltiniai. 

„Tokį pavadinimą šie šaltiniai gavo dėl to, kad upeliukų dugno smėlis ir akmenys pasipuošė molio plytos spalva – vandenyje netirpstančių geležies junginių nuosėdomis. Tai viena didžiausių požeminių versmių visame Vilniuje ir neįkainojama gamtos vertybė, kurią būtina išsaugoti“, – neabejoja geografė ir priduria, kad prieš penkiolika metų  vandenį čia buvo galima semti kibirais. 

Kur? Šalia Antakalnio g. 138 pastato

Dvarčionių šaltinio vanduo, sako vilniečiai, itin skanus.

Dvarčionių šaltinis

Norėdamas atsistoti į eilutę prie geriamojo šaltinio vandens, dabar minu link Dvarčionių šaltinio. Atstumas iki jo – kaip iki jau minėto japoniško sodo. Tik daugiau gaivos nuo miško. Šįkart laukti prie vandens netenka, bet draugai pasakojo, kad kartais tenka palūkėti, kol koks dėdulė buteliais užpildys savo automobilio bagažinę. 

Bet ar tikrai šis vanduo saugus gerti? 2024 metais atlikti keliolikos šaltinių hidrocheminiai ir mikrobiologiniai tyrimai. Pagal bendruosius cheminius rodiklius visų šaltinių vandens kokybė – pakankamai gera. Tiesa, tik dviejuose šaltiniuose – Spalvotuosiuose ir Žvėryno – neaptikta žmogui kenksmingų bakterijų. Tačiau ir šių šaltinių vandenys bet kurią akimirką gali tapti bakteriologiškai nesaugūs. 

Kur? Plytinės g., šalia restorano „Miško užeiga“

Kairėnų šaltinis

Dar keli kilometrai ir pasiekiu Kairėnų šaltinį. Jis – šaltiniuotoje didžiausio šalyje Vilniaus universiteto Botanikos sodo teritorijoje.

Anksčiau šaltinis suko XIX amžiaus viduryje įrengto vandens malūno ratą, o dabar maitina net dvylikos tvenkinių sistemą. Pačios versmės ištryškimo vieta išgrįsta ir apdėta akmenimis, o vandens tėkmė suformavo upeliuką.

Kur? Kairėnų g. 43

Verkių šaltinis dėl gilių griovų kiek primena Spalvotuosius šaltinius.

Verkių šaltinis

Pasitaikė itin gražus vakaras, tad nusprendžiu pasivažinėti ir po šiaurinius mikrorajonus. Mindamas link Jeruzalės dar vieno šaltinio ieškau miške, kuriame vingiuoja Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus kelias.  

Šaltinio vanduo, anot legendų, turi gydomųjų savybių, todėl jį nuolat semia maldininkai. Jei ir nepagydys, tai bent atgaivins. 

Kur? Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus kelias

Pasislėpę šaltiniai 

Vilniuje gausu ir mažesnių, neišvaizdžių, uždengtų ar tik po stipresnių liūčių pasirodančių šaltinių. Vienas tokių – Bernardinų sode trykštantis šaltinis Minutė. 

Turbūt neįprasčiausia vieta šaltiniui – Lietuvos nacionalinės filharmonijos vyrų tualetas. Per remontą išardžius grindis buvo rastos net kelios iš Vingrių šaltinių atitekančios vandens atšakos.

Filharmonijoje atidengta viena iš septynių rastų Vingrių šaltinių atšakų. Kitos nukreiptos į vamzdyną.

Labai šaltiniuota anksčiau buvo ir Žvėryno šiaurinė dalis. Čia tekėjo ir nedidelis Šaltupio upelis, kuris XVII amžiuje buvo patvenktas ir panaudotas sukti Žvėryno malūno ratui. Išliko malūno pastatas (Latvių g. 64) ir tvenkiniai, tačiau šaltinis apie save mena tik nedidele išdžiūvusia vaga. 

Žvėryne tekėjęs šaltinis – puikus įrodymas, kad šaltiniai Vilniuje nėra amžini. Kaip aiškina Jurga Arustienė, Lietuvos geologijos tarnybos Hidrogeologijos ir ekogeologijos skyriaus patarėja, šaltinių dingimą gali nulemti gamtinės priežastys arba žmogaus veikla. 

„Dėl to, kad žmogus reguliuoja ir kitaip keičia natūralų požeminio vandens srautą, atskirose teritorijose šaltiniai gali ir išnykti. Tokia veikla ir tai, kad vandens srautas gilesniuose sluoksniuose randa silpną vietą dengiančiame sluoksnyje, gali lemti ir naujų šaltinių atsiradimą. Pavyzdžiui, po Vingio parko pėsčiųjų tiltu (Žvėryno pusėje) buvo atsivėręs šaltinėlis, vanduo jame kunkuliavo, o po kelerių metų versmė išnyko.“ Tiesa, Vingio parke, gilioje griovoje, rasite neišnykusį saugomo gamtos paveldo objekto statusą turintį šaltinį.

Straipsnio ir nuotraukų autorius – Arnas Šarkūnas

Straipsnis yra iš žurnalo NEAKIVAIZDINIS VILNIUS 26-ojo numerio.