Dvi minutės Nerimi
Per Nerį jau antrąjį sezoną savaitgaliais kursuojantis ekologiškas, upės srove varomas keltas „Uperis“ pėsčiuosius perkelia į kitą krantą, ten pat, kur ir XVIII amžiuje vilniečius į Valakampius plukdindavęs plaustas. Atrodo, kad tarp Verkių rūmų ir Valakampių paplūdimio vėl įleisto kelto jau seniai visi laukė – gal net visus tuos 300 metų. Greičiau nei jis pradėjo plaukioti, prisišvartavimo krantuose atsirado poilsiautojams pritaikytų takų, laiptų, o po tiltu – net unikali perėja ant vandens.
Idėja kilo Valakampiuose
Kelto autorius, architektas ir semiotikas Justinas Dūdėnas pasakoja, kad bandomasis medinis variantas į Nerį pirmą kartą buvo įleistas 2014 m., šlapią spalio mėnesį Valakampiuose. Ten keltas ir prigijo. Pasak pašnekovo, tą pačią akimirką atsirado dviratininkų, panorusių persikelti per upę, nė nepasidomėjus, ar priemonė saugi.
Kelto kūrėjai neslepia, kad kitose sostinės vietose, pavyzdžiui, miesto centre, „Uperis“ pritrauktų daugiau keleivių, bet nuspręsta keltą palikti ten, kur ir kilo jo idėja kūrybinių dirbtuvių metu, – Valakampiuose esančioje „Pakrantėje“. Ten J. Dūdėnas pasiūlė kelto maketą, o vėliau prie idėjos plėtros prisijungė dar trys bendraminčiai – jau minėtas Šarūnas Šlektavičius, Donatas Stasiulis ir Paulius Zaviša.
„Uperį“ tobulinome kelerius metus ir pagaliau, turėdami sertifikuotą ir saugią vandens transporto priemonę, per daug strategiškai neplanuodami, pasirinkome ja kursuoti vėl toje pačioje vietoje“, – sako J. Dūdėnas.
Unikalus projektas
Tiesa, vien Valakampiais „uperistai“ neapsiriboja. Kelto technologiją išsigalvojo patys – sukūrė unikaliai veikiančią transporto priemonę, kuriai pasaulyje nėra atitikmenų.
„Sukūrėme technologiją, kuri jau yra pritaikyta tiražavimui. Dabar norime, kad tai taptų miesto transporto dalimi. Pradžia jau yra – keltą pastebėjo Susisiekimo ministerija ir priskyrė jį „Darnaus judumo sistemų kūrimo“ programai. Jeigu idėja bus realizuota, siūlytume, kad persikeliant per upę galiotų tas pats Vilniečio bilietas“, – pastebi Š. Šlektavičius.
„Kuriame ne verslą, o idėją, kaip pagerinti gyvenimą mieste. Juk gatvė, tiltas ar šaligatvis patys savaime neatneša pelno. Tai – darnios visumos dalis. Kelto siūloma tyliai veikianti ir ekologiška miesto jungtis pratęsia nuo automobilių atsietą pėsčiųjų infrastruktūrą“, – paaiškina J. Dūdėnas.
Išplėtė laisvalaikio galimybes
Vienas iš keturių „Uperio“ kūrėjų, dizaino tyrėjas Š. Šlektavičius, paaiškina, kad jau dabar Neris tarp Jeruzalės ir Valakampių tapo jungiamąja miesto dalimi. Jis pastebi, kad keltu naudojasi tiek Verkių rūmų parko, tiek kitoje pusėje esančių kūrybinių industrijų centro „Pakrantė“ lankytojai ir vasarą Neries paplūdimiuose besikaitinantys poilsiautojai.
Yra ir keli lojalūs kelto gerbėjai – garbaus amžiaus kompanija. Jie vasaros savaitgalio popietes pamėgo leisti denyje, šnekučiuodamiesi su pakeleiviais. Tiesa, įprastai daugiau nei pusė jo keleivių – dviratininkai. Anot „uperisto“ Š. Šlektavičiaus, jiems keltas padeda išvengti automobilių kelių, nes „Uperis“ sujungė skirtingose Neries pusėse nutiestus pėsčiųjų ir dviračių takus.
Nuo Antakalnio žiedo palei upę įrengtas takas baigiasi Antrajame Valakampių paplūdimyje. Čia „Uperis“ perkelia dviratininkus į kitą krantą. Ten driekiasi kitas dviračių takas Žaliųjų ežerų link – iki jų reikia minti maždaug 8 km.
Prie infrastruktūros kūrimo aplink keltą aktyviai prisidėjo ir šalia įsikūrę Verkių ir Pavilnių regioniniai parkai. Jų direktorė Jolanta Radžiūnienė vardija, kad, „Uperio“ keleivių patogumui, dar prieš pradedant keltui nuolat kursuoti, įrengė požeminę perėją po tiltu, kuri veda prie laiptų į Verkių rūmus. Laiptai parinkti platesni, kad būtų lengviau užsivesti dviratį ar vežimėlį. Į rūmus dar galima pakilti ir neseniai sutvarkytu, palei kalno šlaitą vingiuojančiu takeliu.
„Dabar Verkių regioninis parkas miesto gyventojams tapo ypač patogiai pasiekiamas pėsčiomis ar dviračiu. Anksčiau upė šioje vietoje buvo barjeras, kurio poilsiautojai negalėjo greitai įveikti, todėl rinkdavosi laisvalaikį praleisti vienoje ar kitoje upės pusėje. Keltas tapo ypač reikalinga žaliųjų erdvių jungtimi, nes abiejose pakrantėse yra ką nuveikti“, – džiaugiasi J. Radžiūnienė.
Išlipus į krantą
Dešinysis Neries krantas vilniečių ir miesto svečių dėmesio sulaukia dėl Verkių regioninio parko ir ten ant Neries kranto stūksančių Verkių rūmų. Dvaro sodybą sudaro istoriniai rūmai, kelios dešimtys įvairios paskirties pastatų, taip pat alėjos, takai bei peizažinis parkas. Populiariausias objektas jame – apžvalgos aikštelė, esanti pietiniame parko pakraštyje. Iš čia atsiveria panorama į Neries vingius ir Vilniaus apylinkes.
Pasižvalgius po rūmus, pasivaikščiojimą galima tęsti pasirinktu pažintiniu taku, kurių Verkių parke netrūksta. Kai kurie jų vingiuoja kalvotu Žaliųjų ežerų tarpuežeriu. Yra ir ornitologinis takas, o susipažinti su religinėmis vertybėmis galima keliaujant Kryžiaus keliu.
Kitoje upės pusėje, antrajame Valakampių paplūdimyje, kur nuo seno iš miesto centro kursuodavo garlaiviai ir iki šiol gyvuoja kurortinė vilniečių oazė, dabar yra įsikūręs kūrybinių industrijų centras „Pakrantė“. Pastato architektūra prikausto dėmesį, jame reziduoja menininkai iš viso pasaulio. Pirmojo aukšto erdvėse vyksta įvairūs renginiai, eksponuojamos parodos.
Net ir išalkus galima rinktis vieną ar kitą pusę. Kairiajame krante, kalno į Verkių parką papėdėje, yra restoranas „Vandens malūnas“, įsikūręs XIX a. statytame kultūros paveldu pripažintame vandens malūne.
Kairiajame krante, Valakampiuose, toje pačioje „Pakrantėje“, vasarą veikia grilio patiekalų restoranas „The Owls“, garsėjantis lankytojų pamėgta terasa. Vasarą norint atsipūsti po darbų mieste čia galima ne tik užkąsti, pasimėgauti išskirtine architektūra žaliojoje Vilniaus erdvėje, bet ir užsiimti įvairiomis veiklomis – nuo pasivaikščiojimo Neries pakrante iki mini futbolo terasos ir kitų lauko žaidimų. Beje, į šį krantą „Uperiu“ persikėlusiems keleiviams restoranas taiko nuolaidą.
Grafikas: „Uperis“ kursuoja penktadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais (neplaukia lyjant lietui)
Persikėlimo kaina – 1 Eur
Vienu metu gali keltis 7 keleiviai ir keltininkas
Kelionės trukmė – 2 min.
„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.